„Susirinkome šį vakarą švęsti Kristaus gimimo, to didžio džiaugsmo, kurį mums teikia Dievas. Tačiau belaukdami kūdikio gimimo Marija ir Juozapas turėjo išgyventi nežinią, patirti nerimą ir baimę. Gal ir mums, kol rengėmės šiai šventei, teko nerimauti, baimintis, patirti daug įtampos ir sunkumų, kurie gal ir šiuo metu tebeslegia mūsų gyvenimą. „Nebijok!“ – šis žodis, angelo ištartas Juozapui, yra skirtas kiekvienam iš mūsų. Tą patį žodį angelas tarė ir Marijai Apreiškimo metu: „Nebijok“. Kiekvienam iš mūsų Viešpats nori priminti: „Nebijok“, – Kalėdų nakties Mišių pamoksle sakė Vilniaus arkivyskupas metropolitas.
Ko mes bijome? Pasak arkivyskupo, gyvenime dažnai kaip kūdikį nešiojame savo baimes, nerimaujame dėl konfliktų, ekonominių sunkumų, emigracijos ir imigracijos; nerimaujame dėl ateities, patiriame įtampą dėl problemų šeimoje ir nesėkmių asmeniniame gyvenime. Jėzaus gimimas mums primena, kad dėl šių dalykų nėra ko jaudintis.
„Tepaima iš mūsų šį nerimą Dievas, kuris gimė neturtingas okupuotame krašte. Juozapas turėjo susitaikyti su didžiule nežinia, pasitikėti Dievu ir paimti Mariją į savo namus. Mums taip pat nereikia bijoti. Nebijosime, būsime drąsūs, jei prisiminsime, kad esame mylimi Dievo vaikai. Būtent to Dievas ateina mums priminti. Jis ateina išgelbėti savo tautą, tai yra mus, ir nuimti mums nuo pečių nuodėmių naštą. Tad ko mums bijoti? Bijoti reikia tik vieno – atsiskirti, nusigręžti nuo Dievo. Tai darome, kai mus prislegia nuodėmė. Pasirenkame nusisukti nuo Dievo dėl savo patogumų, dėl valdžios, garbės, asmeninių interesų. Subtilesniu būdu nusigręžiame nuo Dievo, kai įsileidžiame Jį tik kaip švenčių herojų, o ne kaip mūsų Viešpatį, Tą, nuo kurio priklauso visas mūsų gyvenimas. Todėl be galo svarbu, kad ir mes pripažintume, kaip labai mums reikia Išganytojo“, – pabrėžė arkivyskupas.
Išrinktoji tauta irgi laukė kitokio mesijo
Ne tik istorija, bet ir kiekvieno iš mūsų asmeninė patirtis rodo, kad dažniau laukiame politinio ar ekonominio gelbėtojo, ar tokio išganytojo, kuris išsklaidytų tarpasmeninių santykių sukeltą nerimą. „Kai Jėzus gimė, išrinktoji tauta irgi laukė kitokio mesijo – laukė valdovo, kuris perimtų valdžią, išvaduotų savo žemę nuo okupantų, pasirūpintų visų žmonių gerove ir taika. Jie laukė žemiškos revoliucijos, o Dievas atėjo į jų tarpą kaip kūdikis ir pradėjo kitokią, dangišką revoliuciją: švelnumo, meilės, gailestingumo revoliuciją“, – Kalėdų nakties pamoksle kalbėjo arkivyskupas G. Grušas.
Ganytojo žodžiais, kviesdamas mus į kitokį gyvenimą, Dievas mus ugdo kaip savo vaikus per savotišką slėpynių žaidimą. Pirmiausia Jis sutvėrė visatą ir paliko joje savo pėdsakus, kad kiekvienas Dievo ieškantis žmogus galėtų iš kūrinių pažinti Jo grožį ir didybę. Vėliau Dievas atėjo gyventi su mumis ir pasislėpė tarp mūsų, kad mes galėtume Jį rasti ir patirti asmeniškai.
„Prieš du tūkstančius metų žmonija Jį rado kaip mažą kūdikėlį, o šiandien mes Jį atrandame Dievo Žodyje bei Eucharistinėje Duonoje. Šiais Gailestingumo metais Dievas kviečia mus iš naujo įsitraukti į nuostabų gyvenimo piligrimystės žaidimą, kuriame pasirenkame atsiliepti į savo pašaukimą, kurti tarpusavio ryšius ir kuriame užduotis nurodo pats Dievas: „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte...“ Laimėtojams Dievas žada pačią didžiausią premiją: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“, – Mato evangelijos žodžius citavo Vilniaus arkivyskupas metropolitas.
Atpažinti Dievą kiekviename žmoguje
Ganytojas kvietė priimti kvietimą per šiuos metus aktyviai bendrauti ir bendradarbiauti su Viešpačiu, dažniau patirti Jo gailestingumą Susitaikinimo sakramente. Tada mūsų akys atsivers ir mes galėsime atpažinti jį, pasislėpusį kiekviename žmoguje, kuris yra šalia. Galėsime dalyvauti šiame gailestingumo ir švelnumo perversme, kuris yra vienintelis išsigelbėjimo kelias, vaduojantis mus iš nuodėmių ir baimių.
„Šią naktį švenčiame Dievo gailestingumo pažado išsipildymą, – kalbėjo arkivyskupas. – Esame kviečiami į susitikimą su Dievu, kuris ateina pas mus ir laukia mūsų ateinant pas jį. Kaip grįžęs namo sūnus palaidūnas, esame kviečiami patirti, kad didžiausias turtas yra ne tas, kurį sūnus pasiėmė iš tėvo ir išeikvojo. Brangiausias ir nesunaikinamas turtas yra Tėvo, kuris laukia sugrįžtančių savo vaikų, meilė. Tai Dievo gerumo mums priminimas. Žinojimas, kad Dievas mus besąlygiškai myli, veda mus pirmyn – nebijokime, būkime drąsūs“.
Kalėdų nakties Mišių pamoksle skambėjo žodžiai apie Dievo gailestingumą, kurį patyrę ir patys tampame gailestingesni, jaučiamės saugūs ir galime ištiesti pagalbos ranką artimui. Patyrę Dievo gailestingumą, džiaugiamės gyvenimu.
„Dievas ateina būti su mumis. Kaip angelas ragino Juozapą priimti Mariją, taip ir mes esame kviečiami priimti ją ir jos sūnų į savo namus. Jis yra su mumis šią šventą Kalėdų naktį, nors ir patiriame sunkumų ar turime ligonių, kenčiančių nuo priklausomybių, o gal jaučiamės apleisti, vieniši dėl ligos, senatvės ar susvetimėjusios visuomenės. Dievas mūsų niekada neapleidžia. Jis kviečia mus priimti Jį į savo gyvenimą – gyventi su Juo savo šeimoje, dalintis su Juo savo kasdienybe.
Dievas ateina gyventi su mumis. Priimkime šį užgimusį kūdikį – kasdien patikėkime Jam savo gyvenimo džiaugsmus ir rūpesčius. Tada užgimusio Kristaus ramybė, įveikianti bet kokias baimes ir nerimą, apsigyvens mūsų širdyse ir mūsų šeimose“, – Vilniaus Arkikatedros Bazilikos iškilmingų Kalėdų nakties Mišių pamoksle sakė Vilniaus arkivyskupas metropolitas G. Grušas.
Stebuklinga naktis: vakarinė žvaigždė kvies rinktis prie Kūčių stalo
Kalėdų išvakarėse susirinkti pabūti drauge – sena ir stipri tradicija, taigi, ketvirtadienio vakarą, sušvitus vakarinei žvaigždei, sėsime prie Kūčių stalo.
Jei kuris nors iš šeimos negali su artimaisiais valgyti Kūčių, tai tik dėl labai rimtos priežasties. Mirusiems ir negalintiems atvykti šeimos nariams paliekama laisva vieta prie stalo.
Ne tik kaimo žmonės, bet ir gyvenantys mieste per Kūčias dar laikosi tradicijos po balta staltiese pakloti šieno. Kūčioms valgomi pasninko valgiai, pabrėžiama, jog kitu atveju tai būtų paprastos vaišės.
Pagal tradiciją, Kūčių vakarienė pradedama dalinantis baltu kalėdaičiu – plonu neraugintos duonos paplotėliu. Perlaužtas kalėdaitis ne tik išraiškia susirinkusiųjų meilę ir vienybę su visa Bažnyčia, bet ir pasišventimą, tarnavimą artimiesiems, jungia net labiausiai tarpusavyje susipykusius.
Pats kalėdaitis primena apie duoną – Dievo dovaną. Tegul jos niekada nepristinga mums ir mūsų artimiesiems.
Kūčių naktį šventinamos prakartėlės. Tarp jų ir Vilniaus Katedros aikštės, kuri vilniečius ir miesto svečius džiugins iki Trijų Karalių. Šioje prakartėlėje matysime ne tik natūralaus dydžio Šventąją šeimyną, bet ir kitus tradicinius prakartėlės personažus: asilą ir jautį, žvaigždes, piemenis ir kitus.
Ypatingas žvaigždžių išsidėstymas
Evangelijoje pagal Matą užsimenama, kad išminčius iš Rytų pas Išganytoją atvedė žvaigždė, pasirodžiusi Jėzaus gimimo išvakarėse. Kaip nustatė mokslininkai, evangelijose minimu konkrečiu Erodo valdymo metu iš tiesų buvo ypatingas žvaigždžių išsidėstymas.
Kaip pasakoja legenda, pirmasis išvydęs Kūdikį nuo kupranugario nušoko jauniausias, vikriausias išminčius, tačiau pribėgęs prie jo, iš to nuostabaus patyrimo, kad mato Dievą, akimirksniu paseno.
Karaliai kūdikiui atnešė dovanų: aukso, kuris reiškia pagarbą kaip karaliui, smilkalų jo dieviškumui ir miros, kuri naudojama mirusiesiems balzamuoti ir nurodo būsimą Išganytojo mirtį.
Pradėjo švęsti IV a.
Šv. Kalėdos – svarbiausia po šv. Velykų metų šventė, kurią krikščionys pradėjo švęsti nuo IV-o amžiaus. Tuo metu, paliepus imperatorienei Elenai, Betliejuje, Jėzaus gimimo vietoje, buvo pastatyta Viešpaties Gimimo Bazilika. Vėliau, siekiant įamžinti Jėzaus gimimą, pradėtos statyti prakartėlės.
DELFI primena, jog Piemenėlių Mišios laikomos Kalėdų naktį. Dalyvavimas ypatingoje Eucharistijoje katalikams yra svarbiausia Dievo įsikūnijimo - Jėzaus atėjimo į šį pasaulį šventimo dalis.