Prieš važiuodami į svečius, su vienuoliais bandėme susisiekti mobiliuoju telefonu, tačiau niekas neatsakė nei į skambučius, nei į SMS žinutę. Broliai gyvena gana uždarą gyvenimą ir prisiskambinti jiems pavyksta retam.
Saulėtą pavasario dieną įriedėję į vienuolyno kiemą patekome į patį darbymetį. Vienas brolis gamino maistą, kitas – traktoriumi dirbo žemę, trečias sėjo javus, kiti taisė dviratį, karučius, siuvo tinklą, iš kurio ketino pasidaryti futbolo vartus.
Iš toli su mumis sveikinosi aptvare karaliaujančios asilės Gilė ir Riešutė. Viena jų netrukus turėtų atsivesti palikuonį.
Su mumis pabendrauti sutiko brolis Jonas – svečias iš Latvijos, gerai kalbantis lietuviškai. Kilęs iš netolimo kaimo Latvijoje, šešerius metus praleidęs Belgijoje, prieš metus brolis Jonas atvyko į Lietuvą. Prieš duodamas interviu, Jonas darbinius drabužius pakeitė į mėlyną abitą.
Paukščiai ir avys – maistui, asilai – evangelizacijai
Jonas paaiškina: vienuolyne Baltriškių kaime nuolat gyvena penki broliai iš keturių skirtingų šalių: Belgijos, Prancūzijos, Latvijos ir Lietuvos. Visi jie kalba lietuviškai. Mūsų lankymosi bendruomenėje dieną čia viešėjo dar penki broliai iš Belgijos. Dar trys jaunuoliai savanoriauja – vienuolyne gilina tikėjimą, ieško pašaukimo.
„Mūsų pašaukimas – gyventi bendruomenėje, misija – paprastumas, kaimiškas gyvenimas džiaugsmui, tai mums labai svarbu. Taip parodome, kad vienuoliai nėra tik tie, kurie meldžiasi. Neįmanoma visą dieną sėdėti koplyčioje, reikia pamaitinti sielą ir kūną“, – kalbėjo brolis Jonas.
Prasimaitinti vienuoliams padeda žemė ir ūkis: be asiliukių Gilės ir Riešutės, vienuoliams priklauso telyčia, keturios avys, žąsys, vištos, bitės. Netrukus turėtų išsiperėti žąsiukų. Paukščiai, avys laikomi dėl maisto, tuo metu asilai skirti evangelizacijai: broliai kartu su asilėmis keliauja į jaunimo dienas. Pasak Jono, asilai primena Jėzaus įžengimą į Jeruzalę – šis jojo ant asilo. Aptvare ūbauja trys balandžiai. Vienuolis paaiškina, kad ieško ketvirto balandžio, tačiau šis turi būti baltas.
„Viską darome patys – prižiūrime ūkį, vairuojame traktorių, remontuojame, statome. Kaip šventas Paulius sakė, kas nedirba, tegul nevalgo, todėl mums svarbu dirbti, vieni vienuoliai daugiau dirba su knygomis, kiti – rankomis“, – kalbėjo pašnekovas. Šiltnamyje vienuoliai užsiaugina daržovių.
Patys vienuoliai mala miltus, iš kurių krosnyje kepa duoną. Duonai naudojami speltos rūšies kviečiai. Pasak brolio Jono, girnas atsiuntė Dievo apvaizda – padovanojo ūkininkai iš Prancūzijos. „Dievas viskuo rūpinasi“, – tai, kad nieko netrūksta, pasakoja Jonas. Aplinkiniuose kaimuose parduotuvės nėra, bet, aiškina Jonas, beveik viską jie pasigamina ūkyje, tik va dantų pastos ar muilo nepasigaminsi – tenka pirkti.
Televizoriaus brolio neturi, tačiau kartais klausosi radijo ar skaito laikraštį. Žiemą gyvenimas toks pat, tik darbai kitokie: pavyzdžiui, tenka malkauti miške.
Atrodome tikinti šalis
Įdomu tai, kad Baltriškių tiberiados bendruomenės vienuolynas įsikūręs buvusioje kolūkio kiaulių fermoje: svečių namai pastatyti ant buvusių fermos pamatų. Tuo metu namai, kuriuose gyvena patys broliai, įkurdinti sename name. Šalia vienuolių valdų – Veprio ežeras, kuriame vienuoliai vasarą maudosi.
Baltriškių kaime tėra keletas sodybų. Kaimas tuštėja m – prieš kelias savaites mirė dar vienas gyventojas. Kaimo žmonės džiaugiasi, kad vienuolių pastangomis atnaujinta kaimo bažnyčia, užbaigta statyti varpinė, kurios sovietmečiu neleista baigti. Sekmadieniais į bažnyčią žmonės atvažiuoja ne tik iš aplinkinių kaimų, bet ir Utenos, Zarasų.
Bendruomenėje veikia įvairios grupės – dirbama su jaunavedžiais, priklausomybių turinčiais asmenimis. Atvykėliai neretai pristatomi prie darbų, kartu meldžiasi. Bendruomenės nariai reguliariai keliauja po kaimus, mokyklas ir parapijas.
„Labai džiugu matyti lietuvių tikėjimą, palyginti su Europa, kuri pamiršta savo krikščioniškas šaknis, Lietuva man atrodo labai tikinti. Buvome Vilniuje, Gailestingumo kongrese, gražu matyti susirinkusius žmones“, – kalbėjo brolis Jonas.