Jos 68 metų Antanas – tikra dievišku miesteliu vadinamo Šilavoto (Prienų rajonas) žvaigždė: prie kaimo parduotuvės sutikti vyrai iš karto ėmė pasakoti, kiek jis yra ne tik pralinksminęs, bet ir šokiravęs kaimo žmonių – vien nuotykis su ožka yra vertas romano!
„Būdavo, per visą kaimą skambėdavo jo dainos – nereikėdavo nė iš namų išeiti, – prisiminė ilgametis Šilavoto gyventojas Juozas Spūdys. – Tik dabar jis jau aptyko (aprimo – aut. past.), kai valdžia įsikišo, todėl labai retai padainuoja.“
„O kas mūsų Antano nežino – jis, kaip ir aš, moka groti armonika, tik man pavyksta juodais klavišais, juk abu esame savamoksliai“, – Juozui antrina Antanas Gluoksnys.
„Antanas traukdavo tokias čiastuškes, visos jo dainos – apie politiką, todėl ne visiems patikdavo“, – prisipažįsta ir ką tik iš kaimo parduotuvės išėjęs Motiejus Riauba.
Ir vyrai pradeda juoktis, kai pokalbis pakrypsta apie jau ne tokius gražius dalykus: ar tiesa, kad vos už kelių kilometrų nuo Šilavoto esančiame Mieldažiškių kaime gyvenantis Antanas yra tikrų tikriausias sekso gigantas?
„Na, jis prie bajerio (šmaikštus – aut. past.)“, – neslepia vyrai ir čia pat pradeda pasakoti tai, kuo iki šiol patys negali patikėti – esą dar visai neseniai visas Šilavotas ūžė nuo kalbų, kaip Antanas buvo užkluptas su savo auginama ožka. Sako, „meilę plėšė“!
Vyrai nežino, ar tai – tiesa, ar tik – nevykęs pokštas. „Na, netikiu tuo, ir net nežinau, iš kur tokios kalbos, gal jis pats per kokias išgertuves tokių nesąmonių prisišnekėjo“, – sako vienas jų ir priduria, kad ožką Antanas jau papjovė, pikti liežuviai esą ūžė, jog gal taip „įkalčius“ naikino.
„Tai jūs patys Antano paklauskite – jis tikrai turės ką papasakoti“, – ragina vyrai. Ir čia pat tiesia ranką – štai, vos už poros šimtų metrų yra Šilavoto kapinės, kuriose kaip tik dabar Antanas su savo ilgamete sugyventine Genovaite gyvatvores karpo.
Stebėjosi, kur ritasi pasaulis su piemgaliais
Antanas ir didžioji jo meilė Genovaitė mus pasitinka šypsodamiesi, čia pat, kapinėse, pradeda pasakoti, kaip dirba viešuosius darbus. „Ji gauna 350 litų (101 eurą), tai turi atidirbti, – rodydamas į sugyventinę sako Antanas. – Per mėnesį liepė atidirbti 96 valandas, todėl pasisiūliau kartu padirbėti – greičiau pabaigsime.“
„O jeigu nesutikčiau dirbti, tai ir pašalpos neduotų, ir iš Darbo biržos sąrašų išbrauktų“, – priduria moteris.
Darbo jie nebijo – anksčiau ir gyvulius kartu augindavo, ir daržus iki šiol prisižiūri.
„Sunku gyventi, anksčiau gaudavau 300 litų pensiją, bet kai pakeitė pinigus, paštininkė davė tik 94 eurus, – pasakoja Antanas. – Ką su tokiais pinigais nuveiksi, kai viskas, net duona, pabrango – nuvažiuoju iki Prienų, turgelyje prisiperku mėsos, ir taip gyvenu. Mums daug nereikia, bet pensiją galėtų ir didesnę mokėti, nors vis žada ir žada, kad pakels – tai nuo 2016, tai nuo 2018 m., matyt, valdžia tik ir laukia, kad tie, kurie dar gyvi, greičiau iškristų (numirtų – aut. past.).“
Bet Antanas, kaip pats sako, taip greitai nemirs – sveikai maitinasi, geria kadagių ir pušų pumpurų arbatą, todėl jam net pas gydytojus lankytis nereikia.
„Čierkelės (taurelės – aut. past.) neatsisakau, kaip ir visi kaime, bet jau rečiau, o ir nėra už ką, bet užtat nerūkau – daktarė sakė, geriau 100 gramų ruginukės su šaukštu medaus išgerk, nei rūkyk, – kalbėjo vyras. – Rūkiau tik būdamas jaunas, kai tarnavau Kazachstane – grįžęs sutraukdavau tik pakelį per savaitę. Mesti rūkyti nebuvo sudėtinga, nors iš pradžių, kai susėsdavau su vyrais, dar patrindavau cigaretę į delną. Bet niekada nerūkiau, kaip dabartinis jaunimas – jie ne rūko, o valgo cigaretes: pažiūrėkite, per dieną surūko pakelį ar net pusantro, tai čia jau ne rūkymas, o valgymas – dar nespėjo vienos prisidegti, jau kitą dega. O ir vaikai eina tokiomis pačiomis pėdomis kaip jų tėvai – įsivaizduojate, vieną dieną man trečiokas sako: dėde, duok cigaretę. Kur matyta, supykstu, tau dar mamos papą reikia pačiulpti, o jis atsisegė kelnių klyną ir sako, kad tu geriau mano pačiulpk! Viešpatie šventas, kur ritasi pasaulis, kas iš tokių piemgalių išaugs?“
Tikras sekso gigantas: kas rytą – kaip į darbą
Antanas neabejoja, kad dar ilgai ir laimingai gyvens, nes visą laiką palaikė sveiką gyvenimo būdą.
„Seniūnė net mane išgyrė, kad savo moteriškei padedu, prašiau ir man duoti darbo, bet nedavė – sakė, jog jau senas esu, nepajėgsiu, tačiau esu pajėgesnis už jauną! – prisipažįsta pensininkas. – Tablečių negeriu, bet užtat per žiemą 20 kg česnakų suvalgau. Pardavėjos jau mane gerai žino – kai ateinu apsipirkti, sakau, man duokite pusę kilogramo viagros! Senovinėse knygose skaičiau – česnakas padeda ir nuo slogos, ir nuo gripo, ir venos nesiplečia. O, svarbiausia, „Viagros“ nereikia – česnakas puikiai potenciją palaiko!“
„Tiap, tiap“, – šypsodamasi kaimiška tarme jam antrina Genovaitė.
„Kai buvau jaunas, draugai man sakydavo: nesididžiuok, Antanai, savo pajėgumu, sulauksi 40 metų ir baigsis tavo gyvenime seksas, – savo seksualiniu pajėgumu netikėtai nusprendžia pasididžiuoti Antanas. – Sulaukiau 40, paskui – 50, 60, dabar jau 67 metai, bet kaip buvau pajėgus, taip ir likau. Nepraleidžiu nė vieno ryto! Kaip tikras vyras atlieku savo pareigas!“
„Tai Antanai, jūs sekso gigantas?“ – klausiu, o jis tik šypsosi ir priduria, kad jeigu būna geresnės nuotaikos, vienu kartu neapsiriboja – dar ir per pietus su Genovaite „pasilinksmina“.
O jo mylimoji, klausydama Antano panegirikos, tik juokiasi: „Tiap, tiap, jis nemeluoja, tikras svajonių vyras!“
Kitos moters Antanui nereikia: „Savo gyvenime turėjau 10 moterų, bet Genutė yra geriausia – kūdos (lieknos – aut. past.) yra patvarios, o diktos (stambios – aut. past.) labai greitai uždūsta ir labai prakaituoja. Turėjau tokią vieną anksčiau iš Naujosios Ūtos kaimo – tokia tik uch-uch, sako, palauk, pailsėkime.“
Istorija apie pamylėtą ožką: jau atkentėjau
„O kaip ten buvo su vargše ožka, kurią, sako, visaip pamylėjote?“ – klausiu neeilinio šnekoriaus.
Ši tema Antanui – labai skaudi: iki tol nuolat šypsojęsis vyras staiga suraukia veidą ir prisipažįsta: visos problemos kilo dėl mylimosios Genovaitės!
„Nesąmonė, nieko su ta ožka nebuvo, ne taip žmonės suprato – tada jai buvo susipainiojęs lenciūgas (grandinė – aut. past.), tai kol atsiklaupęs išnarpliojau, pagalvojo, kad su ja atseit reikalus tvarkiau, – sakė Antanas. – Dėl to labai atkentėjau – ir areštinėje 15 parų pralaikė, paskui į Uteną ekspertizei išvežė, dar kalbėjo, kad vieną mergaitę tvirkinau, net visus drabužius ištyrė. Praėjau tikrą pragarą ir už tai turėčiau tik vienai savo kaimynei dėkoti – tikriausiai norėjo, kad ją pamylėčiau. Tada ji savo vyrą buvo pametusi, o aš apie penktą valandą ryto nešiau priduoti pieną, tai ji man pareiškė: pakutenk (pamylėk – aut. past.) mane. Sakiau, palik mane ramybėje, vyrą turi. Tai ji užpyko – parašė pareiškimą, maniškę nugirdė ir liepė pasirašyti. O ši ir pasirašė, bet paskui graužėsi: atleisk, nepyk. Atleidau, nors po to teisme vėl neteisybę liudijo,net buvo iš namų išėjusi, tąsėsi pas buvusį vyrą, bet kai iš kalėjimo už nužudymą grįžo šio žmona, išėjo.“
Su miestietėmis daugiau neprasidės: kaimas – ne kurortas
„Tai du kartus buvau pabėgusi“, – netikėtai pareiškia Genutė ir žada, kad daugiau Antano, kurį teismas net nuteisė už nederamus santykius, nebepaliks. O jeigu dar šis gražiai paprašys, ir šiemet vestuves atšoks. Aišku, jeigu ir padainuos. „Nuo mano dainikių visi raitėsi juokais“, – prisipažino Antanas, ir čia pat užtraukė vieną mylimiausių dainų.
„Antanui ne kartą sakiau, kad nereikia tų vestuvių, mums ir tiap gerai, bet jis vis tiek neatstoja – važiuokime, susirašysime“, – prisipažino Genovaitė.
„Nežinau, gal ji apie kitą galvoja, kad taip ilgai nesiryžta – juk jau vienuolika metų kartu gyvename, – sakė Antanas. – Bet nėra ko bijoti, vestuvių nekelsime, tik metrikacijoje susirašysime.“
Pensininkas neslepia: Genovaitė yra geriausia moteris, kokią jis turėjo ir daugiau kitos jau neieškos.
„Kartais sakau – seną vesi, visas svietas juoksis, jauną vesi, – ši visiems duosis, – juokavo Antanas. – Taip ir būdavo su tomis jaunomis ir senomis – su pirma gyvenau tik apie tris mėnesius, o su antrąja – virš 30 metų. Paskui turėjau tokią šimtapūdę Marytę – svėrė 115 kg, buvo atvažiavusi iš Alytaus. Buvo tikra miestietė – vos paeidavo ir jau dusdavo, net karvių pamelžti nemokėjo. O ir kiaulių pašerti nesugebėdavo, daržo neravėjo – tai ryte jai nuo rasos viskas prie pirštų limpa, o per pietus sakydavo, kad yra karšta, geriau jau vakare nuravėsiu. Tai sakiau, kokį vakarą, juk tada kaip kirs uodai, tai bus kaip polka su ragučiais. Taip ir buvo – vakare darže pašokinėjo ir pareiškė: išsigaudyk savo uodus, o tada jau nuravėsiu. Nesumeluosiu, jai taip ir pasakiau: žinai, Maryte, gal tu geriau važiuok į miestą, kur ant kumpio tepa sviestą, ten gyvenimas ramus, pinigai delne nežus. Ir sukroviau daiktus, kaimyno arklio paprašiau ir nuvežiau iki Šilavoto.“
Anot jo, miestietės mano, kad kaime yra tikras rojus – žmonės visada tik ilsisi. „Bet taip nėra – juk kažkas turi dirbti, kad paskui būtų galima ilsėtis“, – sakė Antanas. Ir pasidžiaugė: niekada gyvenimo kaime neiškeistų į miesto triukšmą.