„Kariaujant geriausia užimti priešininko šalį visą ir nesugriautą“, - rašė SunTzu, kurį Vilniaus knygų mugėje vykusioje paskaitoje ketvirtadienį citavo Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento atstovas Tomas Čeponis.

„Menas yra ne kovoti kiekviename mūšyje, o sugebėti palaužti priešininko valią priešintis be kovos“, - tai dar vienas Sun Tzu aprašytas triukas, kurį Rusija išbando ne tik Ukrainoje, bet ir Baltijos valstybėse.

T. Čeponis teigia, kad karas už žmonių širdis ir protus tapo pagrindiniu studijų objektu, mat visi suvokia, kad tokie karai kaip Ukrainoje nepradedami be vietinių gyventojų paramos, palaikymo arba bent jau nesikišimo.

Kaip NATO pateikiama Rusijoje ir Lietuvoje

Lietuvos kariuomenės atstovas pasakoja, kad pirminė informacinio karo taisyklė yra tikslinės auditorijos pasirinkimas: kiekvienai auditorijai pritaikoma tinkama informacija – vienai paprastesnė, kitai – sudėtingesnė, tretiems tiesiog bandoma sukelti abejonę. „Kuo blogesni santykiai tarp visų tikslinių auditorijų, tuo silpnesnė valstybė“, - sakė T. Čeponis.

Juokaudamas apie tikslines grupes T. Čeponis pateikė pavyzdį, kaip gali skirtis skirtingų tikslinių auditorijų poreikiai. UNESCO atliko apklausa įviriose pasaulio vietose, žmonių buvo prašoma atsakyti, kokia jų asmeninė nuomonė apie maisto trūkumą kitose pasaulio šalyse.

„Pažiūrėkime, kaip skirtingai sureagavo tikslinės auditorijos. Europiečiai nesuprato, kas yra maisto trūkumas, afrikiečiai nesuprato, kas yra maistas, JAV gyventojai nesuprato, kas yra kitos pasaulio valstybės, o kinai su arabais nesuprato, kas yra asmeninė nuomonė. Perkelkime šitą situaciją į Lietuvą. Dažnai sutinkame žmonių, kuie skaito vieną ar kitą produktą ir sako: bet aš matau, kad čia propaganda, kaip galima leisti tokius dalykus? Jeigu jūs lengvai atpažinote, reiškia, tas turinys skirtas ne jums“, - sakė T. Čeponis.

Pasak pranešėjo, įsivaizduokime Rusijo piliečius, kurie nuolat stebi valdžios kontroliuojamus televizijos kanalus ir girdi, kaip NATO nenumaldomai artėja prie Rusijos sienų ir greičiausiai vieną dieną puls. Lietuvai skirta rusiška informacija, žinoma, pakeičiama taip, kad Lietuvos piliečiams atrodytų, jog NATO visiškai silpna ir neveiksni organizacija, kuri neduoda jokios naudos Lietuvai.

„Tas pats transliuotojas, o informacija skiriasi neįtikėtinai“, - teigė T. Čeponis.

Pasak Lietuvos kariuomenės atstovo, informacinis karas kovojamas ir per kultūrą, tačiau jeigu anksčiau pagrindą sudarydavo populiariosios kultūros renginiai, tai šiuo metu pereinama prie aukštesnio lygmens kūrėjų ir renginių.

„Tobuliausia karinė operacija, tobuliausia informacinė operacija yra ta, kad įprastinės karinės galios net nereikia panaudoti, kad užtektų panaudoti vien tik informacinį karą, įtikinėjimą“, - sakė T. Čeponis, pridurdamas, kad šiuo atveju kalbama apie valios priešintis palaužimą, kai gyventojai ir kariai iš anksto įtikinami, kad laimėti neįmanoma.

T. Čeponis sako, kad bet kokie realūs koviniai veiksmai ir net ir mažos žūtys visuomet palieka nemalonius prisiminimus, kurie pasimiršta tik per laiką. Tuo metu informacines atakas visi užmiršta gana greitai.

K. Zikaras: kaip panaudoja mūsų tapatumą

Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos departamento atstovas, istorikas Karolis Zikaras pasakojo, kad istorija informaciniuose karuose yra tapusi vienu pagrindinių taikinių, nes būtent skirtingai interpretuojant istorinius faktus yra grindžiami vienokie ar kitokie politiniai sprendimai.
Karolis Zikaras

Pavyzdžiui, Vladimirui Putinui pareiškus, kad Krymas yra istoriškai neatsiejama Rusijos dalis, nes ten buvo krikštijamas Kijevo Rusios kunigaikštis Vladimiras, dauguma rusų ima linkčioti, kad tai išties rusiška teritorija, tarsi tai pateisintų dabartinį Krymo atplėšimą.

„Istorija yra nepaprastai reikšmingas dalykas identiteto požiūriu“, - teigia K. Zikaras ir pateikia Žalgirio mūšio pavyzdį.

Įsivaizduokite lietuvį, kuris, prisimindamas Žalgirio mūšį, save suvokia kaip Vokiečių ordiną nugalėjusios tautos atstovą. Tai reikštų, kad toks žmogus jaučiasi priklausantis tautai, kuri ir dabar ,ir anksčiau gebėjo nuveikti ką nors reikšmingo. Tuo tarpu jeigu Lietuvos pilietis laikosi nuostatos, kad lietuviai pabėgo iš Žalgirio mūšio pačioje jo pradžioje ir, kaip kad rašo lenkų istorikas Jonas Dlugošas, bėgi Vilniaus link net neatsigręždami, tai asmuo jausis istorinių nevykėlių tautos atstovas.

K. Zikaras taip pat pabrėžė, kad visuomenės geriausiai skyla remantis etninėmis ribomis, mat tautos vis dar išlieka stipriausiu žmonių tapatumo pagrindu.

„Todėl istorinėje perspektyvoje stengiamasi paimti tam tikrus mūsų istorijos epizodus, kai mes konfliktuodavome su kitomis tautomis, pavyzdžiui, Holokausto epizodai, lietuvių-lenkų konflikto epizodai, stengiamasi juos suaktualinti, sutirštinti ir perkelti į dabartį“, - sakė pranešėjas.

„Puikiausiai prisimename Krymo pavyzdį ir kokios žinutės buvo transliuojamos Rusijos auditorijai bei Vakarams, kad nebūtų labai griežtos reakcijos iš Vakarų. Tai tos žinutės buvo tokios: pirma, Kryme daugiausia gyvena rusai, vadinasi, kultūriškai ir etniškai jis yra rusiškas, tada Vakarams jau siunčia žinutę, kad nieko baisaus čia neatsitiks, mes, rusai, atėjom pas rusus, išgelbėjom nuo kažkokių fašistų ir niekas nieko nekars, į gabalus nekapos, į kalėjimus nesodins. Kita žinutė pateikiama per istorinę prizmę – Krymas daugybę šimtmečių priklausė Rusijai, jis ilgiausiai istorijoje priklausė Rusijai, todėl ir turi priklausyti jai“, - pasakojo K. Zikaras.

Tačiau jis teigia, kad remiantis tokiais samprotavimais išeitų, kad ilgiausiai Krymas buvo Otomanų imperijos vasalas, todėl iš esmės turėtų priklausyti Turkijai.

„Turiu pasakyti, kad Rusijoje istorija nėra suvokiama kaip kažkoks mokslas, kuris, mūsų supratimu, turėtų egzistuoti. Tai labiau tokia taikomoji istorija, tam tikros politikos svertas. Teisybės dėlei reikai padaryti pastabą, kad istorijos mokslas Rusijoje taippat egzistuoja, tačiau jis neišeina iš akademinių rėmų“, - sako K. Zikaras.

Pasak istoriko, Lietuvos atveju Rusijai labai svarbu parodyti, kad mūsų šalis yra toje pačioje kultūrinėje-istorinėje erdvėje: esą žiūrime tuos pačius filmus, skaitome tas pačias knygas ir esame apskritai panašūs. Šį įvaizdį siekiama pateikti ir Vakarams – esą lietuviai tiesiog kitokie rusai.

„Kaip pavyzdį galiu papasakoti tokią istoriją. Rusijoje yra tokių įdomių institutų, kur dominuoja žodžiai „istorinė atmintis“, „geopolitika“. Vieno iš tokių intitutų direktorius buvo kartą atvykęs į Lietuvą. Jis yra parašęs ne vieną knygą, jų temos tokios įdomios: „Švelnūs prisiminimai apie Staliną“, truputį paaiškinimų, kaip JAV susomokė prieš visą pasaulį. Viena iš knygų buvo išversta į lietuvių kalbą ir jis atvyko į Vilnių jos pristatyti, davė interviu „Piervyj Baltijskij“ kanalui ir tame interviu papasakojo: „Žinote, Lietuva ir Rusija yra tokios tautos, kurios gimusios iš vienos istorinės šaknies. Mūsų istorija iš esmės visada buvo bendra. Ir mes gyvenome ilgą laiką bendroje valstybėje. Taip susiklostė, kad dabar gyvename atskirose valstybėse, bet kas galėtų paneigti, kad po kažkokio laiko mes ir vėl būsime drauge“, - Rusijos istoriko interviu perpasakojo K. Zikaras.

„Norėdamas sustiprinti savo tezę jis dar pasakė štai ką: „Lietuvoje aš esu pirmą kartą. Lietuvių kalbos aš niekad anksčiau nesu girdėjęs. Bet aš atvažiavau čia traukiniu, kur netoliese manęs tarpusavyje kalbėjosi lietuviai. Ir visiškai nemokėdamas nė vieno lietuviško žodžio, aš po kokios valandos ėmiau suprasti labai daug žodžių, nes mūsų kalbos nepaprastai panašios“, - juokėsi K. Zikaras.

Kaip žinoma, lietuvių kalba priklauso rytų baltų šakai, tuo metu rusų – rytų slavų grupei, todėl šios kalbos turi nedaug bendra.

Tačiau K. Zikaras sako, kad rusų mokslininkas suklydo transliuodamas žinutę ne tai auditorijai: Rusijoje tokiais teiginiais būtų patikima, tačiau Lietuvoje toia tikimybė menka.