Nors po šio kreipimosi parlamento pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen tikino, kad kelti LGGRTC vadovybės kaitos klausimą tikrai per anksti, tačiau istorija, susijusi su naujosios centro vadovybės, tai yra pernai vasarą centro vadovu paskirto A. Jakubausko vadovavimu centrui, toliau tęsiasi.
Viena darbuotoja – dr. Mingailė Jurkutė, garsiai prakalbusi apie centro veiklos politizavimo klausimą, buvo atleista iš pareigų. Reaguojant į tai, kovo 16-ąją dalis Centro darbuotojų pakartotinai kreipėsi į parlamento vadovę V. Čmilytę-Nielsen bei Seimo valdybą dėl šio centro direktoriaus sprendimo. Kreipimesi pabrėžiama, kad istorikė iš užimamų pareigų buvo atleista dėl to, jog naudojosi Konstitucijoje įtvirtintomis teisėmis į laisvę reikšti savo įsitikinimus. Todėl darbuotojai teigia visiškai palaikantys M. Jurkutę ir reikalaujantys panaikinti įsakymą dėl jos atleidimo iš darbo.
Maža to, darbuotojai pasakoja, kad po pirmuoju kreipimusi į Seimo vadovus pasirašę specialistai sulaukia finansinio ir psichologinio spaudimo bei baiminasi dėl savo darbo vietų.
Į viešąją erdvę iškilusios istorijos pradžia
Sausio pabaigoje dalis Genocido centro mokslininkų kreipėsi į šios įstaigos generalinį direktorių A. Jakubauską ir Seimo vadovus, nurodydami, kad pasikeitus centro vadovybei tyrimai tampa ideologizuoti ir politizuoti.
Minėta, kad LGGRTC centro vadovybė skatina visuomenę užsiimti „istorijos gynyba“ ir „atminties karais“, taip pat viešai skelbia neatsakingus ir neobjektyvius pareiškimus bei interviu centro vardu. Darbuotojai reiškė susirūpinimą, kad centre vyrauja įtemptas emocinis klimatas, o dėl vadovybės spaudimo darbą palieka patyrę istorikai.
Po kreipimosi apie atsistatydinimą pranešė generalinio direktoriaus vyresniojo patarėjo pareigas ėjęs Vidmantas Valiušaitis. Anot Genocido centro darbuotojų, jam buvo sukurtas specialus etatas.
Po to į Seimo pirmininkę kreipėsi Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanė Loreta Skurvydaitė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorius Vasilijus Safronovas bei Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros vedėjas Marius Sirutavičius pranešdami, kad nutraukia bendradarbiavimą su Centru.
Anot šių istorikų, matomos pastangos varžyti LGGRTC dirbančių tyrėjų laisvę, pajungti jų tyrimus menkai pagrįstų idėjų sklaidai, o pačią instituciją paversti primityviai suprantamo informacinio karo citadele.
Pernai birželį LGGRTC generaliniu direktoriumi paskirtas Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto dėstytojas A. Jakubauskas teigė, kad įtampa įstaigoje kilo pradėjus jos pertvarką ir siekiant peržiūrėti įstaigos finansus.
Keista atleidimo istorija
Praėjus mažiau nei dviems mėnesiams po pirmojo Centro darbuotojų kreipimosi, iš pareigų buvo atleista viena iš kreipimąsi pasirašiusių darbuotojų. Su M. Jurkutės atleidimu nesutinkantys kolegos pakartotinai kreipėsi į Lietuvos parlamento vadovybę.
„Nuo gruodžio 9 d., kuomet buvo sukurta pirmoji komisija tirti mano pirmą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (nes sąžiningai, kaip istorikė ekspertė, atsakiau į su manimi susisiekusios žurnalistės man užduotą klausimą), iki kovo 12 d., kada sulaukiau gen. dir. (A. Jakubausko – aut.past.) skambučio informuojančio, kad su manimi nutraukiama darbo sutartis, susidūriau su sistemingu spaudimu, trukdymu man sklandžiai atlikti darbo funkcijas, manęs ir mano kompetencijų menkinimu tiek įstaigos viduje, tiek viešojoje erdvėje.
Man buvo sudaromos kliūtys užsisakyti bylas LGGRTC archyve, pritaikyta kita tvarka nei ta, kuria naudojasi mano kolegos užsisakydami analogišką medžiagą, mano dėl situacijos parašyti tarnybiniai raštai liko iki šiol neatsakyti. Viešojoje erdvėje savo generalinio direktoriaus ir jo tuometinio vyresniojo patarėjo lūpomis buvau išvadinta istorijos mokslo daktaro laipsnio neverta mokslininke, atitinkančia „labai žemo lygio žurnalistės“ statusą“, – apie atleidimo istoriją socialiniame tinkle „Facebook“ pasakojo pati istorikė.
Pačios iš darbo atleistos darbuotojos teigimu, tai, kaip su ja buvo elgiamasi, jos nuomone, buvo persekiojimas už kritiką. Vadovaujantis oficialia Centro vadovybės pozicija, iš darbo M. Jurkutė buvo atleista dėl dviejų šiurkščių darbo pareigų pažeidimų. M. Jurkutės teigimu, šiurkštiems darbo pareigų pažeidimams buvo priskirti jos pasisakymai žiniaklaidoje, kurie nesutapo su įstaigos direktoriaus nuomone, o, tiriant šiuos pažeidimus, buvo pažeisti procesiniai pažeidimo nagrinėjimo žingsniai.
„Susidoroti su tokio masto stresu, kokį kėlė (o mano kolegoms tebekelia) A. Jakubausko politika, buvo tikrai nelengva, neapsieita ir be žalos sveikatai.
Kolegos apie dabartinį LGGRTC klimatą atsiliepia įvairiai. Vienas į pensiją besiruošiantis kolega juokavo „pradėjau dirbti Partijos istorijos institute, čia ir pabaigsiu“, kiti šmaikštūs liežuviai kalba, kad tyrimų departamente atsidarė naujas muziejaus filialas, kur gali savo kailiu patirti „gyvąją istoriją“ – ką reiškia gyventi sovietinėje sistemoje, kurioje nesiskaitoma su teise, varžoma nuomonės laisvė, bauginama, kurstomas nepasitikėjimas vieni kitais, nepaklūstantys yra baudžiami už tai, kad nepaklūsta“, – žinute apie atleidimą socialiniame tinkle dalijosi M. Jurkutė.
Jaučia baimę ir spaudimą
Su Delfi.lt pasikalbėti sutikusi LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus vedėja, darbuotojų profsąjungos pirmininkės pavaduotoja Ramona Staveckaite-Notari dvejojo ir nerimavo, prisistatydama savo vardu ir pavarde. Centro darbuotojai jaučia baimę ir nerimą, kad, viešai prakalbus apie įstaigos problemas, juos gali ištikti iš darbo jau atleistos M. Jurkutės likimas.
„Nemažai kitų Centro darbuotojų reiškia mums palaikymą, tačiau viešai pasirašyti nedrįsta, nes baiminasi, kad gali būti vadovybės nubausti. Žmonės labai bijo. Mes kalbame apie įstaigą, kuri tyrinėja represinius, totalitarinius režimus, tai mes išgyvename savotišką tos epochos deja vu. Kalbu su jumis ir nesu garantuota, kas bus“, – patikino skyriaus vedėja.
Po to, kai buvo paskelbtas Centro darbuotojų kreipimasis į Seimo atstovus, pasak jos, jį pasirašę darbuotojai susidūrė su spaudimu. „Mes galbūt žinojome, kad per vertinimus mums bus keršijama, tai taip iš dalies ir atsitiko. Kai kurių darbuotojų vertinimas iš „labai gerai“ pasikeitė į „patenkinamai“ arba „gerai“ vien dėl to, kad buvo suabejota jų lojalumu įstaigai. (..) Geros valios iš vadovybės ir noro išspręsti konfliktą mes nejaučiame“, – paaiškino R. Staveckaite-Notari.
Istorinių tyrimų programų skyriaus vedėja atkreipė dėmesį į tai, kad LGGRTC neseniai buvo sukurta ir nauja teisinė pareigybė, kurios specialistas, remiantis pareigybės apibrėžimu, „dalyvauja atliekant tarnybinių nusižengimų, darbo drausmės pažeidimų ir kitus panašaus pobūdžio tyrimus“.
„Tai yra akivaizdus signalas darbuotojams, kad M. Jurkutė yra pirma, bet turbūt ne paskutinė atleista darbuotoja“, – teigė ji.
Nubaudė ir finansiškai
Apie metinių darbuotojų vertinimų pasikeitimus, lėmusius ir atlyginimų pokyčius, pasakojo ir kita Delfi.lt kalbinta LGGRTC darbuotoja.
LGGRTC vyresnioji istorikė, darbuotojų profsąjungos pirmininkė Enrika Kripienė patikino, kad Centre yra išties daug – apie 140 – darbuotojų, todėl komentuoti visos įstaigos darbuotojų nuotaikas būtų sudėtinga. Tačiau ji pasakojo, kaip jaučiasi pati ir su kokiu klimatu darbovietėje susiduria kiti, kreipimąsi į Seimo vadovybę dėl tyrimų politizavimo pasirašę kolegos.
„Ta grupė žmonių, kurie pasirašė pirmąjį kreipimąsi, vieni daugiau, kiti mažiau jaučia psichologinę įtampą, situacija yra gana įtempta. Jaučiamas vadovybės priešiškumas pasirašiusių žmonių atžvilgiu.
Po kreipimosi pagal iš anksto nustatytą tvarką buvo atlikti metiniai darbuotojų vertinimai. Tiesioginiai vadovai buvo siūlę vienokią kintamąją atlyginimo dalį, bet daliai darbuotojų, kurie buvo pasirašę kreipimąsi, ypač tiems, kuriuos buvo siūloma įvertinti „labai gerai“, jiems kintamoji dalis – procentas prie atlyginimo – buvo vienašališkai numuštas. Trečiadienį šiuo klausimu teko kalbėti ir situaciją LGGRTC tiriančioje darbo grupėje Seime. Ten taip pat dalyvavo ir gen. direktorius A. Jakubauskas. Mane labai nemaloniai nustebino iš jo išgirsta informacija, kad dalį darbuotojų jis įvertino kitaip nei jų tiesioginiai vadovai, nes šie esą tai atliko nekompetentingai. Esą kreipimąsi pasirašę asmenys buvo nepelnytai įvertinti „labai gerai“, o tie, kurie nepasirašė – nuvertinti.
Tai netiesa, nes, mano žiniomis, pirminiai tiesioginių vadovų siūlymai dėl visų darbuotojų įvertinimų iki patiems darbuotojams su jais susipažįstant, buvo aptarti su Centro vadovybe. Tai buvo padaryta iki pasirodant kreipimuisi. Jau pasirodžius kreipimuisi jie vienašališkai iš vadovybės pusės pakeisti. Taip pat reikia pabrėžti, kad kreipimąsi pasirašę darbuotojai buvo įvertinti įvairiai (apimant visą teigiamo vertinimo spektrą), tad kalbėti apie nemotyvuotai užkeltus vertinimus kreipimosi šalininkams tikrai negalime“, – pasakojo profsąjungos pirmininkė.
Ji patikino, kad šiuo metu spaudimas jaučiamas ne per tyrimus ar jų ribojimą, bet per finansus ir kitas formas.
„Ilgai prašėme direktoriaus pateikti oficialius dokumentus, kad galėtume pamatyti savo vertinimą. To laukėme beveik pusantro mėnesio, sulaukėme kovo pradžioje, gautuose dokumentuose neatsispindi jokia direktoriaus motyvuota išvada, kodėl tas procentas prie algos yra sumažintas. Kaip aš supratau, motyvacijos nurodymas yra reglamentuojamas įstatyme.
Vidinėje bei išorinėje Centro komunikacijoje šia tema, mano nuomone, identifikuotinas dalies kreipimąsi pasirašiusių asmenų kompetencijų nuvertinimas. Manau, aukščiau išdėstytos aplinkybės leidžia kalbėti apie darbuotojams galimai daromą psichologinį spaudimą“, – tikino E. Kripienė.
Kreipimasis liko neišgirstas
Kaip Delfi.lt pasakojo Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktorius Arūnas Bubnys, 2021 m. sausio 28 d. 17 Centro istorikų, dirbančių Genocido ir rezistencijos tyrimo departamente (GRTD), kreipėsi raštu į Seimo pirmininkę, Seimo Žmogaus teisių bei Švietimo ir mokslo komitetus, LGGRTC direktorių prof. A. Jakubauską dėl Centre susidariusios įtemptos padėties.
Šį kreipimąsi, anot jo, paskatino fundamentalių istorinių tyrimų statuso ir reikšmės visoje Centro veikloje nuvertinimas, GRTD vadovybės ignoravimas, sprendžiant svarbius visam Centrui ir GRTD klausimus, planuojant struktūrinius ir personalinius Centro ir GRTD pertvarkymus.
„Dėl įtempto emocinio klimato bei patiriamo Centro vadovybės spaudimo, Centrą paliko arba buvo spaudžiami palikti kvalifikuoti, patyrę istorijos ir kitų sričių profesionalai, įnešę svarų indėlį į Centro veiklą. Už visuomenės informavimo priemonėse išsakytą profesinę nuomonę dėl generalinio direktoriaus vyresniajam patarėjui suteikto laisvės kovų dalyvio statuso dr. M. Jurkutei 2020 m. gruodžio 23 d. buvo pareikštas įspėjimas dėl šiurkštaus darbo tvarkos pažeidimo“, – pirmojo kreipimosi aplinkybes paaiškino A. Bubnys.
Istorikas pasakojo, kad išreiškę savo susirūpinimą ir Centrui kylančias grėsmes dėl prestižo sunykimo nacionalinėje ir tarptautinėje erdvėje, 17 pasirašiusių kreipimąsi istorikų iškėlė savo pasiūlymus:
1. Sudaryti istorikų ekspertų darbo grupę, į kurią būtų įtraukti ir Centro, ir kituose tyrimų centruose dirbantys Lietuvos ir užsienio istorikai, atminties politikos ekspertai, kuri apsiimtų atnaujinti Centro tyrimo kryptis, aptarti aktualias metodologines problemas ir prieigas, sudaryti naujas ir patvirtinti tęstines tyrimų programas.
2. Prie LGGRTC įsteigti Mokslo (Ekspertų) Tarybą, į kurią pakviesti dalykinį lauką išmanančius autoritetingus mokslininkus.
3. Atnaujinti pilnos sudėties LGGRTC Centro Tarybos posėdžius.
4. Peržiūrėti LGGRTC generalinio direktoriaus vyresniojo patarėjo pareigybės aprašą ir pakartotinai įvertinti tokios pareigybės būtinybę bei naudą Centro veiklai.
„Praėjus pusantro mėnesio nuo 2021 m. sausio 28 d. 17-os Centro istorikų kreipimosi į Seimą ir Centro generalinį direktorių, faktiškai nė vienas istorikų pasiūlymas nebuvo įgyvendintas (išskyrus vyresniojo patarėjo Vidmanto Valiušaičio pasitraukimą iš Centro). Padėtis ir santykiai tarp istorikų ir Centro direkcijos ne tik, kad nepasikeitė, bet dar labiau pablogėjo“, – teigė A. Bubnys.
„Dr. M. Jurkutės atleidimas šokiravo Centro istorikus, nes tai buvo tarsi žibalo pliūpsnis į konflikto laužą. Jeigu Centro direkcija nuoširdžiai siektų sutarimo su istorikais, ji turėtų rinktis kitokį bendravimo stilių – nesinaudotų administracinėmis spaudimo galiomis, bet sėstų su istorikais prie vieno stalo ir bandytų derėtis bei spręsti nesutarimus. Manome, kad mums visiems rūpi Centro likimas, prestižas ir jo darbuotojų gerovė, todėl neturėtų vykti kova „kas ką nugalės“, be pozityvaus problemų sprendimo būdo“, – tęsė GRTD direktorius A. Bubnys.
A. Jakubauskas pateikė savo poziciją
LGGRTC generalinis direktorius prof. dr. A. Jakubauskas su Delfi.lt pasidalijo savo pozicija apie susiklosčiusią situaciją. Dalijamės LGGRTC Strateginio vystymo ir komunikacijos skyriaus vyresniosios patarėjos atsiųstu laišku.
„Reaguodamas į Seimo vicepirmininkės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės vakar viešai išsakytą nuomonę, kad jai „kyla abejonių, dėl LGGRTC direktoriaus gebėjimų“ ir kad „susipriešinimo tarp dalies centro darbuotojų ir vadovybės dialogo būdu nepavyks išspręsti“, siunčiu viešą laišką Seimo nariams.
Gerbiami Seimo nariai,
Praėjus pusmečiui po naujos Centro vadovybės paskyrimo, sausio 28 d., 17 darbuotojų, t.y. 12 procentų viso darbo kolektyvo, ar savo iniciatyva, ar kitų paakinti, kreipėsi į Seimą prašydami pagalbos.
Kuo buvo nepatenkinti 12 proc. darbuotojų? „Politinės kontrolės stiprėjimu, varžančiu mokslo autonomiją ir smukdančiu mokslinių tyrimų kokybę“. Klausimas: ar pateiktas nors vienas „politinės kontrolės faktas“? Atsakymas: ne.
Tačiau yra kitokio pobūdžio faktų:
Per 25-erius Centro darbo metus dabartinis Centro vadovas vienintelis turi mokslinį laipsnį, yra profesorius.
Vienas iš labai garsiai besireiškiančių istorikų penkerius metus negali pateikti medžiagos apie Pirčiupių tragediją ir studijos apie Lukiškių kalėjimą. Jo paaiškinimas: „neturėjau ūpo, buvo asmeninių problemų“ – tai užprotokoluotas faktas.
Vasario 4 d. 61, t.y. 43 proc. Centro darbuotojų Seimui nusiuntė kitokią nuomonę: „esame pajėgūs patys spręsti savo problemas. Centre priimami sprendimai pagrįsti pagarba, profesionalumu ir orientuoti į siekiamą rezultatą.“
Ir į kokią nuomonę atsižvelgs Seimo darbo grupė? Jos pirmininkė R. Morkūnaitė–Mikulienienė, kovo 9 ir 17 d. viešai komentuodama Centro problemas, šio 61 darbuotojo pareiškimo išvis nepaminėjo. Ar tai yra ta „dialogo kultūra“, apie kurią kalba Seimo vicepirmininkė? LR Konstitucijos 29 str. teigia: „Valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“. Kaip atrodytų, jei po rinkimų beveik keturis kartus mažiau balsų gavusi opozicija būtų paskelbta nugalėtoja? Ar Centro vadovas turėtų atsižvelgti tik į mažumos nuomonę? Ar Seimo darbas grįstas ne dialogo kultūra, jei ten yra pozicija ir opozicija? Kokiais faktais pagrįstos Seimo vicepirmininkės abejonės, kad Centro veikla nerezultatyvi?
Ko iš Seimo reikalavo mūsų Centro 12 proc. darbuotojų, dėl ko ir buvo sudaryta Seimo darbo grupė:
1) „Atnaujinti pilnos sudėties Centro Tarybos posėdžius“ – tas padaryta – antradienį kviečiamas nuotolinis visų skyrių vadovų pasitarimas. Beje, pilnos sudėties Taryba veikė nuo pat naujo vadovo paskyrimo, kol patys tarybos nariai nepareiškė, kad nėra būtina kiekvieną savaitę rinktis visų skyrių vadovams.
2) „Įvertinti generalinio direktoriaus vyresniojo patarėjo būtinybę“ – santarvės vardan vasario 1 d. patarėjas pasitraukė.
3) „Prie Centro įsteigti Mokslo tarybą“ – to neleidžia Centro įstatymas.
Taigi, visi reikalavimai įgyvendinti – kodėl tuomet Seimo darbo grupės pirmininkė kelia generalinio direktoriaus galimybės dirbti klausimą, jei jo nekėlė net Centro 12 proc. darbuotojų? Ar „mokslinių tyrimų“ klausimas neperaugo į politinį? Ar paskyrus naują Centro vadovą ir vėl kokiai grupei darbuotojų pareiškus nepasitenkinimą, Seimo vadovybė reaguos taip pat – kels vadovo atsakomybės klausimą?
Neturėdama jokių realių faktų dėl neva blogos naujos Centro vadovybės veiklos pastarosiomis dienomis darbo grupės pirmininkė kaip vienintelį pretekstą mini LGGRTC Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento istorinių tyrimų programų vyriausiosios istorikės dr. Mingailės Jurkutės atleidimą – neva už vadovybės kritiką.
Tačiau dr. Mingailė Jurkutė atleista ne už vadovybės kritiką: pirmuoju darbo pareigų pažeidimu Mingailė Jurkutė pažeidė teisės aktus, kai viršydama savo kompetenciją ir įgaliojimus viešai neobjektyviai vertino Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos darbą ir tokiais veiksmais pakenkė Centro ir Komisijos reputacijai, kai neturėdama jokio pavedimo ir neįgaliota teisės aktais savavališkai susipažino su asmens duomenų apsaugą turinčiais dokumentais bei viešai aptarinėjo jų turinį (susijusį su asmens neviešais duomenimis). Tačiau tuomet darbuotojai jokios drausminės poveikio priemonės nebuvo taikomos, ji buvo tik įspėta. Deja, darbuotoja nepaisė šio įspėjimo ir pakartotinai, tendencingai ir nepagrįstai viešai ir toliau teikė tiesos neatitinkančią ir visuomenę klaidinančią informaciją apie Centro veiklą: neturėdama įrodymų kvestionavo Centro parengtų dokumentų teisėtumą bei patikimumą, be pagrindo abejojo Centro priimtų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu, atliktų tyrimų patikimumu, tuo pakenkdama Centro autoritetui ir reputacijai.
Tyrėja taip pat nepateikė naujų mokslinių darbų, istorinių šaltinių, naujų faktų. Neteikė jokių tarnybinių pranešimų apie poveikį jos akademinei laisvei, tyrimo metodologijai.
Pabrėžiu, kad dr. Mingailės Jurkutės ir kitų darbuotojų metinis vertinimas nėra susijęs su viešu kreipimusi į LR Seimą. Buvo įvertinti visų darbuotojų konkretūs 2020 m. darbai pagal planus ir asmeninį indėlį. Tokie darbuotojos veiksmai nėra kritika pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnį, o yra teisės aktų, pagal kuriuos darbuotojas privalo elgtis sąžiningai, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų, pažeidimas.
Gerbiama Seimo pirmininkės pavaduotoja teigia, kad per ilgametę Centro veiklą „nebuvo tokio pobūdžio problemų“. Tačiau tai nesvarbiausia Centro problema: per 25 metus Centrą paliko 543 darbuotojai, tai reiškia, kad, sąlyginai kalbant, kas penkeri – šešeri metai pasikeičia beveik visa Centro darbuotojų sudėtis.
Kodėl Seimo darbo grupėje nagrinėjamos atskirų darbuotojų algos, bet nekalbama apie esminę problemą: Centro finansinę būklę? Gal tai labiausiai atsiliepia darbų kokybei? Ar šią, svarbiausią, dešimtmečius nesprendžiamą problemą Seimas pagaliau išspręs?“, – rašoma A. Jakubausko laiške.
Istorijos priešistorė
Konfliktas tarp Centro vadovybės ir dalies darbuotojų, kaip prisiminė LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus vedėja, darbuotojų profsąjungos pirmininkės pavaduotoja, buvo užprogramuotas dar tuomet, kai A. Jakubauskas tik kandidatavo į LGGRTC direktoriaus poziciją.
„Pamatai visai dabartinei situacijai buvo padėti dar tada, kai direktoriui tik kandidatuojant į šį postą, jis, tik būdamas kandidatu, viešojoje erdvėje išsakė nuomonę, apie Centro viziją, kuri jau tada suponavo, kad pasitikėjimo GRTD istorikais a priori nėra. Jo teigimu, Centre „stokojama žinomų autoritetingų istorikų, kurių žodžiai būtų svarūs visuomenei.
Vadovavimo pradžioje vykdavo Centro Tarybos bendri posėdžiai, jie vyko tam tikrą laiką. Tuose posėdžiuose iš Centro vadovybės gana tendencingai, sistemiškai ir tikslingai buvo kvestionuojamos Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento istorikų profesinės kompetencijos, menkinamos žinios, kritikuojami tyrimo metodai. Po kurio laiko argumentuojant, kad yra neracionalu rengti tokius didelius posėdžius buvome nebekviečiami, nematėme ir vykusių siaurame rate susirinkimų protokolų nuo gruodžio 1 d.
Prie tos įtemptos situacijos didinimo labai prisidėjo dabar jau atleistos M. Jurkutės griežta darbinė nuobauda už viešoje erdvėje išsakytą abejonę ne dėl suteikto laisvės kovų dalyvio statuso V. Valiušaičiui teisėtumo, o tik dėl etinio-moralinio šio žingsnio aspekto. Po šio žingsnio buvo sukurtos itin griežtos (ne)bendravimo su žiniasklaida vidinės taisyklės. Tai buvo tarsi parodomasis teismas, kad kitiems nekiltų noras daugiau bendrauti su žiniasklaida“, – situaciją apibrėžė R. Staveckaite-Notari.
Profsąjungos pirmininkė taip pat akcentavo momentus, susijusius su Centro vadovo iškeltomis abejonėmis istorikų kompetencijomis.
„Įvairiuose vidiniuose susitikimuose su darbuotojais buvo tiesioginės ir netiesioginės pastabos duodamos, kad mes turėtume ar neturėtume naudoti tam tikrų šaltinių. Jau po kreipimosi įvykusiame susitikime su direktoriumi, direktorius dar kartą pabrėžė, kad mes turime iš naujo įsivertinti sovietinius šaltinius ir jų naudojimą.
Atrodytų lyg ir normalus pasakymas, jei nežinai, kaip dirba istorikai. Istorinių šaltinių kritika yra istoriko duona ir mes visada taip dirbame: nei vienas darbas, nei vienas tyrimas neatliekamas be šaltinių kritikos, jų patikrinimo, patikimumo įsivertinimo. Sakyti, kad kažką reikia iš naujo įsivertinti, mažiau naudoti, ne taip remtis, nėra profesionalu“, – situacijos ištakas apibrėžė E. Kripienė.
Kaip trečiadienį pranešė ELTA, esamą situaciją susipriešinusiame ir krizę patiriančiame LGGRTC nagrinėjanti Seimo valdybos sudaryta darbo grupė savo išvadas ketina pateikti penktadienį. Pasak šios darbo grupės vadovės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, nors tarp padėtį Genocido tyrimų centre analizavusių parlamentarų esamą įvairių nuomonių, kone vienbalsiai sutariama, kad instituciją ištikusių problemų bei susipriešinimo tarp dalies centro darbuotojų ir vadovybės dialogo būdu nepavyks išspręsti.
