Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau pareiškė gerbsiantis Ukrainos rinkimų rezultatus, bet kaip teigia Rytų Europos studijų centro analitikas Laurynas Kasčiūnas, V. Putinas yra išsakęs tiek daug įvairių teiginių, kad sunku suprasti, kada verta juo tikėti, o kada neverta.

Balsavimas prezidento rinkimuose bus apsunkintas dviejuose rytiniuose šalies regionuose – Donecke ir Luhanske, kuriuos kontroliuoja prorusiški separatistai. Čia veiks 9 iš 34-ių rinkimų apygardų.

Donecko regione gyvena apie 4,6 mln. gyventojų, Luhansko regione – apie 2,3 mln. gyventojų. Iš viso Ukrainoje balsavimo teisę turi apie 36 mln. piliečių.

Manoma, kad rinkimų teise dėl neramumų gali neturėti galimybės pasinaudoti apie 2 mln. piliečių, tačiau neramumų krečiamų regionų gyventojai, kaip ir žmonės iš Rusijos aneksuoto Krymo, gali vykti balsuoti kitur.

L. Kasčiūnas teigia, kad pagrindiniais kandidatais galima įvardinti šokolado magnatą P. Porošenko, kalėjime kalėjusią dujų princesę J. Tymošenko ir buvusį bankininką S. Tihipko.

Petro Porošenko

P. Porošenko gimė Odesoje, į verslą jis pasuko 1990 m. po ekonomikos studijų Kijeve. Jis perėmė valstybinius konditerijos fabrikus ir sukūrė ištisą saldainių imperiją. 1998 m. P. Porošenko kaip socialdemokratų atstovas laimėjo mandatą Aukščiausioje Radoje, po dvejų metų jis įkūrė savo Solidarumo partiją.

„The Guardian“ rašo, kad P. Porošenko prisidėjo ir prie Viktoro Janukovyčiaus Regionų partijos kūrimo, tačiau jau 2002 m. parėmė Viktoro Jušenkos partiją „Mūsų Ukraina“ ir suvaidino gana ryškų vaidmenį Oranžinėje revoliucijoje, kuri lėmė V. Juščenkos pergalę prie V. Janukovyčių.

Laimėjus V. Juščenkai P. Porošenko tapo Nacionalinės saugumo ir gynybos tarybos sekretoriumi, 2009-2010 m. ėjo užsienio reikalų ministro pareigas. Kiek vėliau oranžinė koalicija žlugo, bet P. Porošenko išliko artimas su V. Juščenka – pastarasis yra šokolado magnato dukterų krikšto tėvas.

Ukrainos prezidento postą laimėjus V. Janukovyčiui, P. Porošenko vėliau priėmė pasiūlymą tapti prekybos ir ekonominės plėtros ministru. Šiuo metu jis yra nepriklausomas kandidatas, tačiau jį remia Vitalijaus Klyčko vadovaujama UDAR.

„Guardian“ rašo, kad P. Porošenko yra labai religingas, priklauso Ukrainos ortodoksų bažnyčiai. „Forbes“ vertinimu, P. Porošenko turtas sudaro apie 1,3 milijardų dolerių. Jo verslas labai įvairus: nuo saldainių gamybos iki laivų statybos, automobilių bei autobusų konstravimo ir žiniasklaidos. Jo kompanija „Rochen Confectionery Corporation“ produkciją gamina Ukrainoje, Rusijoje, Lietuvoje ir Vengrijoje. Dėl savo saldainių verslo jis įgijo pravardę „šokolado magnatas“.

L. Kasčiūnas teigia, kad P. Porošenko rinkimuose neabejotinai pirmaus, taip pat egzistuoja nedidelė tikimybė, kad jis galėtų būti išrinktas pirmajame rinkimų ture. Nors P. Porošenko laikomas provakarietišku politiku, bet, politologo nuomone, jo laimėjimas neišspręs Ukrainos problemų ir laikys šalį posovietinėje erdvėje per oligarchines veikimo taisykles.

„Tai yra savarankiškas kandidatas, bet, aišku, jis yra oligarchas. Tiesa, P. Porošenko – vienintelis iš oligarchų yra metęs iššūkį Rusijai praeitų metų pradžioje. Jeigu prisimintume Rusijos sankcijas Ukrainai artėjant Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo pasirašymui, ko nepavyko padaryti, tai tos sankcijos buvo nutaikytos prieš P. Porošenko kompanijas. Manytina, kad iš oligarchų Rusijai jis mažiausiai prieinamas, bet vis tiek oligarchija – veiksnys, kuris nori nenori atitolina Ukrainą nuo europinių žaidimo taisyklių. P. Porošenko gali būti itin provakarietiškas ir proeuropietiškas, bet už jo esantis verslas bus grindžiamas protekcionizmu, klientelizmu ir laikys Ukrainą posovietinėje erdvėje“, - sako L. Kasčiūnas.

Kaip pavyzdį politologas pateikia balsavimą Aukščiausioje Radoje dėl utilizavimo mokesčio importuojamiems automobiliams panaikinimo. Šis mokestis sudarė apribojimus į rinką įeiti užsienio importuotojams. Kaip žinoma, P. Porošenko yra susijęs ir su automobilių verslu, o rinkimuose jį remia UDAR. „Ir UDAR balsavo prieš utilizavimo mokesčio panaikinimą. Tai rodo, kad verslo interesas prasiskverbia ir tai neišvengiama“, - sakė politologas.

Julija Tymošenko

Prezidento rinkimuose rungsis ir „dujų princesė“ J. Tymošenko, kuris dvejus metus prezidentaujant V. Janukovyčiui praleido kalėjime. Jos kandidatūrą iškėlė partija „Batkivščyna“ („Tėvynė“), kuriai priklauso ir dabartinis premjeras Arsenijus Jaceniukas.

53-ejų metų J. Tymošenko yra kilusi iš Dniepropetrovsko, kuriame dominuoja rusakalbiai, todėl pasukusi į politiką ir bandydama sukurti tikros ukrainietės įvaizdį pirmiausia susisuko šviesią kasą ir gerai išmoko ukrainiečių kalbą.

Julija Tymošenko
Britų apžvalgininkas Edwardas Lucasas yra rašęs, kad augdama atokioje provincijoje J. Tymošenko iš pradžių atidarė pogrindinį kino teatrą, kuriame rodė Holivudo filmus, vėliau užsiėmė prekyba kompiuteriais ir buitiniais prietaisais, prisilietė prie sutarčių, pagal kurias perteklinė Ukrainos ginkluotė buvo mainoma į pigius degalus iš Rusijos.

Galiausiai, atėjo dveji pelningi metai, kai J. Tymošenko bendrovė „United Energy Systems“ kontroliavo visą Ukrainos dujų importą iš Rusijos. Pasak E. Lucaso, buvęs Ukrainos ministras pirmininkas Pavlas Lazarenka, kuris šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę JAV, tuometinei energetikos ministrei J. Tymošenko suteikė nuolaidų ir privilegijų, kurios į jos rankas perdavė trečdalį visos Ukrainos dujų pramonės.

J. Tymošenko kaip politikė pražydo Oranžinės revoliucijos metu, kai parėmė V. Juščenką. Naujasis prezidentas ją paskyrė premjere, tačiau 2010 m. prezidento rinkimus laimėjo V. Janukovyčius, o buvusi premjerė buvo apkaltinta viršijusi įgaliojimus pasirašydama dujų sutartį su Rusiją ir nuteista kalėti. Į laisvą J. Tymošenko išėjo tik šiais metais Ukrainą sukrėtus neramumams ir V. Janukovyčiui pabėgus iš šalies.

Politologas L. Kasčiūnas teigia, kad apie J. Tymošenko, kaip potencialią kandidatą eiti prezidento pareigas, daugelis jau kalba iš inercijos. Jo nuomone, P. Porošenko būtų palanku antrajame ture susigrumti būtent su „dujų princese“, nes ją būtų gana lengva sutriuškinti net rytinėje Ukrainoje. „Tikrai Rytai nebalsuos už J. Tymošenko“, - sako politologas.

Kita vertus, L. Kasčiūnas primena, kad J. Tymošenko žmonės iš esmės šiuo metu yra valdžioje – laikinasis prezidentas Aleksandras Turčynovas, kuris po rinkimų vėl eis Aukščiausiosios Rados pirmininko pareigas, premjeras A. Jaceniukas. Kitaip tariant, J. Tymošenko turi tam tikrų administracinių resursų.

„Aš esu labai griežtas jos atžvilgiu. Mano nuomone, ji yra kaip V. Janukovyčius. Tariamai skirtingi veidai, bet realiai mąstymas toks pat, skiriasi tik klanai. Tai žmogus, kuris sugeba viena ranka rašyti straipsnį į „The Wall Steet Journal“ apie tai, kokia Rusija imperialistinė, o kita ranka su „Gazprom“ derasi dėl „Gazprom“ palankių kainų Ukrainai. Tai čia toks žmogus: vakarietiškas fasadas, bet vidus visiškai oligarchinis ir orientuotas į senąją sanklodą. Manau, kad jos išrinkimas reikštų Maidano revoliucijos idealų atsisakymą“, - teigė politologas.

L. Kasčiūnas mano, kad daugiau šansų patekti į antrą turą turi S. Tihipko, o ne J. Tymošenko.

Serhijus Tihipko

54-erių metų teisininkas ir bankininkas S. Tihipko dėl bendro darbo su V. Janukovyčiaus Regionų partija yra gana populiarus šalies Rytuose. V. Janukovyčiui pabėgus iš šalies, S. Tihipko atsimetė nuo Regionų partijos ir rinkimuose dalyvauja kaip nepriklausomas kandidatas.

S. Tihipko yra dirbęs su prezidentu Leonidu Kučma, 1997-1999 m. ėjo ekonomikos ministro pareigas, paskui buvo išrinktas į parlamentą, vadovavo partijai „Darbo Ukraina“, 2002-2004 m. dirbo Ukrainos nacionalinio banko vadovu.

Serhijus Tihipko
Po Oranžinės revoliucijos S. Tihipko paliko politiką ir dirbo bankų sektoriuje, sugrįžo 2009 m. jau kaip partijos „Stipri Ukraina“ lyderis. Jis kandidatavo 2010 m. prezidento rinkimuose ir liko trečias, surinkęs 13,05 proc. balsų.

2010 m. S. Tihipko tapo vicepremjeru premjero Mykolos Azarovo vyriausybėje. 2012 m. S. Tihipko partija „Stipri Ukraina“ įsiliejo į V. Janukovyčiaus Regionų partiją, taigi S. Tihipko buvo tapęs šios partijos nariu ir vicepirmininku.

„Tai labai įdomi asmenybė. Kai kas kalba, kad 2004 m. L. Kučmai reikėjo paremti ne V. Janukovyčių, bet S. Tihipko. Jis toks pakankamai vakarietiškai atrodantis, bet turintis paramą Rytuose ir Pietuose. Tai pakankamai savarankiška figūra. Jis dirbo ir su oranžiniais, ir su tuo pačiu V. Januovyčium. Šiaip S. Tihipko buvo labai svarbus praeituose prezidento rinkimuose, nes buvo trečias. Ir jis parėmė V. Janukovyčių bei tapo Regionų frakcijos nariu“, - pasakojo L. Kasčiūnas.

Pasak politologo, šiuose prezidento rinkimuose S. Tihipko prašė Regionų partijos paramos, bet partija atsisakė jį paremti ir iškėlė savo kandidatą – verslininką iš Charkovo Michailą Dobkiną.

„Kodėl taip nutiko? Dėl to, kad Rinatas Achmetovas pasakė: S. Tihipko pernelyg savarankiškas, kad mes galėtume jį remti. Todėl jie iškėlė M. Dobkiną. Jeigu M. Dobkino rinkimuose nebūtų, manau, kad antras numeris būtų tikrai ne J. Tymošenko, o S. Tihipko. Taigi M. Dobkinas atiminės balsus iš S. Tihipko. Tačiau jo padėtį gerina, kad dalyvauti rinkimuose atsisakė komunistų kandidatas, todėl dalis jo balsų nueis pas S. Tihipko“, - sakė mokslininkas.

L. Kasčkūno teigimu, jei S. Tihipko per stebuklą laimėtų rinkimus, galėtų tapti tarsi ramybės, stabilumo ir dialogo prezidentu, nes turi priėjimą prie Rytų ir Pietryčių Ukrainos regionų.

Koks Rusijos interesas?

Rusijos prezidentas V. Putinas pareiškė gerbsiantis Ukrainos prezidento rinkimų rezultatus, bet L. Kasčiūnas teigia, kad V. Putinas veikiausiai neskubės pripažinti rinkimų rezultatų ir sieks mainų. Pavyzdžiui, V. Putinas galėtų sakyti, kad pripažins rinkimų teisėtumą, jeigu Ukraina įgyvendins konstitucinę reformą ir decentralizuos valstybę.

„Manau, kad rinkimų rezultatų pripažinimas iš Rusijos bus mainų dėl Ukrainos konstitucinės reformos dalis. Neskubės V. Putinas pripažinti rezultatų, jis bandys pripažinimą mainyti taip, kad Kijevas judėtų faktinio federalizmo modelio link. Nes jo tikslas decentralizuoti Ukrainą, ir taip iš esmės kontroliuoti regionus“, - sakė politologas.

Klausiamas, kokio kandidato laimėjimu galėtų būti suinteresuota Rusija, L. Kasčiūnas svarstė, kad Rusijai svarbiausia palaikyti skilimą tarp Rytų ir Vakarų.

„Aš nemanau, kad Rusija tiesiogiai turi kokį nors savo kandidatą. Be abejo, J. Tymošenko galėtų būti laikoma palankia Rusijai, nes V. Putinas žino kaip su ja susitarti. Galbūt turi kokių nors užslėptų bylų jos atžvilgiu. Bet Rusijai dar svarbiau parodyti, kad Ukrainoje egzistuoja Rytų-Vakarų skirtis. Todėl Rusijai turėtų būti nepalanku, jei antrame ture susirungs P. Porošenko ir J. Tymošenko, nes tokiu atveju Rytuose laimės P. Porošenko. Jei antrame ture būtų S. Tihipko, tai leistų parodyti, kad skirtis vis dar egzistuoja“, - sakė politologas.

DELFI primena, kad neeiliniai Ukrainos prezidento rinkimai vyksta itin sudėtingomis aplinkybėmis. Rusija atplėšė nuo Ukrainos Krymo pusiasalį ir beveik nesislėpdama kurstė prorusiškus kovotojus šalies Rytuose, kur separatistai iš dalies kontroliuoja mažiausiai du regionus - Donecką ir Luhanską. Separatistai pasiskelbė įkūrę Donecko ir Luhansko liaudies respublikas, tačiau oficialusis Kijevas vykdo antiteroristinę operaciją ir bando stabilizuoti situaciją.

Impulsą Rusijai kištis į Ukrainos vidaus reikalus davė Maidano revoliucija, kai tuometinio prezidento V. Janukovyčiaus sprendimu nepasirašyti Asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimo su Europos Sąjunga nusivylę piliečiai išėjo į gatves protestuoti. Prieš protestuotojus buvo panaudota jėga, žuvo apie šimtą žmonių, iš šalies pabėgo prezidentas V. Janukovyčius, kuris šiuo metu yra Rusijoje.

Pasinaudojusi Ukrainos silpnumu Rusija, nepaisydama tarptautinės bendruomenės pasipiktinimo, aneksavo Krymą ir gąsdino Kijevą sutelkusi didžiules pajėgas prie Ukrainos sienų. Rusijos prezidentas V. Putinas taip pat nuolat kartojo, kad V. Janukovyčius buvo nuverstas neteisėtai ir kad A. Jaceniuko vyriausybė yra nelegitimi, todėl vis atsisakydavo derėtis su Kijevu dėl situacijos stabilizavimo.