Laikraštis tvirtina, esą Lietuva ir Vokietija slaptą susitarimą sudarė 1939 m., kai naciai nuo mūsų šalies atplėšė Klaipėdos kraštą. Šio susitarimo pėdsakų „Kurier Wilenski“ randa ir Molotovo-Ribbentropo pakte. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, istorikas Arvydas Anušauskas tai vadina absurdu.
Paktas, kurio niekas nematė
Savo publikaciją „Kurier Wilenski“ pradeda citata iš Molotovo-Ribbentropo pakto, pagal kurią šiaurinė Lietuvos siena (t.y. Vilniaus kraštas) būtų traktuojama kaip savotiška riba, kurios naciai ir sovietai susitaria neperžengti.
„Skaitant šią citatą peršasi klausimas: kaip nutiko, kad superslaptame susitarime du beatodairiški, su niekuo nesiskaitantys agresoriai nutarė padovanoti teritorinę dovaną mažai, nedaug tereiškiančiai valstybei, kuri nebuvo tarp susitarimo šalių?“ - klausia dienraštis, kurį praėjusių metų rudenį nutarė finansuoti Lenkijos užsienio reikalų ministerija (URM), vadovaujama Radoslawo Sikorskio.
Netrukus „Kurier Wilenski“ pateikia atsakymą į šį savo iškeltą klausimą – tai „Hitlerio-Smetonos paktas“. Dokumentas, apie kurį esą liudijo teisiami lenkų žvalgybininkai. Ir dokumentas, kurio niekas nematė.
Dienraštis remiasi 1948-1949 m. Lenkijoje, tuomet jau kontroliuotoje sovietų bloko, vykdytą tyrimą, kurio metu sulaikyta daugybė Armijos Krajovos kariškių, veikusių Vilniaus krašte. Tarp sulaikytųjų esą buvo ir trys lenkų kontržvalgybininkai. Vieno iš jų – Witoldo Milwido – liudijimais ir bando remtis „Kurier Wilenski“.
W. Milwidas esą davė „įdomius parodymus apie slapto susitarimo dėl Vilniaus krašto prijungimo prie Lietuvos Respublikos galimą sudarymą 1939 m.“ Kontržvalgybininkas esą teigė Antrojo pasaulinio karo metais, 1942 m., sužinojęs, kad vyskupas Mečislovas Reinys, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras, turi vieną iš šio susitarimo egzempliorių – jis neva buvo laikomas arba vyskupo kanceliarijoje, arba Vilniaus arkikatedroje.
Anot dienraščio, lenkų kontržvalgybininkai netgi užverbavo Vilniuje gyvenusią lenkę, vardu Lucyna, kuri, prisidengdama prašymu nutraukti bažnytinę santuoką, turėjo prasmukti į vyskupo kanceliariją ir ieškoti šio dokumento. Tačiau planas neišdegė – esą Lucyna nerado preteksto papulti į privačius M. Reinio apartamentus. Taigi W. Milwido nupasakoto dokumento niekas taip ir nepamatė.
„Kurier Wilenski“ istorines bangas kelia netrukus po to, kai Rusijos laikraštis „Moskovskije novosti“, reaguodamas į Lietuvos mėginimus iš Kremliaus išreikalauti okupacijos žalos atlyginimą, pareiškė, neva Lietuva kartu su naciais ir sovietas vykdė agresiją prieš Lenkijos valstybę.
A.Anušauskas: kas finansuoja, tas ir muziką užsako
Seimo NSGK pirmininkui, istorikui A. Anušauskui „Kurier Wilenski“ publikacija sukėlė juoką. „Čia pasakos“, - DELFI sakė politikas.
Pasak jo, remiantis pasakojimais ir prisiminimais, galima prigalvoti ir dar didesnių istorinių „atradimų“.
„Ir kada M. Reinys buvo užsienio reikalų ministru?“ - klausė A. Anušauskas, primindamas, jog slaptą paktą neva saugojęs vyskupas Lietuvos diplomatijai vadovavo tik apie pusmetį, 1925-1926 m., gerokai iki publikacijoje aptariamų įvykių.
„Iš prisiminimų gali prirankioti dar didesnių nesąmonių“, - pridūrė istorikas.
Anot jo, „Hitlerio-Smetonos paktas“ istoriniame kontekste atrodytų tiesiog nelogiškai. Mat 1939 m. pavasarį, kada jis neva turėjo būti sudarytas, Vokietija su Lenkija palaikė „pakankamai teisinius“ diplomatinius santykius ir stengėsi neparodyti planuojamos agresijos signalų.
„Jokių išlygų dėl Vilniaus krašto negalėjo būti. Nei slaptų, nei neslaptų, - sakė A. Anušauskas. - O Lietuva su Vokietija neturėjo kokių nors ypatingų santykių. Taip negalėjo būti.“
Paprašytas pakomentuoti, kaip vertina faktą, jog tokia publikacija pasirodo Lenkijos URM remiamame leidinyje, parlamentaras buvo lakoniškas.
„Kas finansuoja, tas ir muziką užsako“, - reziumavo A. Anušauskas.
Saugumiečiai įspėjo apie tautinių mažumų kiršinimą ir užsienio diplomatų veiklą
Beje, neseniai paskelbtoje savo metinėje apžvalgoje Valstybės saugumo departamentas (VSD) įspėjo apie užsienio žinybų veiklą, nutaikytą į Lietuvos tautines mažumas. Saugumiečiai grėsmes įžvelgia ir žiniasklaidos finansavime.
„Vienas pagrindinių užsienio valstybių žvalgybos ir saugumo tarnybų, kurių veikla neatitinka Lietuvos nacionalinių interesų, tikslų – siekti, kad Lietuvoje būtų nestabili socialinė, politinė, ekonominė padėtis. Išnaudojant šalies gyventojų, ypač tam tikrų etninių ir socialinių grupių, nesaugumo jausmą bei eskaluojant konfliktus galinčias pakurstyti temas per užsienio šalims lojalius žiniasklaidos kanalus bei nevyriausybines organizacijas, yra siekiama: konsoliduoti tautines mažumas, skatinant jų lojalumą trečiosioms šalims bei mažinant jų integraciją į Lietuvos visuomenę; formuoti nuomonę apie Lietuvos energetinės priklausomybės nuo trečiųjų šalių neišvengiamumą; kurstyti etninę, religinę, politinę nesantaiką; įgyvendinti Lietuvai priešišką istorijos politiką; kurti ir skatinti nepasitikėjimą Lietuvos demokratine politine sistema; diskredituoti Lietuvos užsienio bei vidaus politiką ir skatinti visuomenės priešiškumą NATO bei ES; gerinti nedemokratiškų šalių įvaizdį, remti jų vykdomą politiką“, - rašoma dokumente.
Anot VSD, ši Lietuvos interesams žalinga veikla koordinuojama per užsienio valstybių diplomatines atstovybes. Konkrečių valstybių ir žiniasklaidos priemonių, per kurias jos veikia, VSD nenurodo.
„Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms nepalankaus informacinio fono strategais laikytini trečiųjų šalių užsienio politiką formuojantys subjektai bei su jais susiję mokslo tyrimų centrai, nevyriausybinės organizacijos, informacinės agentūros. Į šį procesą įsitraukia ir užsienio šalių žvalgybos bei saugumo tarnybos. Informacines kampanijas už atlygį vykdo kai kurios Lietuvoje veikiančios žiniasklaidos priemonės, nevyriausybinės organizacijos ir judėjimai. Šių vykdytojų veikla koordinuojama per Lietuvoje veikiančias užsienio valstybių ambasadas“, - nurodo saugumiečiai.