– Kas buvo maisto pagrindas lietuviams?
– Turbūt kaip ir dabar – grūdinės kultūros, mėsa ir kažkokie gėrimai. Aišku, jų kokybė, pasirinkimas, nepalyginamas su dabartiniais laikais. Skyrėsi maisto vartojimas pagal socialinę kilmę, pagal šventes. Bet pagrindiniai dalykai tie patys – grūdai: iš jų kepdavo duoną ar paplotėlius, šutino košę. Dlugoszas mini, kad lietuviai maistą gamina be vandens. Paįvairindavo maistą žirniais, kurie pradėti auginti jau XIV a. Pradžioje kai kurios rūšys buvo importinės, pavyzdžiui, grikiai. Tradiciniai gaminiai buvo iš mėsos. Pagrindiniai gėrimai buvo du – vanduo ir midus.
– Midus padarytas iš medaus?
– Taip, iš medaus išvirtas alkoholinis gėrimas, kurį gerdavo per puotas. Gali būti, kad kumelių pieną išraugindavo iki alaus stiprumo, tačiau kokiu mastu jį vartojo – nežinome. Alus ir vynas buvo importiniai.
– O duona buvo kasdienis dalykas?
– Aš manau, kad duona buvo prabanga. Jeigu ji tiko valdovo stalui – pavyzdžiui, Algirdas vaišina midumi ir duona vokiečių Ordino riterius, o vėlesni šaltiniai netgi rodo, kad duona buvo vienintelis valgomas maistas pietums – taigi, duona buvo nekasdienis, o labiau prabangos patiekalas. Matyt, paplotėlis padarytas iš paprastų nevalytų grūdų buvo labiau kasdieniškas maistas negu duona.
– O vaisiai? Ar lietuviai valgė obuolius?
– Laukinius gal ir valgė, tačiau geresni obuoliai buvo importuojami iš Rygos. Iš ten vežė obuolius, kopūstus, ridikus, agurkėlius, svogūnus. Tai, greičiausiai, buvo prekės skirtos diduomenės, valdovų stalams, o ne paprastiems žmonėms.
– Kada Lietuvoje atsiranda pirmas sodas?
– Pirmas sodas ar daržas paminimas 1387 m. rudenį valdovo privilegijose Vilniaus vyskupui. Matosi, kad tai naujas dalykas – tokių sodo kultūrų nėra daug atrasta. Archeologai atrado vieną kitą aguonų, garstyčių grūdelį.
– Kopūstas baltams sukėlė siaubą...
– Kopūstas sukėlė siaubą ir juoką. Juoką dėl to, kad vokiečių riteriai kaip ožkos valgo žoles, o siaubą dėl to, kad jeigu vokiečių riteriai valgo žoles, negalima jų nugalėti. Vokiečių Ordinas ir Livonijos Ordinas augino kopūstus, turėjo daržus. Livonijoje kopūstai auginti jau XIV a. Kopūstai buvo labai populiarūs ir juos augino ne tik riteriai, bet ir paprasti žmonės. Kopūstai buvo eksportuojami ir į Lietuvą. O atkeliavo šios daržovės iš Artimųjų rytų, karų su musulmonais metu.
– O kokią žuvį valgydavo?
– Žuvies liekanų aptinkama Žemutinėje pilyje per kasinėjimus. Randamos visos dabartinės žuvys ir kai kurios jau išnykusios – pavyzdžiui, eršketai, kurie galėdavo išaugti iki 4 metrų ilgio ir neršti Neryje. Žuvis būdavo importuojama – atsiveždavo lašišą ir menkę. Iš Vokiečių ordino sąskaitų knygos žinome, kad vokiečiai siunčia Vytautui žuvį kartu su vynuogėmis, razinomis, figomis, migdolais, sviestu, sūriu, ryžiais, cukrumi. Jogailai irgi iš Krokuvos atsiųsdavo įvairių produktų. Lietuvai tapus krikščioniška valstybe ir pradėjus taikiai gyventi su kaimynais, diduomenės gyvenimo kokybė sparčiai pagerėjo.
– Bet kalbant apie žuvis, vienos žuvies kaulų nerandama – silkės.
– Taip, silkės kaulų nerandama. Lietuviai ne jūrų tauta, jie silkės, matyt, nežvejodavo, nebent atsiveždavo iš Rygos. Matyt, silkė buvo valgoma labiau kuršių negu lietuvių.
– Ar svaigindavosi senovės lietuviai? Tai midus būdavo vietinis, o vynas ir alus atvežtiniai?
– Taip, senovės lietuviai svaigindavosi midumi ir puotose pasigerdavo iki užmigimo. Tai būdavo normalu pagoniškoje Lietuvoje. Kiek problematiškas yra alaus virimas. Pirmuosius duomenis mes turime jau iš krikščioniškų laikų, XIV a. pab. – XV a. - turime žinių apie alų smuklėse. Geresnis alus buvo importuojamas iš Vokietijos, per Rygą. Kai Vytautas susitaikė su kryžiuočiais tai alus atkeliaudavo ir per Prūsiją.
– O kada degtinė pasirodo Lietuvoje?
– Mano turimais duomenimis, tas išdegintas vynas pasirodo XV a. ar netgi XV a. antrojoje pusėje.
– Tai lietuviai daugiau gerdavo silpnus gėrimus?
– Taip, bet pasirodžiusi degtinė, greičiausiai, išstūmė midų.
– Ar jie dažnai puotaudavo?
– Dažnai. Buvo paprotys puotauti sudarant kokį nors sandorį. Egzistuodavo gausios ir linksmos smuklės, kuriose puotaudavo su liudininkais, kad visi atsimintų kas buvo. Tai buvo tam tikras paliudijimo paprotys, kuris be alkoholio neapsieidavo.
– O kaip puotaudavo didikai, valdovai?
– Pastebime geresnių produktų ant didikų stalų: žuvis, pienas, sūris. Mes žinome ir prabangesnius reikmenis, ir valdovo rodomą pagarbą kitiems puotos dalyviams. Valdovas atsiunčia maisto nuo savo stalo taip pakviesdamas atsisėsti prie savo stalo. Šitas paprotys egzistuoja Lietuvoje, ypač tada kai pradeda plėtotis riterių kultūra.. Žemutinėje pilyje randame ir prabangių indų likučių, ir stalo reikmenų, peilių likučių, puodų. Kernavėje randame lygiai tą patį.
– O ar galime pasakyti, kad maistas buvo strateginis karinis išteklius?
– Maistas visada yra karinis išteklius, nes kariuomenės aprūpinimas maistu buvo viena svarbiausių ir sunkiausių užduočių. Soti kariuomenė visada yra didesnė vertybė nei alkana. Tuo metu stengiamasi, kad kariniai žygiai ilgai netruktų. Buvo stengiamasi įvairų maistą sūdyti. Būdavo, kad žygio metu patys pasirūpindavo žvėriena. Vokiečių ordino riteriai čia prie Lietuvos, į šiaurę nuo Gardino, Gudų girioj, kurios likučiai dar likę, dvi dienas medžiojo žvėris, kad pasipildytų maisto atsargas. Pilių apgulimas taip pat buvo susijęs su apgultųjų išsekinimu, maisto trūkumo dirbtiniu organizavimu. Maistas buvo svarbi prekė.