„Šis karas dar nėra baigtas. Daug kas gali nutikti per kelias savaites. Paliaubos dažnai nėra karo pabaiga, tik įgalina jo tąsą“, – dar pavasarį priminė Karinių jūrų laivyno analizės centro analitikas Michaelas Kofmanas, tuomet komentuodamas pirmąją pauzę, netgi pasirodžiusius svarstymus apie galimas paliaubas po pirmųjų savaičių nuožmių kovų.
Remdamasis atvirųjų žvalgybos šaltinių, kitais, neviešais duomenimis, jis sėkmingai prognozavo dar tik būsimosios Rusijos invazijos detales tada, kai skeptikai viešai abejojo Kremliaus atvira agresija.
Karas Ukrainoje trunka jau 10 mėnesių ir nuo karo pradžios M. Kofmanas jau yra savotiška analitikų bendruomenės garsenybė. Tad kai jis apsilankė Lietuvoje, kur dalyvavo kaip vienas „Diplomatijos šefo“ Stasio Lozoraičio vardo konferencijos dalyvių, neatsitiktinai būtent jo įžvalgos sulaukė daugiausiai dėmesio.
Ir jis vėl kartoja, regis, akivaizdžius, tačiau per karo miglą neretai nematomus, pamirštamus arba tiesiog nesuprantamus dalykus. Ko reikia ukrainiečių pergalei? To klausia Kyjivo rėmėjai. Bet o kaip ta pergalė gali atrodyti ir dar svarbiau – ką reikštų Rusijos pralaimėjimas ir ar režimas Kremliuje – kad ir kas jam vadovautų – gali sau leisti pralaimėti?
Jo prognozės apie tai, kur ir kaip gali pakrypti karas Ukrainoje, kiek laiko jis gali tęstis, netrykšta optimizmu, net ir pripažįstant ukrainiečių pergalių svarbą. Anot eksperto, dabar laukia keli esminiai momentai, tačiau net ir susiklosčius ypač palankioms aplinkybėms, viltys dėl Ukrainos pergalės neretai užgožia nemalonius dalykus. Tad į ką svarbu atkreipti dėmesį?
Ar optimistai tikrai gali džiaugtis?
Šiaip jau optimizmo Ukrainai pastarosiomis dienomis netrūksta: ukrainiečių prašymai Vakarams teikti ginklų, amunicijos, šaudmenų – dar ir dar daugiau, kad būtų galima tęsti kovą per žiemą, regis, girdimi vis geriau. Regis, nuolatinis kartojimas, prašymai, maldavimai, reikalavimai duoda savo.
Paryžiuje Ukraina užsitikrino reikšmingą paramą savo kritiniams poreikiams, kurie yra ne tik karinėje srityje. Prezidentas Volodymyras Zelenskis jau kalba apie pažangą oro gynybos klausimu ne tik todėl, kad Ukrainoje jau veikia modernios vidutinio nuotolio oro gynybos sistemos IRIS-T bei NASAMS, o iš Italijos ir Prancūzijos laukiama ilgesnio nuotolio SAMP/T sistemų, bet ir dėl JAV planų perduoti ukrainiečiams moderniausią Vakaruose oro gynybos sistemą „Patriot“.
Viltys sulaukti daugiau šaudmenų taip pat nemiršta. Nors Ukrainos diplomatai lyg maldą kartoja tą patį – mums reikia daugiau ginklų: pabūklų, HIMARSų, tiktai duokite jų ir kuo daugiau – iš tikrųjų ukrainiečiams labiau trūksta šaudmenų, be kurių ir turima ginkluotė būtų bevertė.
Ir nors nestebina tai, kad ukrainiečiai didelio intensyvumo kare sunaudoja daugiau artilerijos sviedinių, nei planuota – vien iš JAV jų jau sulaukta beveik milijono, o didelė dalis jų iššaudyta. Už gamybinius JAV pajėgumus didesni Ukrainos poreikiai reiškia, kad nusiskundimai šaudmenų trūkumais tęsis.
Net jei Ukraina ir jos sąjungininkai visame pasaulyje, net egzotiškose rinkose užsiima šaudmenų paieška, net jei JAV trigubina 155 mm artilerijos sviedinių gamybą nuo 14 tūkst. per mėnesį iki 20 tūkst. kitą pavasarį ir 40 tūkst. 2025 metais, aiškėja keli dalykai.
Pirmas – akivaizdus: Ukraina yra didelė šalis, fronto linija – vis dar milžiniška, tad visų ginkluotės rūšių bei šaudmenų jiems reikia ir reikės dar labai ilgai.
Ir tai nėra pirmas karas, kai tokie dalykai paaiškėja staiga, netikėtai, tiesiog tai yra pamiršta didelio karo realybė, į kurią Vakarų visuomenės pirmą kartą atkreipė Pirmojo pasaulinio karo metais, kai paaiškėjo, kad šaudmenų neužtenka arba jie nėra kokybiški.
Tad jei, pavyzdžiui, džiaugiamasi „Patriot“ sistemomis, reikia suprasti vieną dalyką: per rusų antpuolį iššaudžius kovinį raketų komplektą, sistemas reikia užtaisyti iš naujo, o jei raketų trūksta – šį pajėgumą atstatyti iš karto, antraip net pažangiausia oro gynybos sistema tebus bevertis elektronikos ir geležies gabalas. Regis, akivaizdu, tačiau iš Europos šalių pristatant oro gynybos sistemas ukrainiečiai neretai sulaukia riboto ir baigtinio skaičiaus raketų.
Kitas, glaudžiai susijęs dalykas nėra toks aiškus: o kiek tas labai ilgai? Laiko perspektyva dabar atrodo visai kitaip, nei tomis pirmomis karo dienomis vasarį ar kovą, kai buvo skaičiuojamos dienos ir savaitės, kiek atsilaikė Ukraina. Džiugesys ir optimizmas anuomet buvo dėl pirmųjų pergalių, nors jau tada netrūko įspėjimų, kad karas užtruks, net jei būtų paskelbta apie laikinas paliaubas.
Bet kai karas įstrigo, jo pabaigos perspektyva bei sąlygos dar labiau atitolo. Nepaisant vis pasirodančių kalbų apie būtinybę sėsti prie derybų stalo, siekti paliaubų ar taikos susitarimo, anot M. Kofmano, visiškai akivaizdu, kad nė viena pusė nėra linkusi nusileisti dėl savų priežasčių: ukrainiečiai negali susitaikyti su teritorijų ir juose gyvenančių, galimai, kankinamų, žudomų piliečių netektimi, Rusijos režimas pralaimėjimo sau negali leisti.
Ir abi pusės supranta, kad bet kokios paliaubos tėra atokvėpis, būdas sutelkti jėgų naujai atakai, apie ką jau užsimena Ukrainos kariuomenės vadas, generolas Valerijus Zalužnas, viešai išsakęs nuogąstavimus, kad rusai gali vėl bandyti pulti Kyjivą iš sausumos.
Bet viena yra vieši pareiškimai ir jau žinomi veiksniai, visai kas kita – sunkiai prognozuojami, tačiau, potencialiai į ilgą ir nesibaigiantį karų ciklą vedantys klausimai, kurie retai keliami.
Žiemą galima sulaukti daug staigmenų
Karas Ukrainoje, pasak M. Kofmano, jau kelis sykius parodė, kad galima tikėtis visko – ir staigmenų, ir prisitaikymo, taktikos pokyčių.
Tad kai mėgstama kalbėti apie nuožmias, tačiau statines kovas ir sąlyginį atokvėpį nuo didelių puolamųjų operacijų žiemą, pasak M. Kofmano, tai nebūtinai atitinka realybę. Šiame kare abi pusės jau bandė ir prisitaikyti, nustebinti viena kitą, regis, netikėčiausiu metu.
Jei Rusija jau kelis kartus pertvarkė savo pajėgas, keitė „specialiosios operacijos“ planus pavasarį ir rudenį, tai ukrainiečiai parodė galimybę ne tik stabdyti rusų puolimą, išsekinti priešą, bet ir rengti sudėtingas kontrpuolimo operacijas. Todėl, anot M. Kofmano, neatmestina, kad tokia operacija planuojama jau dabar ir gali įvykti per artimiausius mėnesius – gruodį, tikėtina, sausį arba vasarį.
Tačiau kitaip nei žaibiškas ukrainiečių kontrpuolimas rugsėjį Charkivo srityje, pasak analitiko, labiau tikėtinas metodiškas, lėtas, nemažai aukų bei išteklių reikalaujantis procesas.
Net jei Rusijos strategija dabar yra dvejopa – sekinti ukrainiečius dronų, kruizinių ir balistinių raketų smūgiais, taikantis į kritinę infrastruktūrą, o kartu ir ginti užimtas teritorijas, apsikasti, įrengti gynybos linijas, Ukraina nori būti pajėgi primesti savo sąlygas, išlaikyti iniciatyvą.
Bet norint tiek atremti Rusijos smūgius, tiek sutrikdyti rusų pasirengimus pavasariniam puolimui, Ukrainai būtina išlaikyti nuolatinį spaudimą, t.y. spausti priešo pajėgas ir jas daužyti kai ir kur tik įmanoma. Rusijos pajėgos, savo ruožtu siekia žūtbūtinės pergalės griuvėsiais virtusiuose Ukrainos miestuose – Avdijivkoje, Bachmute. Bet net ir pasiekę taktines pergales, t.y. išstūmę ukrainiečius iš minėtų miestų rusai, pasak, M. Kofmano visai tai daro strateginės nesėkmės sąskaita.
Paprastai kalbant, Panevėžio dydžio miestas – Bachmutas, kuris šiaip jau svarbus dėl savo komunikacijų linijų į Kramatorską ir Slovjanską, kartu yra ir dar vienas pavyzdys, kokia didelė šiame kare yra atsargų svarba. Turėti didelį pajėgų, šaudmenų rezervą, regis, turėtų būti savaime suprantama.
Tačiau net ir vis labiau skirtinga kariavimo filosofija išsiskiriantys rusai bei ukrainiečiai vien dėl Bachmuto per pastaruosius mėnesius išeikvojo tiek karių bei amunicijos, kiek dalis Europos valstybių negalėtų sau leisti per vieną savaitę – neužtektų nei atsargų, nei valios toliau kautis po 30-60 proc. siekiančių nuostolių.
O bendrai žiūrint skaičiai daug kam galėtų atverti akis. Pavyzdžiui, jei Rusijos pajėgos per 10 mėnesių išties patyrė per 90 tūkst. nuostolių (žuvusiais, sužeistais, paimtais į nelaisvę, dingusiais be žinios, kitaip sakant – išvestais iš rikiuotės), tai yra daugiau, nei visa Britų armija.
Būtent Britanijoje nuolat mokomi ukrainiečių kariai – tiek bazinių įgūdžių, tiek specialistų ir lyderių rengimo kursuose rengiami Ukrainos kariuomenei taip reikalingi puskarininkiai. Tačiau tų kelių šimtų per mėnesį neužtenka – jų reikės daugiau ir reikės dar ilgai.
Jei Rusija jau priklausome nuo mobilizacinių rezervų, tai jų tikroji įtaka dar tik paaiškės po kelių mėnesių, kai mobilizuotieji čmobikai arba įgis vertingos patirties, arba žus, išsilakstys – bet kuriuo atveju net toks kiekybės veiksnys gali turėti kokybinės prasmės.
„Pagal tai, kaip vystysis situacija artimiausius mėnesius, galima manyti, kokie bus 2023-ieji karo metai. Ar rusai, kurie yra prastai aprūpinti, jiems prastai vadovaujama, galiausiai subyrės?
Gali būti, tai optimistinis, bet ne pilnas karo paveikslas, nes ilgame, sekinančiame kare visada atsiranda erdvė proveržiui“, – pažymėjo M. Kofmanas. Jo teigimu, Rusija stengsis ištverti žiemą, o mobilizuotais rusais kamšys spragas fronte. Kita vertus išsekimas – tiek išteklių, tiek žmogiškųjų yra skausmingas veiksnys ir ukrainiečiams, ir rusams, kurie visko išnaudoja daugiau.
Ar laiku ir ar pakankamai?
Tačiau žvelgiant toliau į priekį, atsargų optimizmą galima nesunkiai numušti keliais dalykais. Pirmiausiai – suvokiant, kad Rusija savo mase, savo pramonės galimybėmis dar bent metus gali tempti net ir smaugiama sankcijų.
O tai bloga žinia Ukrainai ir jos sąjungininkams, mat tai reiškia, jog karas, jei jame nebus reikšmingų pokyčių, tęsis ne šiaip žiemą, pavasarį, bet ir visus ateinančius metus. Ar tam pasiruošę Ukraina bei Vakarai, nuo kurių ukrainiečiai yra visiškai priklausomi?
Jeigu JAV gali sau leisti padidinti šaudmenų gamybą, galbūt tai gali padaryti ir Europos šalys. Tačiau pastarosios nenori įsipareigoti mažesniam, nei 5 metų užsakymų periodui. O kas gali užtikrinti, kad būtent tiek tęsis karas Ukrainoje ir kad jos poreikiai bus būtent tokie?
Juk nė viena Vakarų šalis, įskaitant ir JAV nenori Ukrainai atiduoti šaudmenų atsargų iš savo strateginio rezervo – galimas konfliktas Pietryčių Azijoje amerikiečiams visada bus aukštesnėje prioritetų pakopoje, nei Ukraina. Dėl to galima pykti, ginčytis, tačiau Ukrainos išlikimo klausimas amerikiečiams neprilygsta egzistencinei grėsmei, tik regioniniams interesams.
Europos šalių pavyzdžiai taip pat neįkvepia – nepaisant skambių kalbų ir pažadų iki šiol nepasimokyta iš operacijų Libijoje arba Malyje patirties, kur Europos šalims chroniškai trūko pajėgumų, tam tikros ginkluotės ir šaudmenų.
Pozityvius žingsnius, tokius, kaip ypač reikalingų oro gynybos priemonių „Patriot“ tiekimą visuomet lydi ir lydės tie patys išteklių bei laiko veiksniai – ar laiku, ar pakankamai bus pristatyta Ukrainai?
Pavyzdžiui, nors kalbama apie vieną „Patriot“ bateriją – tokią įprastai sudaro iki aštuonių paleidimo įrenginių, kurių vienas gali talpinti nuo keturių iki šešiolikos skirtingų modifikacijų raketų, tai nėra vien paties pajėgumo prieinamumo klausimas.
Kitaip, nei vokiečiai, amerikiečiai gali perduoti vieną „Patriot“ bateriją, kuriai aptarnauti ir prižiūrėti reikia apie 90 karių. Tačiau tai reiškia, kad juos visus reikia dar ir apmokyti – tai įprastai trunka mėnesius, nes bateriją sudaro ne tik paleidimo įrenginiai, bet ir ugnies valdymo stotis bei radaras.
Jį, kaip ir kitus „Patriot“ elementus reikės saugoti papildomiems daliniams, mat tai ypač vertingas taikinys rusams – be AN/MPQ-53 ar naujesnio AN/MPQ-65 radaro „Patriot“ yra nieko verta sistema, o juk būtent radarai yra vienas svarbiausių Rusijos taktinės aviacijos taikinių. Pati sistema nėra ypač mobili, tačiau jos dislokavimas aplink strateginį objektą, pavyzdžiui, Kyjivo kritinę infrastruktūrą, gali atlaisvinti mobilesnes ukrainiečių oro gynybos sistemas.
Galiausiai panaudojimo efektyvumas priklauso ir nuo šaudomų raketų tipo. Pavyzdžiui, „Patriot“ PAC-2 versija skirta kovai su orlaiviais 160 km atstumu ir 20–24 km aukštyje, o priešraketinė „Patriot“ versija PAC-3 MSE, į ginkluotę priimta tik 2014-aisiais ir yra skirta kovai su balistinėmis bei kruizinėmis raketomis 40 km aukštyje. Iki galo neaišku nei tai, kuri versija bus pristatyta ukrainiečiams, nei kada ir kokios bus raketų atsargos.
Jei „Patriot“ pristatymas Ukrainai iki šiol buvo tiek politinis klausimas, kaip ir, pavyzdžiui, vakarietiškų tankų tiekimas, tai dabar dar kyla ir technologijų slaptumo, pačios „Patriot“ sistemos integravimo į platesnį ir daugiasluoksnį oro gynybos tinklą klausimų. Kaip „Patriot“ sąveikaus su NASAMS, SAMP/T ir kitomis sistemomis? Kada bus pasiekta ši integracija, kuriai taikos metu įprastai prireikia ne vienerių metų, o čia – dinamiška ir ypač pavojinga karo situacija?
Šie klausimai – ne vieninteliai, turint omeny, kad atlaikyti Rusijos raketų atakas Ukrainai tėra vienas bazinių uždavinių. Bet koks savo teritorijų atkovojimas susijęs su neišvengiamais nuostoliais, tolesniu išteklių naudojimu, o tai reiškia ir eikvojimu ir netgi naujos sėkmės nereiškia Ukrainos pergalės.
Jei negali pralaimėti – kas tada?
Būtent čia ir slypi karo Ukrainoje paradoksas: po to, kai Rusijos režimas rugsėjį pasirinko mobilizaciją, tapo akivaizdu, kad Kremlius nenusiteikęs pralaimėti karą, tiesiog negali sau to leisti. Tad net rusų pralaimėjimai fronte dar nereiškia Ukrainos pergalės – Rusija yra pajėgi tęsti šį karą, netgi jį įšaldydama ir vėl atnaujindama.
Tokių pavyzdžių netrūksta – nuo Azerbaidžano-Armėnijos konflikto iki vis atsinaujinančių Izraelio-Arabų šalių karų, Indijos ir Pakistano kovų. Tad kokia tikimybė, kad tai tėra vienas iš daugelio būsimųjų Rusijos ir Ukrainos karų?
Iki šiol Kyjivo ir jo aktyviausių sąjungininkų noras išvysti situaciją, kai kyla visiško Rusijos pralaimėjimo grėsmė neatsitiktinai kelia JAV susirūpinimą.
Mat optimistai gali kiek nori kalbėti apie Rusijos subyrėjimą į dalis, V. Putino režimo pabaigą, bet iš tikrųjų niekas sprendimų priėmėjų retose Vašingtone ar kitose didžiųjų Vakarų šalių sostinėse nenori pamatyti tokio vaizdo, kai byra branduolinė valstybė.
Galiausiai nėra jokių garantijų, kad žlugus V. Putino režimui, jį pakeisiantis kitas režimas nutrauktų karą Ukrainoje – istoriškai karus paveldėję lyderiai juos dažniau tęsia, nei užbaigia.
Pačioje Rusijoje antikarinių nuotaikų beveik nėra – didesnis nepasitenkinimas kyla dėl to, kad „mūsų kareivėliai netinkamai aprūpinti“, nei dėl to, kad jie vykdo karo nusikaltimus, žūsta, baisiai sužeidžiami ar tiesiog tęsia karinę agresiją prieš suverenią valstybę.
O jei Rusijai išties kiltų reali strateginio pralaimėjimo grėsmė, šalies režimas visada turi „saugų“ atsitraukimo kelią – branduolinių ginklų panaudojimą mūšio lauke.
Šis scenarijus, pasak M. Kofmano nėra neįsivaizduojamas – net jei rizika šiuo metu nėra tokia didelė, Rusijos režimo pasiryžimas tęsti karą gali privesti prie tokių sąlygų, kai branduolinės eskalacijos scenarijus neatrodys neįmanomas.
O kai tai reiškia praktiškai? Visų pirma Vakaruose reikėtų suvokti, kad Rusijai branduolinių ginklų panaudojimas yra kiek kitokio pobūdžio veiksmas – t.y. pratybose ne kartą praktikuotų scenarijų įgyvendinimas, ne vien tik grasinimas, kaip atgrasymo priemonė ginantis.
Ir net jei tai susiję su milžiniškomis rizikomis, jos pirmiausiai yra ne tiek Rusijai, mat niekas nežino, kokios tos rizikos iš tikrųjų būtų, o Ukrainai ir Vakarams.
Pastariesiems branduolinio ginklo panaudojimo Ukrainoje atveju gerų kelių čia tiesiog nebūtų. Nereagavimas yra paskata agresoriui, bet kai neišvengiamai tenka reaguoti, greitai supranti, kad pasirinkimo variantai veda ten pat. Branduolinis atsakas Rusijai menkai tikėtinas dėl to, kur veda toks eskalacija – į branduolinių smūgių apsikeitimo ciklą ir, galimai, susinaikinimą.
Konvencinis atsakas taip pat negarantuoja, kad nebus prieita prie branduolinės eskalacijos ciklo, nes Rusija sau negali leisti neatsakyti į konvencinį smūgį. Bet jei atsakyti efektyviai nėra pajėgi konvencinėmis priemonėmis, kurios jau dabar yra apdaužytos Ukrainoje, belieka tas pats branduolinis ginklas, kaip ir numatyta karinėje doktrinoje.
Galiausiai joks atsakas – nei branduolinis, nei konvencinis neatgraso nuo pakartotinio panaudojimo, neužkerta kelio kitoms šalis sekti rusų pavyzdžiu ir, galimai, leidžia Kremliui pasiekti savo tikslus, jeigu jie susiję pirmiausiai su Ukraina. Būtent Ukrainos ir ukrainiečių pirmiausiai reikėtų klausti, o kaip jie reaguotų į branduolinio ginklo panaudojimą.
Net jei dabar ukrainiečiai drąsiai atšautų, kad tai esą nieko nekeistų, reikėtų pirma suvokti, kad branduoliniai ginklai yra milžinišką naikinamąją galią bei psichologinį poveikį turintys ginklai.
Todėl net vieno jų panaudojimas jau yra ribos peržengimas, o jei jau tokia ria peržengiama – kad naudoti vieną kartą, jei galima kad ir dvidešimt? Vieninteliai du kartai, kai branduoliniai ginklai – primityvios ir šių laikų kontekste ne ypač galingos atominės bombos buvo panaudotos kare buvo 1945-aisiais.
Tada Japonija kapituliavo vos po dviejų branduolinių smūgių. O kaip iš tikrųjų reaguotų Ukraina, niekas nežino, galimai, netgi patys ukrainiečiai.
