Tačiau su nebūtimi, pasak jo, lietuviai susiduria tikrai ne pirmą kartą – nebūties alsavimas lietuvių kultūrai yra pažįstamas.
Su kultūros istoriku, visuomenininku, 1990–1992 m. Lietuvos kultūros ir švietimo ministru, 1998–2002 m. prezidento Valdo Adamkaus patarėju D. Kuoliu Delfi.lt kalbėjosi apie pandemijos poveikį visuomenei, istorinius lietuvių kultūros sukrėtimus ir priemones, padedančias tuos sukrėtimus išgyventi.
– Ar pandemija keičia visuomenę? Jei tai, kaip ji keičia mūsų visuomenę?
– Pandemija veikia ir veikia stipriai. Ji veikia ir akademinį pasaulį: matau kolegas, kurie patiria įvairių būsenų. Pandemija taip pat retina akademinę ir kultūrinę bendruomenę.
Pandemija prie mūsų gyvenimų priartina nebūtį. Kaip kultūros istorikas galiu sakyti, kad tokios situacijos Lietuvos kultūroje buvo ne kartą. Nebūtis priartėja, o nebūties akivaizdoje mūsų darbo prasmė ryškėja. Ryškėja kultūrinio, akademinio, pedagoginio darbo prasmė.
Petro Bingelio, Irenos Veisaitės ir kitų kultūros žmonių išėjimai yra skaudūs ir jie yra visai šalia mūsų.
– Pandeminėje tamsoje jūs įžvelgiate ir šviesos akimirkų. Minėjote, kad prasmingesnis tampa kultūrinis, akademinis darbas?
– Kiekvienas į šį klausimą atsakys savaip. Kiekvienas reaguoja savaip. Vieniems tai yra darbingesnis laikotarpis, matau kolegas tikrai kūrybingai dirbančius. Kitiems tai yra artėjančios melancholijos metas, gana depresyvus laikas, kurį reikia ištverti. Virtualus bendravimas ir ekrano mirgėjimas pradeda veikti kaip tam tikras dirgiklis. Jis nepakeičia gyvo bendravimo.
Tą laiką mes kiekvienas patiriame individualiai. Akademinis pasaulis mėgina išsaugoti kūrybines formas, vyksta konferencijos, seminarai.
– Visai neseniai socialiniame tinkle „Facebook“ jūs atkreipėte dėmesį, kad šiuo metu matome tam tikrus nebūtinai pozityvius pokyčius ugdyme. Kokie tie pokyčiai ir kodėl jie atsiranda?
– Tai yra tiesiog mūsų apsileidimas. Matau didžiulį atsainumą – mes labai rimtus darbus, kurie lemia mūsų ateitį, mūsų visuomenės likimą, mūsų brandą ir būsimą visuomenės brandą, darome labai atmestinai. Šitas atmestinumas mane glumina: mes kartais išsiveržiame ir stumdomės kaip paaugliai, elgiamės nerimtai situacijose, kurios reikalauja rimto požiūrio, susitelkimo, rimto kalbėjimosi, dialogo, patirčių, profesionalumo.
Mūsų politikai stokoja atsakomybės ir kartais elgiasi kaip vaikėzai. Dėl to labai skaudu ir pandemijos situacijoje. Iš esmės tai yra politikų neatsakingumas ir trumparegiškumas. Lygiai taip pat yra kultūros srityje, kur yra labai svarbūs sprendimai, kaip, pavyzdžiui, ugdymo turinio atnaujinimas. Labai svarbu, kad tai, ką šiandien mes duosime savo jaunimui, taip tas jaunimas suvoks pasaulį, taip jis elgsis ir gyvens. Čia yra patys rimčiausi tautinės, politinės bendruomenės klausimai, o mes juos paliekame savieigai, viešiesiems pirkimams, interesų grupių ratams ir verslo interesams. Šioje vietoje visuomenė turi labai rimtai tartis ir svarstyti tokius dalykus.
Žvelgiant su tam tikra patirtimi, kaip tuos dalykus svarstė dr. Meilė Lukšienė, kurios komandoje teko dirbti, matau tam tikrą nuopuolį, tam tikrą visuomenės infantilėjimą, ypač tų sluoksnių, kurie šiandien turėtų prisiimti rimtą atsakomybę dėl ateities.
– Užsiminėte apie tai, kad su ta nebūtimi, kurią priartina koronaviruso pandemija, lietuvių tauta per savo istoriją jau yra ne kartą susidūrusi. Kokie buvo tie ryškiausi susidūrimai?
– Mes turėjome didžiulius sukrėtimus 17 a. viduryje, kai Vilniaus miestas buvo klestintis, jis buvo europinis miestas, seniai nepatyręs karų, turtingas, gražus ir juo didžiavosi lietuviai. Europoje tuo metu siautė trisdešimties metų karas, o Vilnius 17 a. viduryje buvo nematęs karų nuo kryžiuočių puldinėjimų. Visas šitas miestas 1655 m. buvo nusiaubiamas Maskvos ir kazokų kariuomenės.
Taip pat badas ir maras kankino Vilnių ne kartą. Lietuva turi daugybę intelektualų, nušluotų maro. Buvo ir džiovos siautėjimas 20 a. pradžioje, kai iškrito jauni Lietuvos intelektualai, kurie net nesulaukė brandos. Iškrito pačios kūrybingiausios pajėgos: Jonas Biliūnas, Povilas Višinskis ir kiti mūsų gabūs, intelektualūs žmonės, kurie dar būtų kūrę mūsų visuomenę ir valstybę, prisidėję prie jos atkūrimo, bet buvo pakirsti ligų.
Tokie sukrėtimai lietuvių kultūrą nuolat ištinka ir nebūties alsavimas lietuvių kultūrai yra savas, iš istorijos pažįstamas.
– Viešojoje erdvėje pastebime, kad apie dabartinės situacijos sudėtingumą itin daug kalba jauni žmonės, jaunoji karta. Kodėl jiems taip sunku išgyventi šią krizę?
– Turbūt apie šią situaciją kalba visi. O jauniems žmonės pasaulis buvo platus ir atviras. Staiga tas pasaulis labai susiaurėjo, virtualėjo ir visos erdvės, į kurias norisi veržtis, jos užsisklendė. Tai natūralu, tai dideli sukrėtimai. Kartu tai ir asmeninio gyvenimo sukrėtimai.
Šiuo atveju reikia skaityti Seneką, stoikus ir atrasti stoiškos dvasios. Pamokų, kaip ištverti sukrėtimus, kaip ištverti praradimus, lietuvių kultūroje irgi buvo daug.
– Gal Jūs patartumėte iš ko galėtumėme šiuo neramiu laiku pasisemti gebėjimo ir stiprybės išgyventi šiandienos sunkumus?
– Koks Adomas Mickevičius ar Jonas Čečiotas sakytų, kad reikia puoselėti draugystę, puoselėti bičiulystę. Reikia neužmiršti draugų, kad ir virtualiai bendrauti, keistis savo patirtimis, perskaitytomis knygomis.
Lietuvoje postkolonijiniais laikais mes mažiau pasitikime, mažiau tuos ryšius mezgame. Bet kriziniais laikais labai svarbu draugystė ir bičiulystė.
Dar vienas dalykas, reikia linkėti išminties mūsų visiems politikams, kurie atrodo, kad yra tiesiog ištikti inercijos ir žaidžia tokius, na, labai jau nusibodusius, banalius kovos žaidimus ar viešųjų ryšių diktuojamus žaidimus, keršto scenarijus, kurie visiškai nedera su dabartine situacija ir atrodo tragikomiškai. Norėtųsi mūsų visiems politikams linkėti gyvenimiškos išminties, platesnio mosto, santūrumo, atsakingesnio elgesio.
– Karantino režimas verčia daugiau laiko būti namuose, o kartu galbūt dažniau į rankas paimti knygą ir užsiimti savišvieta. Kokias knygas, kokius skaitinius jūs rekomenduotumėte?
– Reikia tiesiog plėsti akiračius, domėtis ir žiūrėti, kas šiuo metu tave įtraukia į dialogą su kitais. Knygos, kaip gražiai sakė 20 a. rusų humanitarai, yra kalbančios būtys, kalbančios egzistencijos. Žmonių būtys dažniausiai skiriasi. Tai su tomis būtimis reikia užmegzti dialogą, pokalbį. Jeigu tas pokalbis nesimezga, nereikia labai vargti. O jeigu pavyksta užmegzti pokalbį, reikia jį plėtoti. Reikėtų atrasti kuo daugiau knygų, su kuriomis gali kalbėtis ir užmegzti dialogą.
Tokių knygų gali būti labai įvairių. Mes šiandien turime daug stiprių, gerų tekstų, kuriuos turėtume atrasti iš naujo, kad ir seniau skaitytus, užmirštus, gal kada pavartinėtus tekstus. Prie jų verta sugrįžti. Pavyzdžiui, kad ir Tomo Mano „Užburtas kalnas“ – tai fundamentalus europinis tekstas, kurį galima nuolat vartyti – atsiversti ir pasižiūrėti. Taip pat Fiodoro Dostojevskio raštai: kai dabar žiūri į politinį teatrą, F. Dostojevskio „Demonai“ tampa labai iškalbingi ir įdomūs.
Yra daugybė įdomių filosofinių tekstų, prie kurių galima grįžti. Kita vertus, humanitarika plėtojasi ir šiandien mes turime daug įdomių tekstų, parašytų ir lietuvių, ir užsienio autorių.
