Tuometė Prezidento kanceliarijos Valstybės apdovanojimų skyriaus vedėja Zita Andrijonienė anksčiau pasakojo, jog V. Jakuninas buvo apdovanotas prezidento patarėjų Albino Januškos ir Dariaus Kuolio nurodymu. Tą Delfi patvirtino ir pats V. Adamkus.
D. Kuolys kalbėti šia tema viešai nepanoro, o A. Januška teigė manantis, kad pateikti apdovanojimui V. Jakuniną „buvo Rusijos sprendimas“.
2002 metais prezidentas V. Adamkus fondo „Rusijos nacionalinės šlovės centras“ globos tarybos pirmininką, Lietuvos ir Rusijos dvišalių santykių rėmėją (Rusijos Federacija)“ V. Jakuniną (taip jis apibūdinamas dekrete) apdovanojo tuo metu dar teisiškai nepatvirtinu Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
Nežinojo, kas tas Jakuninas
Apdovanojimas skirtas „valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos proga už nuopelnus Lietuvos valstybei ir už pastangas garsinant Lietuvos vardą pasaulyje“.
Tai buvo laikai, kai Lietuva dar tik siekė narystės NATO, buvo bandoma užsitikrinti, kad V. Putinas tam neprieštarautų.
Prezidentas V. Adamkus neigė, kad jau tada V. Jakuninas buvo vertinamas prieštaringai.
„Nieko nebuvo. Jis vadovavo tarptautinei organizacijai, kuri Kroatijoje buvo surengusi suvažiavimą. Aš suvažiavime dalyvavau, atvirai pasisakiau visais politiniais klausimais. <...> Aš, atvirai pasakius, net nežinojau, kas jis toks yra. Aš jį priėmiau taip, kaip to tarptautinio suvažiavimo organizatorių“, – Delfi pasakojo kadenciją baigęs prezidentas.
2002 metais galiojusiame Ordinų, medalių ir kitų pasižymėjimo ženklų įstatyme numatyta, kad teisę pristatyti užsienio valstybių piliečius apdovanoti ordinais turi užsienio reikalų ministras. Tačiau taip ir liko neaišku, kas tąkart pasiūlė V. Jakuninui skirti apdovanojimą – apdovanojamųjų sąraše grafa prie jo pavardės, kur įrašomas oficialius teikimas, liko neužpildyta.
Valionis: apdovanojimo derinimas buvo
2000–2006 metais užsienio reikalų ministro pareigas ėjęs Antanas Valionis Delfi teigė žinojęs, kad V. Jakuninas bus apdovanotas.
„Kad jis apdovanojamas, aš šitą žinojau. Matyt, galima tai ir laikyti, kad greičiausiai buvo derinimas, nors neatsimenu, ar buvo koks nors raštas iš kokios nors institucijos“, – pažymėjo buvęs užsienio reikalų ministras.
„Greičiausiai, kad iš A. Januškos (V. Adamkaus patarėjo nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimais – Delfi) arba E. Bagdono (buvusio Užsienio reikalų ministerijos Diplomatinio protokolo departamento vadovo Edmino Bagdono – Delfi), man atrodo ir jis tuo metu dirbo kaip protokolo vadas, <...> iš jų aš girdėjau ir, matyt, neprieštaravau, kiek dabar atsimenu, kad V. Jakuninas galėtų gauti [apdovanojimą]“, – pažymėjo A. Valionis.
Daug žinių apie V. Jakuniną tuo metu jis teigė neturėjęs – esą tik žinojo jo pareigas ir tai, kad kai kuriais klausimais yra padėjęs lietuviams.
Vertinant tai, kad V. Jakuninas buvo apdovanotas, svarbu, pasak A. Valionio, prisiminti tuomečius įvykius – tai, kad V. Adamkus lankėsi Maskvoje ir susitiko su Rusijos prezidentu V. Putinu.
„Mes dar turime prisiminti kontekstą, kad 2001 metais paskutinę kovo dieną – pirmą balandžio dieną prezidentas V. Adamkus viešėjo su valstybiniu vizitu Maskvoje ir Kaliningrade – berods tai buvo antra dalis. Tai gal čia kaip tęsinys tų visų istorijų kokių nors, kur detalių aš negaliu žinoti“, – svarstė A. Valionis.
Andrijonienė: nurodymas atėjo iš patarėjų
Apie tai, kad šalies vadovo patarėjų iniciatyva buvo apdovanotas V. Jakuninas, savo tarnybiniame, 2008 metais parengtame, pranešime užsiminė buvusi Prezidento kanceliarijos Valstybės apdovanojimų skyriaus vedėja Z. Andrijonienė. Apie tai anksčiau rašė Delfi.
Pranešime Z. Andrijonienė aiškino, kad 2002 metais, rengiant prezidento dekreto projektą, prezidentūros Užsienio politikos grupė, kuriai vadovavo A. Januška, Ordinų reikalų grupei pateikė užsienio valstybių piliečių pavardes, kurios turėtų būti įtrauktos į apdovanotųjų sąrašą.
Tame sąraše buvo nurodyta 30 asmenų, tarp kurių – ir Jakunino pavardė. Tiesa, vardas įrašytas ne Vladimiras, o Dmitrijus.
Dėl daugelio į sąrašą įrašytų asmenų apdovanojimo buvo gauti oficialūs teikimai iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, tačiau dėl V. Jakunino apdovanojimo tokio teikimo nebuvo.
Visos 30 pavardžių buvo įrašytos į prezidento dekreto projektą, kurio tekstas, pasak Z. Andrijonienės, buvo derintas su prezidento patarėjais A. Januška ir D. Kuoliu.
„V. Jakunino pavardė patarėjų nurodymu buvo įrašyta tarp asmenų, kurie apdovanojami Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu (Komandoro kryžiumi). Jokių politinių motyvų ir argumentų dėl V. Jakunino apdovanojimo Ordinų reikalų grupei ir Kanceliarijos vadovui, Lietuvos Respublikos ordinų kancleriui Užsienio politikos grupė nepateikė“, – rašte dėstė buvusi Valstybės apdovanojimų skyriaus vedėja.
Be kita ko, ji tikino, kad derinant dekreto projektą A. Januška davė žodinį nurodymą pakeisti ordinų ir laipsnių pavadinimus naujais valstybinių apdovanojimų ir jų laipsnių pavadinimais. Seimas juos patvirtino tik po 4 dienų nuo minėto dekreto pasirašymo.
Per Jakuniną bendravo su Kremliumi
Buvęs prezidento V. Adamkaus patarėjas D. Kuolys 2010-aisiais teigė, jog kuravo ne užsienio, o Lietuvos piliečių apdovanojimų klausimą. Delfi susisiekė su D. Kuoliu: dabar jis teigė, kad kreipiamasi ne tuo adresu ir atsisakė viešai komentuoti V. Jakunino apdovanojimo aplinkybes.
Tačiau buvęs prezidento patarėjas A. Januška sutiko tai padaryti.
Jis pasakojo, kad per vieną artimiausių V. Putinui asmenį V. Jakuniną Kremliui pavykdavo paaiškinti prezidento V. Adamkaus poziciją, pateikti argumentus. O bendrauti su Kremliumi, pasak A. Januškos, reikėjo siekiant neutralizuoti Rusijos pasipriešinimą Lietuvos narystei NATO, išvengti karinių krovinių, prekių bevizio režimo koridoriaus. Tą esą pavyko padaryti.
„Manau, kad tuo metu Lietuvos diplomatijai, vadovaujant V. Adamkui, Rytų politikoje pavyko keletas labai svarbių dalykų – išvengti tranzito į Kaliningradą koridoriaus bei bent kiek neutralizuoti Rusijos pasipriešinimą NATO narystei. V. Adamkui susitikimo su V. Putinu metu pavyko sutarti maždaug tokią deklaracijos frazę – šalys pripažįsta kiekvienos valstybės teisę rinktis savo saugumo užtikrinimo kelius“, – Delfi komentavo A. Januška.
V. Jakunino apdovanojimas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, atsižvelgiant dar ir į tai, kad Rusija 2002-aisiais V. Adamkų apdovanojo Šv. apaštalo Andriejaus kryžiumi, jo vertinimu, buvo protokolinis, „ne už kažkokius nuopelnus“.
Pateikti apdovanojimui V. Jakuniną, A. Januškos nuomone, buvo Rusijos sprendimas.
„Rusija pasiūlė apdovanoti V. Adamkų apaštalo Šv. Andriejaus kryžiumi apdovanojimų apsikeitimu. Atsisakymas būtų priimtas kaip įžeidimas. O pateikti apdovanojimui V. Jakuniną kaip civilizacijų dialogo organizacijų globėją, manau, buvo Rusijos sprendimas“, – svarstė buvęs patarėjas.
Januška: sunku paaiškinti, kodėl nebuvo teikimo
Jis tikino tik vėliau sužinojęs, kad V. Jakuninas buvo apdovanotas dar nepatvirtintu ordinu, reiškė nuostabą dėl to, kad nebuvo formalaus teikimo.
„Man tada atrodė, ir dabar atrodo, kad tai daugiau buvo protokolinis apdovanojimas, ne už kažkokius nuopelnus. Ir gal prezidentūros darbuotojai, atsakingi už apdovanojimus, dėl to nelabai kreipė dėmesį. Nes labai sunku paaiškinti, kaip galėjo atsitikti, kad nebuvo formalaus teikimo ir apdovanojimas įvyko dar nepatvirtintu ordinu (apie tai aš bent sužinojau žymiai vėliau).
Tai buvo, be abejo, apmaudi ordinų „kanclerių“ klaida, pastačiusi nieko dėtą V. Adamkų į nepelnytai keblią padėtį“, – vertino A. Januška.
Į tai, kad V. Jakuninas dirbo KGB, prezidentūra, pasak jo, nekreipė dėmesio.
„Ar buvo reikšminga, kad mes žinojome, kad V. Jakuninas dirbo KGB, kad jo pažiūros, kaip ir daugumos rusų buvo velikoderžavnos? O kas V. Putino laikais iš jo artimiausių žmonių KGB nedirbo? Tiesiog į tai nekreipėme dėmesio, priėmėme tai kaip neišvengiamybę, dirbome savo darbus, kurie baigėsi Lietuvai visai neblogai. Tegu kiti padarys geriau.
O jei tuo metu būtume žinoję, kokiomis sąmokslo teorijomis vėliau apaugs šitas apdovanojimas, be abejo, būtume pasielgę kitaip“, – pridūrė A. Januška.
Visą jo komentarą V. Jakunino apdovanojimo tema galite rasti šio teksto apačioje.
Adamkus: štabas Jakuniną vertino pozityviai
Praėjusią savaitę prezidentas Gitanas Nausėda atskiru dekretu, pažeminus apdovanotojo vardą, V. Jakuniną išbraukė iš apdovanotųjų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi sąrašo.
Taip, pasak prezidentūros, rekomendavo pasielgti Valstybės apdovanojimų taryba, svarsčiusi įvairius duomenis apie V. Jakunino veikas pažeminant apdovanotojo vardą, taip pat faktą, kad jis yra įrašytas į Jungtinės Karalystės dėl Rusijos karo prieš Ukrainą sankcionuotų asmenų sąrašą.
V. Jakuninui apdovanojimą įteikęs V. Adamkus tikino nieko nemanantis ir nejaučiantis dėl prezidento sprendimo.
„Man nei šilta, nei šalta <...>. Aš ir užmiršau iš viso, kad toks buvo [apdovanojimas]. Neturiu nuomonės, jokio nusiteikimo, jokio jausmo dėl to. Išbraukė, tai išbraukė, kadangi nežinau, kuo remdamasis, ar jo praeitimi, ar jo kontaktais su V. Putinu, ar su kuo“, – Delfi komentavo kadenciją baigęs šalies vadovas.
Jis tikino, kad ne pats pasiūlė apdovanoti V. Jakuniną.
„Mano štabas labai pozityviai [žiūrėjo į V. Jakuniną]. Jie rekomendavo, ne aš jį pasirinkau apdovanoti. Man A. Januška ir D. Kuolys rekomendavo, ir aš neturėjau nieko prieš. Galvojau, jeigu jie pagrindiniai mano patarėjai tarptautinėje politikoje ir jie susipažinę su visomis detalėmis, jeigu jie rekomenduoja, aš sutikau“, – pasakojo V. Adamkus.
Apdovanojimą turi grąžinti kuo skubiau
Apdovanojimą V. Jakuninui jis sakė vertinantis kaip protokolinį, kaip mandagumo gestą.
„Man buvo apdovanojimas iš jo pusės, jie nutarė, kad reikia atsakyti į tai ir tai buvo tokia, sakyčiau, ceremonijos, protokolinė dalis“, – vertino kadenciją baigęs prezidentas.
Dabar V. Jakuninas turi grąžinti iš Lietuvos gautą ordiną ir apdovanojimo dokumentus. Tai, pasak G. Nausėdos patarėjo komunikacijos klausimais Rido Jasiulionio, jis turi padaryti kuo skubiau, dėl to V. Jakuninui jau išsiųstas laiškas.
A. Januškos komentaras, turinys neredaguotas:
1998 m. išrinkus prezidentu V. Adamkų, buvo aiškiai suformuluotas uždavinys – kadencijos pabaigai, 2003 m. išspręsti visas esmines pasiruošimo ES ir NATO narystei problemas. 2001–2002 m. Lenkija jau buvo NATO. Dėl Baltijos šalių, suteikiant joms MAP (membership action plan) buvo iš principo apsispręsta. Svarbu buvo nepadaryti klaidų ir neišprovokuoti neracionalaus Rusijos elgesio. Kaip savo laiku siūlė JAV prezidentas B. Klintonas – kuo labiau bendradarbiauti su Rusija, bet niekur nesuteikti jai veto teisės.
Lietuva dėl NATO turėjo kelias mini geopolitines strategijas. Išlaikyti JAV lyderystę, įgyvendinti, kartu su JAV valstybės sekretorės padėjėju R. Asmus paruoštą, Lietuvos kaip JAV interesų plėtros regione (iki Gruzijos) atstovavimą. Gauti Vokietijos (tuo metu premjeras buvo G. Šrioderis) bei Prancūzijos palaikymą. Ir kiek įmanoma neutralizuoti Rusiją, kad ji negalėtų stabdyti antrosios NATO plėtros bangos.
Reikia prisiminti, kad tuo metu ypač pavojingas buvo Baltijos šalių neapginamumo argumentas, tad vienas iš būdų jį paneigti ir buvo sukurti maksimalų (dažnai vėliau nebereikalingų) bendradarbiavimo su Rusija formatų, kad Vakarai matytų, kad Lietuva (su Latvija ir Estija buvo sunkiau) į NATO neatneša Rusijos priešiškumo.
Tais metais ypač paaštrėjo Kaliningrado tranzito klausimai.
Kaliningradas visada (ir prie B. Jelcino) Rusijos buvo bandomas kurti kaip išskirtinumas, kaip argumentas Vakarams, kad tai yra ypatingai jautri Rusijai zona, kaip ypatingas regionas, kuris turėjo sulaikyti NATO plėtrą, paverčiant Lietuvą „tiltu“, koridoriumi tarp dviejų Rusijos dalių, garantuoti Rusijos specialius interesus regione. Tada, kaip ir dabar, Lietuva turėjo derėtis ir su Rusija, ir su ES (bent ne kaip ES dalis). Tada, kaip ir dabar, buvo Europos lyderių, kaip Prancūzijos prezidentas Ž. Širakas, kuris buvo pasipiktinęs, kad užsispyręs V. Adamkus nesupranta, kad tai kelias iš Rusijos į Rusiją, ir per Lietuvą turi būti laisvas tranzitas Rusijos piliečiams, prekėms, bei kariniam tranzitui. Skirtingai nei dabar, tuo metu JAV buvo mūsų pusėje (suprantama – šiandien situacija pasikeitė dėl karo Ukrainoje).
Charakteringa, kad prieš pat V. Adamkaus vizitą į Rusiją 2001 metų pavasarį, į Maskvą nuvykus paruošiamajai delegacijai, dar jai negrįžus į Vilnių, iš Kremliaus ji palydėta grasinimais, kad Lietuva yra nesukalbama, žlugdo aukščiausio lygio susitikimas, užima visiškai nekonstruktyvią poziciją dėl klausimų, susijusių su Kaliningrado srities gyvybiniu aprūpinimu, pirmiausia – dėl karinio tranzito.
Rusija reikalavo karinių krovinių, prekių, bevizio režimo koridoriaus, tačiau po visų mūsų kelių metų (!) sudėtingų derybų (apie tai atskira kalba) rezultatas buvo toks, kad Rusijos–ES deklaracijos pavadinime buvo kalbama apie prekių tranzitą, o pačioje deklaracijoje tėra reguliuojami tik keleivių vizų išdavimo klausimai.
Manau, kad tuo metu Lietuvos diplomatijai, vadovaujant V. Adamkui, Rytų politikoje pavyko keletas labai svarbių dalykų – išvengti tranzito į Kaliningradą koridoriaus, bei bent kiek neutralizuoti Rusijos pasipriešinimą NATO narystei. V. Adamkui susitikimo su V. Putinu metu pavyko sutarti maždaug tokią deklaracijos frazę – šalys pripažįsta kiekvienos valstybės teisę rinktis savo saugumo užtikrinimo kelius. V. Putinas, žinodamas ar ne, sutiko beveik pakartoti Lietuvos–Rusijos 1991-07-29 sutarties vieną iš punktų. Tam tikra prasme tai buvo stebuklas, kuris nebesikartoja dažnai.
Tai prie ko čia V. Jakuninas?
Praleidžiant daugybę detalių, Lietuva turėjo savo neformalius diplomatinius kontaktus, per kuriuos galima buvo pateikti Kremliui Lietuvos argumentus. Vienas buvo V. Jakuninas, galima paminėti ir dar vieną – D. Rogoziną.
Prisiminkime, kad V. Jakuninas buvo vienas iš Putino kooperatyvo „ozero“ steigėjų ir vienas artimiausių, o tuo metu gal ir pats artimiausias, V. Putinui asmuo. Mums jis, ir ne tik jis, buvo tai kas šiandien vadinama asset (a useful or valuable person) – naudingas asmuo pačia neutraliausia prasme. Asmuo, per kurį galima paaiškinti Kremliui prezidento poziciją per kuo mažiau tarpininkų. Po Lietuvos narystės NATO ir ES, išsprendus visas tranzito problemas, sumažėjus santykių intensyvumui, tokie asmenys nebeteko savo reikšmės.
Nepamenu aplinkybių, kaip, kada ir kodėl V. Jakuninas pasirodė Lietuvoje. Gal tai buvo todėl, kad Lietuvoje gyveno jo draugas iš Leningrado (ar KGB laikų Suomijoje?) laikų V.O.
Be to V. Jakuninas tuo metu buvo susisiekimo ministro pavaduotojas, kuris kuravo Rusijos geležinkelius ir įtakojo tranzito klausimus.
Šiandien sunku įvertinti, kokia buvo V. Jakunino reikšmė tranzito derybose, kaip ir sunku pasakyti, kiek buvo naudingi mūsų pasisėdėjimai su D. Rogozinu (kildinusiu save iš Lietuvos didikų ir tapusiu vėliau Rusijos „kosmosu“) Vilniaus pilies gatvės restoranuose, kuris buvo tiesiogiai vienu metu atsakingas už tranzito į Kaliningradą problemas. Tam reikėtų daugiau šiuolaikinių istorinių tyrimų. Bet galutinis rezultatas buvo naudingas Lietuvai, kas tą galėtų paneigti?
Ir dar.
2001 m. UNESCO buvo paskelbti civilizacijų dialogo metai ir Vilniuje įvyko plati tarptautinė konferencija, kur dalyvavo nemažai pasaulio valstybių, tame tarpe atstovai iš Rusijos ir Irano. Tais metais vyko ir keli neformalūs Rusijos stačiatikių patriarcho Aleksijaus II atstovų ir popiežiaus Jono Pauliaus II atstovų susitikimai.
Ši konferencija buvo sėkmė, Rusija pasiūlė tęsti civilizacijų dialogo konferencijas, kas mums NATO ir tranzito problemų kontekste buvo labai naudinga. Be to, Rusija pasiūlė apdovanoti V. Adamkų apaštalo Šv. Andriejaus kryžiumi apdovanojimų apsikeitimu. Atsisakymas būtų priimtas kaip įžeidimas. O pateikti apdovanojimui V. Jakuniną, kaip civilizacijų dialogo organizacijų globėją, manau, buvo Rusijos sprendimas.
Man tada atrodė, ir dabar atrodo, kad tai daugiau buvo protokolinis apdovanojimas, ne už kažkokius nuopelnus. Ir gal prezidentūros darbuotojai, atsakingi už apdovanojimus, dėl to nelabai kreipė dėmesį. Nes labai sunku paaiškinti, kaip galėjo atsitikti, kad nebuvo formalaus teikimo ir apdovanojimas įvyko dar nepatvirtintu ordinu (apie tai aš bent sužinojau žymiai vėliau). Tai buvo, be abejo, apmaudi ordinų „kanclerių“ klaida, pastačiusi nieko dėtą V. Adamkų į nepelnytai keblią padėtį.
Kai aš sakau, kad tai protokolinis apdovanojimas, pirmiausia turiu galvoje panašų precedentą skiriant Rusijos piliečiui apdovanojimą, kuris jau buvo 1997 metais. Tuo metu prezidentas A. Brazauskas Rusijos buvo apdovanotas Maskvos Kunigaikščio Danilo ordinu ir – atitinkamai – A. Brazauskas apdovanojo visos Rusijos stačiatikių cerkvės vadovą Aleksijų II pirmojo laipsnio Gedimino ordinu.
O būna ir taip, kad dvi valstybės, ypač valstybinio vizito metu, apsikeičia ordinais, neformaliai sudarytais pačių „apsidovanojančių“ šalių. Todėl būna atvejų, kai apdovanojamas yra koks nors Karaliaus asmens sekretorius už ypatingus nuopelnus skatinant ryšius tarp Lietuvos ir valstybės X. Tai aš vadinu tiesiog protokoliniais apsikeitimais, ordinais, kur nuopelnų sunku įžvelgti. Gal dabar bus kitaip.
Ar buvo reikšminga, kad mes žinojome, kad V. Jakuninas dirbo KGB, kad jo pažiūros kaip ir daugumos rusų buvo velikoderžavnos? O kas V. Putino laikais iš jo artimiausių žmonių KGB nedirbo? Tiesiog į tai nekreipėme dėmesio, priėmėme tai kaip neišvengiamybę, dirbome savo darbus, kurie baigėsi Lietuvai visai neblogai. Tegu kiti padarys geriau.
O jei tuo metu būtume žinoję, kokiomis sąmokslo teorijomis vėliau apaugs šitas apdovanojimas, be abejo, būtume pasielgę kitaip.
Taigi, tenka apgailestauti, kuo visa šita istorija virto. Kad net po 20 metų tai nėra vien istorinis faktas (neteisėtas apdovanojimas V. Jakuninui, kaip nustatė Konstitucinis Teismas), o vėl dalis politikos, ar net vėl kažkokių sąskaitų suvedinėjimas, kuris yra be reikalo ir be naudos Lietuvai ir asmeniškai V. Adamkui.
Tikėkimės, kad dabar jau viską išsiaiškinome.
---
V. Jakuninas ir toliau tęsia „civilizacijų dialogą“, kuris šiandien gal daugiau panašus į naujo rusų pasaulio kūrimą. Štai ką jis rašo apie V. Adamkų savo prisiminimų knygoje:
„The people with whom I created the Dialogue of Civilizations – the former Prime Minister of India, I. K. Gujral, as well as the social scientist and entrepreneur Jagdish Kapur, and Nicholas Papanicolaou, an American of Greek origin who had long been an advocate of the ecumenical movement – were an early indication of the plurality of voices we wanted to encourage; our very first conference in Delhi was attended by scholars, activists and politicians from many other countries.
Others who played a significant role in the early years were the Iranian Mohammad Khatami and the Lithuanian Valdas Adamkus, both of whom were former presidents of their countries. (My friendship with Adamkus, who fought against the Soviet Union before his family fled to the United States, and then spent the next fifty years on the other side of the cold war to myself, is a good example of the virtues of concentrating on what can be achieved by working together for a better future, rather than allowing oneself to become trapped by the battles and resentments of the past.) It has evolved now into an institution that is as cosmopolitan as the United Nations.“
