Duodamas interviu „Delfi“ tėvas Justinusas nurodė, kodėl minėtas įvykis yra svarbus Lietuvos stačiatikių bažnyčiai ir jam pačiam, paaiškino, kaip dvi stačiatikių bažnyčios sugyvena jo gimtojoje Estijoje, ir pasakė, kodėl jisai, komunisto sūnus, nusigręžė nuo metodistų bei liuteronų ir tapo stačiatikių šventiku.
Tėvui Justinusui – 61 metai. Jis yra šventikas, tarnaujantis Estijoje veikiančioje Apaštališkojoje stačiatikių bažnyčioje, priklausančioje Konstantinopolio patriarchato jurisdikcijai. Tėvas Justinusas vadovaus tiems Lietuvos stačiatikių dvasininkams, kurie 2022 metais išreiškė nepritarimą Maskvos ir visos Rusijos patriarcho Kirilo pozicijai dėl Rusijos karo prieš Ukrainą. Už tokį žingsnį Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos metropolitas vyskupas Inokentijus uždraudė jiems atnašauti pamaldas, o kiek vėliau atleido juos iš pareigų. 2023 metų vasarį Konstantinopolio patriarchas Bartolomėjus, laikomas pirmuoju tarp lygių stačiatikių patriarchų, sugrąžino dvasininkams titulus. Vėliau prie jų prisijungė į Lietuvą nuo persekiojimo Baltarusijoje pabėgę šventikai.
Pagal Kanonų teisę, egzarchu gali tapti tik vienuolio rango šventikas, kadangi tik vienuolį galima pakelti į aukščiausiąjį vyskupo rangą. Nė vienas iš aštuonių Konstantinopolio patriarchatui priklausančių Lietuvos parapijų šventikų nėra vienuolio rango, todėl patriarchui Bartolomėjui egzarchą teko skirti iš kitos šalies. Buvo pasirinktas tėvas Justinusas (Ilmaras) Kiviloo.
Per pokalbį su „Delfi“ tėvas Justinusas paaiškino, kad vienuoliu tapo po to, kai prieš daugybę metų mirė jo žmona. Tėvas Justinusas turi tris vaikus ir šešetą anūkų. Dabar jis tapo dar ir dešimties Lietuvoje veikiančių, lietuviškai, baltarusiškai, ukrainietiškai ir rusiškai besimeldžiančių parapijų ganytoju.
Kodėl egzarchato, kuriam vadovausite, įkūrimas laikomas svarbiu įvykiu?
Svarbu ne tai, kad vadovauti skirta man, o tai, kad atstatytas teisingumas šventikų, iš kurių buvo atimta teisė į kunigišką tarnystę, atžvilgiu. Be to, Konstantinopolio patriarchui Bartolomėjui priėmus tokį sprendimą, žmonės gali laisva valia ir pagal sąžinę rinktis, kur melstis.
O ką jums asmeniškai reiškia šis paskyrimas?
Apie jį sužinojęs patyriau šoką (juokiasi).
Vieno estų šventiko duktė, su kuria seniai bičiuliaujamės ir kuri daugybę metų pragyveno Jungtinėse Valstijose, kartą manęs paklausė, kodėl, būdamas toks protingas ir talentingas, tebesu Estijoje. Pradėjau juoktis ir pasakiau, kad nenoriu niekur važiuoti ir nieko neplanuoju, nes man ir Estijoje gerai.
Yra toks geras pasakymas: jei nori prajuokinti Dievą, papasakok jam apie savo planus. Bet aš manau, kad Dievą gali prajuokinti ir jokio plano neturėjmas.
Laimei, tada, kai pernai birželį patriarchas Bartolomėjus pateikė man šį pasiūlymą, sėdėjau ant kėdės, kitaip tikrai būčiau nukritęs.
Žinoma, pajutau, kad manimi labai pasitikima, taip pat pajutau atsakomybę. Kita vertus, dar ir dabar atrodo, kad iki galo nesuvokiu visos šio įvykio svarbos.
Lietuvoje šiuo metu yra keletas šventikų ir dešimt Konstantinopolio patriarchatui pavaldžių parapijų, kuriose pamaldos laikomos skirtingomis kalbomis. Kas pasikeis atsiradus egzarchatui?
Viliuosi, kad pasiekėme finišo tiesę kelyje link egzarchato užregistravimo kaip tradicinės religinės bendruomenės Lietuvoje. Jau turime teisininkų patikrintą statutą, kurį netrukus išversime į lietuvių kalbą. Tada pateiksime šį dokumentą Vyriausybei. Tikiuosi, kad po mėnesio būsime užregistruoti. Taip pat labai viliuosi, kad pas mus ateis daugiau žmonių, lig šiolei negalėjusių pasielgti pagal sąžinę.
Turite omenyje eilinius tikinčiuosius ar šventikus?
Ir eilinius tikinčiuosius, ir šventikus. Bet su pirmaisiais viskas gana paprasta – juk esame atviri visiems, o su šventikais – kiek sudėtingiau. Kyla su kanonu susijusių klausimų. Šventikas, norintis iš vienos bažnyčios pereiti į kitą, iš dvasininkijos atstovų, kuriems iki tol priklauso, privalo gauti atleidžiamąjį raštą, t. y. rašytinį leidimą taip pasielgti. Dėl tokio reikalavimo šventikams gali kilti problemų, kadangi tokio rašto gali paprasčiausiai neišduoti. Bet kuriuo atveju, visa procedūra ganėtinai užtrunka.
Kol kas pamaldos laikomos įvairiose katalikų ir protestantų bažnyčiose. Kur ketinate persikelti dabar? Gal patys pasistatysite maldos namus?
Esame be galo dėkingi visiems, kurie įsileidžia mus į savas bažnyčias. Tačiau akivaizdu, kad mums reikia savų maldos namų – savos katedros Vilniuje. Nuo kažko reikia pradėti. Buvo pasiūlyta vieta. Kol kas galvojame. Idėja yra, tačiau projekto – ne. Svarbiausia, kad mūsų statybos nepapiktintų vietos žmonių. Dar būtų gerai, kad atsirastų mecenatų, galinčių padėti pastatyti bažnyčią.
Kaip ketinate bendrauti su Maskvos patriarchato Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupija? Viena vertus, juk būtent ši arkivyskupija išgujo šventikus, kurie dabar tarnauja pas jus. Kita vertus, ji ir toliau lieka teisine struktūra Lietuvoje.
Aišku viena: bendrauti reikia. Dvi paralelinės bažnyčios vienoje valstybėje, be jokio abejo, – ne pats geriausias variantas, bet kito kelio tiesiog nėra.
Estijoje, iš kur atvykote, taip pat veikia dvi stačiatikių bažnyčios: Maskvos patriarchatui pavaldi Estijos stačiatikių bažnyčia ir Konstantinopolio patriarchatui pavaldi Estijos apaštalinė stačiatikių bažnyčia. Jos jau gyvuoja 20 metų...
Iš esmės Estijoje buvo susiklosčiusi tokia pati situacija. Kai 1918 metais Estija paskelbė nepriklausomybę ir nutraukė visus ryšius su Sovietų Rusija, Estijos stačiatikių bažnyčios atstovai, savaime aišku, kreipėsi į Konstantinopolį dėl autonomijos suteikimo. 1923 metais ji buvo suteikta tomoso pavidalu (tomosas – tai bažnyčios vadovo įsakas, susijęs su svarbiais bažnyčios veikimo klausimais, šiuo atveju – su autonomijos suteikimu ir autokefalija, kitaip sakant, nepriklausomybės statusu – red.). Taigi, kol nebuvo atėję sovietai, Estijoje veikė viena stačiatikių bažnyčia. 1944 metų rugsėjo mėnesį sovietų kariai užėmė Taliną. Vokiečių okupaciją pakeitė sovietų okupacija. 1945 metų kovo mėnesį Estijos apaštalinė stačiatikių bažnyčia praktiškai buvo uždaryta – prijungta prie Maskvos patriarchato, o jos vadovas metropolitas Aleksandras (Paulius) ir šventikai buvo priversti emigruoti į Švediją. Gyvenant emigracijoje jiems kurį laiką pavyko išsaugoti bažnyčios struktūrą. Tačiau 1978 metais Konstantinopolio patriarchatas pristabdė 1923 metų tomoso galiojimą. Kai Estija ir vėl tapo nepriklausoma, Estijos apaštalinė stačiatikių bažnyčia buvo atkurta, o tomoso galiojimas – pratęstas.
Deja, per laikotarpį, kol Estijos apaštalinė stačiatikių bažnyčia negalėjo funkcionuoti, labai pasikeitė kontingentas. Daugelis Estijos nepriklausomybės sulaukusių estų iš stačiatikybės perėjo prie liuteroniškojo tikėjimo. Taip jie pasielgė ir dėl Rusijos bažnyčios vykdytos politikos, jos deklaravimo, kad bažnytinė slavų kalba yra vienintelė kalba, kurią supranta Dievas. Pamaldos estų kalba būdavo laikomos ypač retai, labai daug cerkvių užsidarė. Negana to, sovietmečiu į šalį privažiavo daugybė naujų, jau ne vietinių rusų. Tie, kurie laikė save tikinčiaisiais, jokiu būdu nesiekė, kad būtų atgaivinta Estijos apaštalinė stačiatikių bažnyčia: jie tik norėjo kuo daugiau Rusijos stačiatikių bažnyčiai priklausančių parapijų. Taigi, Estijoje buvo padaryta ir viena, ir kita: atkurta Estijos apaštalinė stačiatikių bažnyčia ir įkurta Rusijos stačiatikių bažnyčiai pavaldžių parapijų.
1996 metais Ciuriche Estijos apaštalinė stačiatikių bažnyčia susitarė su Rusijos stačiatikių bažnyčia, kad Estijos parapijoms būtų leista pačioms spręsti, prie kurios bažnyčios šlietis. Buvo numatyta ir galimybė drauge priimti sakramentus, dalyvauti liturgijoje, sutarėme, kad vienos bažnyčios parapijiečiai galėtų dalyvauti kitos bažnyčios parapijiečių bažnyčioje laikomose pamaldose. Deja, realiai tokia sistema neveikė. Maskvos patriarchato bažnyčiose tokia praktika palankių vertinimų nesulaukė. Pavyzdžiui, kai Rusijos stačiatikių bažnyčiai priklausančiame „Puhtitsa“ vienuolyne būdavo sužinoma, kad kas nors „nuėjo pas estus“, tokį nenaudėlį iškart nusiųsdavo išpažinties, kad apsivalytų nuo „nuodėmės“.
Nors situacijos labai panašios, kontekstas vis dėlto skiriasi. Tada buvo taikus laikotarpis, o dabar vyksta karas. Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių arkivyskupija, nors ir deklaruoja savo nepriklausomybę nuo Maskvos, visgi priklauso Maskvos patriarchato jurisdikcijai. O patriarchas Kirilas aktyviai palaiko Vladimirą Putiną ir jo pradėtą karą prieš Ukrainą. Šiuo požiūriu ieškoti Lietuvoje bendrų taškų su Rusijos stačiatikių bažnyčia tikriausiai nėra lengva?
Man svarbu, kad mes nekariautume tarpusavyje čia, Lietuvoje. Kaip seksis užsitikrinti taiką, dar pažiūrėsime. Melsimės. Pyktis aš nenoriu. Esu stačiatikių šventikas. Esu už stačiatikybę, kuri egzistuoja visur. Čia tik politiniai niuansai. Nors karas, sakyčiau, – tai jau nebe politika. Politika yra tai, kas vyksta iki karo.
Kai tik pradėsiu aktyviai dirbti Lietuvoje, tikiuosi, pavyks susitikti su Vilniaus ir Lietuvos metropolitu Inokentijumi.
O kada prasidės aktyvus jūsų darbas? Kur bus jūsų rezidencija? Lietuvoje?
Taip, tik kol kas nežinau, kur būtent. Mums pasiūlė namą, kuris galėtų tapti mūsų centru ir rezidencija, bet jį dar reikia apstatyti. Kol kas esu apsistojęs viešbutyje, todėl atvykstu tik trumpam laikui, kitaip egzarchatui mano buvimas Lietuvoje atsieitų pernelyg brangiai.
Kai tik mano gyvenimo Lietuvoje klausimas bus išspręstas, iš karto aktyviai imsiuosi darbo.
Tėve Justinusai, papasakokite ką nors apie save. Esate gimęs Estijoje?
Taip, gimiau Estijoje 1962 metais. Kai man buvo dveji, prasidėjo Leonido Brežnevo vadovavimo laikotarpis. Taigi, Nikitos Chruščiovo neatsimenu, o L. Brežnevą gerai atsimenu. Kai jisai mirė, jau tarnavau Voroneže, ryšininkų pajėgose. Beje, armijoje patekau į šiltą vietelę – į virtuvę. Įdomu tai, kad taip nutiko per vieną lietuvį. Jisai labai norėjo patekti į seržantų mokyklą, o mane įtaisė savo vieton. Specialaus išsilavinimo neturėjau, bet sparčiai mokiausi ir net tapau valgyklos vadovu. Bet, aišku, jei rimtai, tarnyba sovietų armijoje – tik veltui prašvaistytas laikas.
Iš kokios esate šeimos?
Mano šeimoje tikinčiųjų nebuvo. Vyravo net priešinga atmosfera, nes tėvas buvo idėjinis komunistas. Jis buvo rajono, kuriame gyvenome, komjaunimo pirmasis sekretorius. Taigi, esu komunisto sūnus. Mama gi buvo tiesiog gera moteris, nepuolusi kariauti su kvailiais, norėjusi ramiai gyventi. Aišku, tokių žmonių sovietmečiu buvo daugybė, todėl ir prasidėjo stagnacija. Kaip sakoma, blogis nugali tada, kai gėris nesireiškia. Daugelis gerų žmonių nieko nedarė, todėl SSRS taip ilgai ir išsilaikė.
Apskritai, esu „raudonos“ kilmės. Apie pirmąją respubliką – tarpukario Estiją – šeimoje niekada nebuvo kalbama. Prisimenu tik, kaip pas mus gyventi atsikėlė močiutė iš motinos pusės. Kaip tik tada Taline, Piritoje, vyko 1980-ųjų Maskvos olimpiados regata. Pirmą vietą vienoje iš kategorijų tada iškovojo suomių sportininkas Esko Rechardtas. Ta proga nuskambėjo Suomijos himnas – lygiai toks pat, koks nepriklausomos Estijos himnas. Buvau namie, žiūrėjau televizorių. Staiga, užgrojus himnui, močiutė atbėgo iš virtuvės, atsistojo prie televizoriaus ir užgiedojo. Man tai buvo atradimas!
Žinoma, teko pabūti ir spaliuku, ir pionieriumi, bet kai atėjo metas stoti į komjaunimą, aš jau kitaip vertinau dalykus. Tada, 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, buvo labai populiarus komjaunuolių klasių reiškinys – visos klasės moksleivių stojimas į komjaunimą. Štai tada ėmė ir paaiškėjo, kad keturi mūsų klasės mokiniai nenori tapti komjaunuoliais: viena mergina iš tikinčiųjų šeimos, mano draugai ir aš. Klasės auklėtojas, labai geras žmogus, mūsų tiesiog paklausė, ar vis dėlto stosime, ar ne. Ryžtingai atsakėme: „Ne“. O jis į tai: „Gerai. Manęs paprašė paklausti. Štai ir paklausiau.“
O kaip suradote kelią pas Dievą?
Kalbėdamas apie Dievą, privalau pasakyti, kad Dievo Tėvo, Aukščiausiojo, buvimą jutau dar būdamas 12–14 metų. Tikėjau, kad egzistuoja aukštesnioji jėga, kuri yra stipresnė už mus, žmones. Bet apie Evangeliją ir Kristų tada dar nieko nežinojau.
Kartą, kai buvau 14–15 metų, panorau nueiti į cerkvę per Kalėdas. Tada visur budėdavo draugovininkai arba milicija. Dabar, kai jau galvoju, kad žinau, ką reiškia tikėti, negaliu tiksliai pasakyti, kas tai buvo: gal paauglystėje norėjosi pajusti adrenaliną, protestuoti darant tai, ko negalima daryti?
Estijoje tuo metu pradėjo rastis metodistų iš Anglijos (Metodistų Bažnyčios, vienos didžiausių protestantizmo šakų, labiausiai išplitusios Didžiojoje Britanijoje ir JAV, atstovai – red.). Jie turėjo gerus muzikos instrumentus: gitaras, būgnus ir kitokių. Jie labai traukė jaunimą. Daugybės šiuolaikinių roko muzikantų karjera prasidėjo būtent pas metodistus. Ir aš pas juos nueidavau, bet vienu momentu susimąsčiau, ar ateinu čia muzikuoti, ar ieškoti Dievo.
Žinoma, Estijoje, jei kokį žmogų pradeda dominti religija, pirmiausia jis nueina į liuteronų bažnyčią. Taigi, ir aš pirmiausia nuėjau pas liuteronus ir ten pradėjau gilintis į teologiją. Įdomu tai, kad mano suolo draugas vėliau tapo katalikų kunigu, o aš – stačiatikių šventiku. Žodžiu, paaiškėjo, kad suolas buvo „ydingas“.
Tad kaip pasukote į stačiatikybę?
Paskutinio praeito amžiaus dešimtmečio pradžioje Estijoje buvo organizuojami ekumeniniai susitikimai, kuriuose mes stengėmės kalbėti ne knygine kalba, o, kaip sakoma, iš širdies. Prisimenu, kaip kartą nedideliame žmonių rate pasakojau apie save, dėsčiau savo mintis apie Dievą. Vienas iš žmonių, stačiatikis, tada manęs paklausė: „Ką veiki liuteronų bažnyčioje? Juk tu mąstai kaip stačiatikis!“
Visgi po šito pokalbio man prireikė dar dešimties metų, kad ateičiau į stačiatikybę. Palaipsniui įsitikinau, kad liuteronai „pamiršo“ tai, kaip buvo anksčiau ir kas svarbu žmonėms. Aiškiai suvokiau, kad ir man tai svarbu. Kalbu kad ir apie šventųjų pagerbimą. Svarbi atrodė ir nuostata, kad religingumą reikia išgyventi visais pojūčiais. Stačiatikių bažnyčioje visa tai yra!
Tiktai vėliau paaiškėjo, kad pusė mano šeimos buvo stačiatikiai. Sovietmečiu namuose apie tai niekas nekalbėjo.
