Bėda, kad tam tikri politikai, pareigūnai ar jų atstovai vengia kalbėtis nepatogiomis temomis arba jų tiesiog šalinasi, yra sena. Su tuo bent kartą susidūrė kone kiekvienas žurnalistas.
Keli ryškesni atvejai iš Delfi patirties: portalas nuo praėjusių metų gruodžio bando susitarti dėl interviu su prezidento vyriausiuoju patarėju vidaus politikos klausimais Povilu Mačiuliu. Tuomet nepavykus, nauja užklausa buvo nusiųsta šiemet gegužę, po to birželį, dabar vėl rugsėjį. Reakcijos nesulaukėme, tačiau per paskutines dvi savaites šalies vadovo patarėjas su viena žiniasklaidos priemone spėjo pasikalbėti du kartus.
Delfi taip pat norėjo pasikalbėti su buvusiu užsienio reikalų viceministru, dabartiniu Lietuvos ambasadoriumi ES Arnoldu Pranckevičiumi apie sankcijų procesą, Kaliningrado tranzitą, šalių narių ir europinių institucijų bendradarbiavimą, atskiras valstybių iniciatyvas ir panašius klausimus, kurie itin aktualūs buvo ir anksčiau, ir šiuo metu, kai tęsiasi karas Ukrainoje.
Jei premjerė Ingrida Šimonytė atsakinėja į klausimus kiekvieną savaitę ir galbūt ne tik tuos, už kuriuos ji tiesiogiai atsakinga, o už tai ji ar kiti kalbantys politikai, ministrai „susirenka“ visą gaunamą kritiką, tai ambasadorius, ne tik ėjęs prieš tai, bet ir dabar eidamas labai svarbias pareigas, galimybių interviu nerado.
Pirmasis jo biuro (laišką rašęs žmogus neprisistato) atsakymas atrodė taip: „Deja, bet turime pranešti, kad šiuo metu interviu su ambasadoriumi suorganizuoti nepavyks“. Paprašius patikslinti priežastis ir nurodžius, kad galima paderinti laiką bei interviu formą, vėl gautas panašus atsakymas: „Ambasadorius neturi galimybės dalyvauti jūsų siūlomame interviu“.
Trečią kartą patikinus, kad galima pakoreguoti interviu sąlygas bei norint išsiaiškinti, kur „šuo pakastas“, gautas analogiškas atsakymas su nukreipimu į Užsienio reikalų ministeriją.
Kiek anksčiau šiemet, dar neprasidėjus skandalui dėl Kaliningrado tranzito, teko ne vieną savaitę prašyti interviu su vienu iš užsienio reikalų viceministrų Egidijumi Meilūnu. Tuščiai beldžiantis į ministerijos viešųjų ryšių skyrių, galiausiai portalas paprašė pakalbinti jau bet kurį iš tuomet dirbusių trijų viceministrų. Po kelių savaičių nuolatinio prašymo vis tiek nepavykus susitarti, interviu pasikalbėjome su ministro patarėju politologu Laurynu Jonavičiumi.
Bėda – ir su atsakymais į užklausas, o priežasčių nemažai: politikai bijo susigadinti reputaciją
Žiniasklaidai kartais sunku gauti ne tik individualų, išskirtinį politiko interviu, bet ir apskritai sulaukti atsakymų iš ministerijų. Štai Aplinkos ministro Simono Gentvilo atstovė Delfi atsakymų į užklausą nepateikė beveik mėnesį. Yra pasitaikę ir atvejų iš kitų institucijų, kada po pažadų „jau rytoj atsakysime“ tų atsakymų taip ir niekada nesulaukta arba jie ateina po to, kai tekstas būna jau publikuotas.
Dar viena praktika, kurią kartais taiko įstaigos – tempti su atsakymais žurnalistui kelias savaites, o po to tiesiog išplatinti viešą pranešimą spaudai arba klausimą pirmiausia pakomentuoti užsienio žiniasklaidai.
Delfi komentuodama situaciją Klaipėdos universiteto (KU) politologė Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili sakė pati neretai stebinti Seimo posėdžius. Ketvirtadieniais tarp rytinio ir vakarinio posėdžių įprastai vyksta vadinamoji Vyriausybės valanda arba pusvalandis, kurio metu Seimo nariai uždavinėja klausimus ministrams.
„Buvo daug iš opozicijos užduodamų klausimų. Aš suprantu, visi žinome – taip, mes turime Seime specifinių parlamentarų, kaip, pavyzdžiui, Gražulis ir kiti parlamentarai, kurie mėgsta provokuoti, ir tikrai tose provokacijose būna kartais paslėpto humoro, kartais pasityčiojimo, bet šiandien klausydamasi parlamento posėdžio pagalvojau – o jei klausosi visuomenė?
Kai žmonės, kurie kasdien nežiūri posėdžių, kurie galbūt neperpratę to kandaus stiliaus, išgirsta tokius dalykus, kas atliepia tai, ką jie patys prisiklauso iš draugų, pažįstamų – įvairias sąmokslo teorijas – ir kai valdžios atstovai nuleidžia juos juokais, neatsako į klausimą, suprasdami, kad jis yra neva retorinis, bet žmogui iš gatvės tai nesuprantama. Tada iškart patys sau politikai išsikasa duobę, žmonės tada priima tų specifinių parlamentarų stiliuką, esą jie teisybę paklausė, nes tie tai neatsakė“, – pastebėjo ekspertė.
Tokiais atvejais, pasak G. Burbulytės-Tsiskarishvili, ir susidaro situacijos plisti įvairiai netiksliai informacijai.
„Aš manau kaip formuojasi visuomenėje toks paprasto atsakymo noras. Kur jo ieškoti? Ką mums perduoda žiniasklaidą, tą graibome, nes patiems fiziškai neįmanoma visko sužiūrėti ir visų šaltinių pačiupinėti. Kas tada įvyksta, kai nenori su jumis bendrauti arba „atsimušinėja“? – Mes gauname iškreiptą vaizdą“, – konstatavo KU politologė.
Ji situaciją apibendrino paprastai: jei nevaldai proceso, jį pradės valdyti kita pusė. Būtent dėl to, anot pašnekovės, politikai ar institucijų vadovai turi daug dirbti ir ruoštis viešam kalbėjimui, komunikacijai, bendravimui su žiniasklaida.
„Dabar labai populiarėja: ta tuštuma, vakuumas yra užpildoma tuo, kas yra pasiryžę tą informaciją pateikti – įvairios alternatyvos oficialiems informacijos šaltiniams. Tos, kuri nesusisaisčiusi žurnalistine etika – nei jas kas prižiūri, nei ką“, – apibūdino G. Burbulytė-Tsiskarishvili.
Politologės vertinimu, premjerė I. Šimonytė neturėtų nuolat aiškintis už visą valdžios aparatą ar komentuoti kitų ministrų, institucijų vadovų atsakomybių lauką ir dėl to atlaikyti visą kritiką.
„Neturėtų taip būti. Ir ketvirtadienį per Vyriausybės pusvalandį ji atsakinėjo už kai kuriuos ministrus. Kas įdomiausia, iš šalies susidaro įspūdis, kad kai kurios tarnybos, atsakingos už ryšius su visuomene, nedirba darbo iki galo. Nemažą dalį klausimų, kuriuos užduoda žurnalistai, kuriuos klausia visuomenė, galima numatyti iš anksto ir turėti pasiruošus atsakymus. Kartais to užtenka“, – pastebėjo KU ekspertė.
Būtent laiku suteikus informaciją ir paaiškinus kai kuriuos niuansus, anot jos, būtų sumažinama sąmokslų teorijų atsiradimo rizika, o ateityje žiniasklaidai ar visuomenei galbūt nebereikėtų klausinėti smulkmenų bei detalių.
„Vienam kanalui turi atsakinėti tą patį, antram, trečiam – aš suprantu, jie pavargsta. Yra didelė spraga specialistų ruošime. Visada viešojo administravimo studentams, būsimiems biurokratams visada sakau, kad valdymo suvokimas yra pasikeitęs per daug metų. Seniau buvo aišku: yra vadovas, pavaldiniai.
Dabar žiniasklaida vykdo kontrolę. Tai yra kontroliuojanti institucija – ji nėra įteisinta Konstitucijoje, bet jie atstovauja mums, visuomenei. Aš įprastai negaliu nueiti užduoti klausimo prezidentui. (…) Mes tartum deleguojame tą visuomenės kontrolės funkciją žiniasklaidai“, – sakė G. Burbulytė-Tsiskarishvili.
Ji akcentavo, kad šioje vietoje itin svarbu ir žiniasklaidos etikos ribos, kad žmogus nebūtų persekiojamas.
„Bet lygiai taip pat valstybinių institucijų atstovai, užimantys vadovaujančius postus, visgi privalo turėti įgūdžius bendrauti su žiniasklaida. Jei tokių įgūdžių neturi, yra baigę anksčiau mokslus ir to studijų metais neįgijo, tai tam visur yra atitinkami padaliniai, kurie dirba su viešinimu: turi vesti mokymus, įgalinti, padrąsinti tuos vadovus, paruošti vizualiai. Su tuo turi būti dirbama“, – kalbėjo politologė.
Ekspertės vertinimu, žiniasklaidos vengiantys politikai bijo pakenkti savo asmeninei, įstaigos reputacijai, baiminasi pasakyti kažką netiksliai ar per daug, nerimauja dėl galimų skambesnių antraščių, tačiau tam, kaip dar kartą akcentavo G. Burbulytė-Tsiskarishvili, vadovą ruošti turi specialistai.
Panašiai Delfi kalbėjo ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius Andrius Šuminas, kuris patikino, kad politikai turi jausti įsipareigoję teikti visuomenei atsakymus ir paaiškinimus per žiniasklaidą.
„Politika nėra kažkoks privatus reikalas ar privatus verslas, kur verslo savininkas ar vadovas gali nuspręsti, ar jis nori bendrauti su žiniasklaida, ar nenori bendrauti su žiniasklaida. Politikai yra iš esmės valstybės tarnautojai, išlaikomi už mokesčių mokėtojų pinigus ir jie turi teikti informaciją, turi bendrauti su žiniasklaidą, atsakyti į žurnalistų klausimus. Tai yra kaip privalomas politikos atributas“, – sakė ekspertas.
A. Šuminas antrino KU politologei, kad dalis politikų ar valstybinių institucijų vadovų vengia žiniasklaidos dėl to, nes nėra užtikrinti, ar jų atsakymai bus ištransliuoti tiksliai, tad žurnalistai taip pat neturėtų pamiršti savo atsakomybės.
„Turbūt natūralu, kad kai kuriais atvejais gali nenorėti bendrauti su tam tikromis žiniasklaidos priemonėmis, jei akivaizdžiai jos dorojasi su jais, šaiposi ar panašiai, bet vėlgi – vienaip ar kitaip, vis tiek turi būti aiškus procesas“, – akcentavo VU profesorius.
Taip pat, pasak jo, reikšmės turi ir klausimų ar interviu pobūdis.
„Jei tai yra asmeninio pobūdžio klausimai apie šeimą, sveikatą, neliečiant viešojo intereso, tai galbūt politikas ir gali atsisakyti pateikti informaciją apie savo privatų gyvenimą, bet jei tai liečia viešąjį interesą ar politinę veiklą, tokiu atveju turėtų teikti informaciją“, – sakė A. Šuminas
„Politika yra viešas dalykas ir žmonės, einantys į politiką, turėtų suprasti, ir priimti tas žaidimo taisykles. Lietuvos ambasadoriams turėti galioti tos pačios taisyklės, nebent galime kalbėti apie tam tikrus specifinius atvejus, ypač dabartiniame geopolitiniame kontekste, kad galbūt apie kai kuriuos dalykus tiesiog negali teikti informacijos, kad nepakenktų mūsų šalies interesams. Tai, aišku, visą laiką galima rasti tam tikrų išimčių, bet išimtys patvirtina taisyklę. Politikai visada turėtų atsakyti į žurnalistų, žiniasklaidos klausimus“, – pridūrė ekspertas.
