Tai, jog šalia Lietuvos sienos rugpjūčio 17–20 dienomis vyks karinės pratybos tuo metu, kai dešimtys tūkstančių baltarusių protestuoja ir streikuoja prieš aižėjantį A. Lukašenkos režimą, suprantama, negali neatkreipti Lietuvos dėmesio.
Poligonuose griaudės artilerijos, salvinės ugnies sistemos, treniruosis trys priešlėktuvinės gynybos pulkai ir iš Vitebsko „sustiprinti pasienio ruožo“ perkelti desantininkai.
Atrodytų kaip eskalacija, turint omeny, kad A. Lukašenka jau užsipuolė Lietuvą dėl tariamo kišimosi į Baltarusijos vidaus reikalus, ir konkrečiai dėl Lietuvoje rengiamų karinių pratybų – Pabradės poligone rugpjūčio 2–14 dienomis vyko bendros Lietuvos ir JAV karių pratybos „Grifono kirtis 2020 / Medžiotojas 2020“, kuriose dalyvavo daugiau kaip 1000 karių, atakos sraigtasparniai „Apache“. Kitaip nei Baltarusijos atveju, apie ilgai planuotas pratybas buvo įspėta iš anksto.
Vis dėlto tai nėra pirmas kartas, kai A. Lukašenka griebiasi tokios taktikos: dėl amerikiečių pratybų Pabradėje A. Lukašenka priekaištavo ir pernai, o šių metų gegužę tose pačiose vietose kaip ir dabar – Hožos, „Nemuno“ poligonuose ir netoli Astravo buvo surengtos panašios taktinės pratybos. Ir tuomet griaudėjo baltarusių artilerija, tačiau didesnio Lietuvos dėmesio nesulaukė. Šį kartą A. Lukašenkos veiksmai vertinami visiškai kitokiame kontekste, kuriame svarbi ne tik Lietuvos ar Baltarusijos, bet ir Rusijos laikysena. Jos gerokai skiriasi, ir neatsitiktinai.
Pasienyje telkia pajėgas, bet ne invazijai
Po A. Lukašenkos pareiškimų apie būtinybę saugotis nuo išorės grėsmių gali susidaryti įspūdis, kad šalia Lietuvos jis dislokuos kone invazines pajėgas. Tačiau bent jau Gynybos ministerijoje nurodomi skaičiai neatrodo ypač reikšmingi.
Iš Vitebsko turėtų atvykti 103-ioji desantininkų brigada. SSRS laikais ji buvo žinoma kaip 103-ioji desantininkų divizija ir dalyvavo SSRS invazijoje į Čekoslovakiją 1968 metais, 1979-aisiais – invazijoje į Afganistaną. Šiandien 103-ioji desantininkų brigada yra elitinis dalinys ir priskirta Baltarusijos specialiųjų operacijų pajėgoms – formaliai tai yra A. Lukašenkai paklusnus dalinys, nors po savaitgalio protestų Minske šios brigados paskyra socialiniame tinkle „Vkontakte“ pasidalijo nuotrauka, kurioje užfiksuotas didelis plakatas „VDV – su tauta“.
Kaip konkrečiai desantininkai Hožos poligone „padės pasieniečiams stiprinti valstybinę sieną“, nepranešama, nors be jų kovinius šaudymus Hožoje ir dar viename poligone netoli Baranovyčių turėtų atlikti 6-ajai ir 11-ajai brigadoms priskirti tankų ir mechanizuotieji batalionai.
Dar vienos pratybos turėtų vykti netoli Lydos, už 52 km nuo Lietuvos pasienio esančiame „Nemuno“ aviaciniame poligone. Tuo metu trims priešlėktuvinės gynybos pulkams – 147-ajam Bobruiske, 740 -ajam Borisove ir 1146-ajam – nurodyta išsiskleisti „nurodytuose rajonuose“.
Pastarojo, 1146-ojo, pulko dislokacijos vieta jau kelerius metus yra naujai įrengtas karinis miestelis į pietus nuo Astravo atominės elektrinės, kur priešlėktuvinės gynybos kompleksai „TOR-2“ saugo oro erdvę virš atominės elektrinės.
Lietuva jau ne tik stebi
Žinią apie paskelbtą netikėtą Baltarusijos dalinių perdislokavimą, to priežastis ir karines pratybas Lietuvos institucijos sutiko pabrėžtinai šaltai ir lakoniškai, tačiau kartu ir su nedviprasmiškais signalais Minskui, kurie šiek tiek skiriasi nuo praėjusios savaitės retorikos iš Vilniaus.
„Krizė Baltarusijoje yra politinė, ir bet kokie Baltarusijos valdžios pareiškimai apie užsienio šalių kišimąsi ar jų keliamą grėsmę tėra bandymas ieškoti kaltų ir pateisinti savo veiksmus Baltarusijos žmonių ir tarptautinės bendruomenės akyse“, – BNS dar sekmadienį sakė Lietuvos krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Pirmadienį jis jau buvo konkretesnis ir pabrėžė, kad Lietuva „atidžiai stebi situaciją Baltarusijoje“. Virš Lietuvos ir šalia jos NATO šalyse ratus nuolat suka žvalgybiniai orlaiviai iš JAV, Jungtinės Karalystės, tad akys danguje stebi visą situaciją.
„Galiu patvirtinti vakar Baltarusijos paskelbtą informaciją apie šiandien prasidedančias pratybas netoli sienos su Lietuva ir Lenkija. Tai – neplaninės pratybos.
Kaimyninės šalys apie jas iš anksto informuotos nebuvo. Tačiau šiandien karinės grėsmės iš Baltarusijos nematome. Tai – pratybos, nors ir neplaninės, kurių metu vykdomos standartinės, įprastos procedūros. Atidžiai stebime karinį judėjimą Baltarusijoje, tikriname faktus, nuolat palaikome ryšį su NATO sąjungininkais, kaip ir iki šiol“, – teigė R. Karoblis.
Jis dar pernai turėjo vėsinti galvas Minske po to, kai Lietuvoje buvo dislokuotas JAV šarvuotasis batalionas. Apie tai Baltarusija, anot R. Karoblio, įspėta iš anksto.
„Nemanau, kad jie yra išgąsdinti. Puikiai suprantama, kad priežastis JAV buvimo, kaip ir kitų NATO sąjungininkų, (...) yra ne Baltarusija, o kita šalis Rytuose. Yra priežastis – 2014 metai, kai Rusija atsisakė realiai vykdyti susitarimus, kai buvo pamintos tokios vertybės kaip nepriklausomybė, suverenitetas, teritorinis integralumas.
Dėl to reikėjo keisti NATO poziciją Rusijos atžvilgiu ir mūsų regionas tampa pripažintas kaip rizikingiausias regionas saugumo prasme“, – pernai spalį sakė R. Karoblis po to, kai A. Lukašenka viešame posėdyje-spektaklyje įpareigojo šalies Saugumo tarybos valstybės sekretorių ir gynybos ministrą parengti ir artimiausiu metu jam pateikti planą, kokių priemonių bus imtasi, kad būtų adekvačiai reaguota į veiksmus, susijusius su JAV ginkluotųjų pajėgų šarvuotosios technikos ir kontingento dislokavimu Lietuvoje.
Baltarusijoje tuomet pasipylė straipsnių serija apie tai, kaip baltarusiams, gyvenantiems netoli sienos su Lietuva, esą sunku užmigti, netgi dreba namų langai nuo JAV tankų „Abrams“ šūvių.
Kaip ir praėjusį rudenį, taip ir šį kartą Baltarusijos valdžios nuogąstavimus Lietuvos pareigūnai stengėsi sumažinti, motyvuodami vidaus politikos žaidimais Minske.
„Reaguoju tai kaip į pateisinimą, nes buvo pasakyta, kad yra grėsmė, tai jie galbūt nori kaip nors parodyti savo visuomenei, jog reaguoja į tą grėsmę, – pirmadienį A. Lukašenkos pasisakymus įvertino Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir kaipmat pabrėžė, kad kol kas nėra nei grėsmės, nei „kariuomenės sutankinimų, nei kokių nors ypač didelių karinių įvykių“; pagaliau, jei mes ką nors ir vykdome, tai visada informuojama iš anksto. (…) Čia yra grynai vidaus rinkai skirtas manevras, kuris dar kartą pagrindžia, kad yra grėsmė iš išorės, iš Vakarų, iš NATO, o tai – visiškas absurdas.“
Vis dėlto įdomu tai, kad tiek L. Linkevičius, tiek R. Karoblis per pastarąsias kelias dienas jau kelis sykius pavartojo žodžius, kurie negali nepraslysti pro Baltarusijos ambasados ir, galiausiai, pro paties A. Lukašenkos ausis – jis buvo pavadintas „buvusiu Baltarusijos prezidentu“.
Apie tai, kad A. Lukašenka nebėra legitimus Baltarusijos lyderis, „Sky News“ jau kalbėjo ir prezidentas Gitanas Nausėda, nors dar praėjusią savaitę kartu su L. Linkevičiumi jiedu dar susilaikydavo nuo tokių tiesioginių A. Lukašenkos vertinimų.
Grasinimų epicentre – jautri pasienio vieta
Griežti Lietuvos institucijų vadovų vertinimai ypač iškalbingi, mat viena yra po eilinių rinkimų Baltarusijoje kalbėti, kad jie „nebuvo nei skaidrūs, nei teisėti“, o vėliau vis tiek palaikyti ryšius su A. Lukašenka, kad ir dėl kontaktų, visai kas kita – atvirai jį įvardyti „buvusiu vadovu ir nelegitimiu“. Jei jis buvęs nelegitimus, tai kas yra esamas ir legitimus?
Tokia Pandoros skrynia gali sukelti diplomatinę krizę, kurią kol kas A. Lukašenka tik eskaluoja jėgos demonstravimu arba bent jau tos jėgos reklama: į šiaurę nuo Gardino esantis Hožos poligonas yra visiškai šalia Lietuvos sienos. Čia ne šiaip griaudės artilerijos ir salvinės ugnies sistemos.
Dar pernai, kai A. Lukašenka skundėsi JAV karių buvimu Pabradėje, Hožos poligone, jis pažymėjo, kad Baltarusija orientuosis į tai, kad „priešininkui būtų suduota nepataisoma žala“. „Belarus Security Blog“ apžvalgininkas Andrejus Porotnikovas, kurį vieni baltarusiai vadina A. Lukašenkos kritiku, o kiti – slaptu KGB provokatoriumi, tuomet viešai svarstė įvairius scenarijus, ką reikštų Baltarusijos lyderio žodžiai.
„Įsivaizduokime, jei kokį lėktuvą, skrendantį link Astravo AE, pilotuoja nėščia moteris, turinti Vakarų Europos šalies pilietybę. Baltarusijos pusė bus priversta sunaikinti tokią techniką. Ir tai, aišku, sukels politinę krizę“, – teigė A. Porotnikovas.
Jo teigimu, A. Lukašenka savo grasinimus įgyvendinti galėtų būtent dviem būdais – permetęs specialiųjų operacijų pajėgas ir salvinės ugnies sistemomis. Baltarusiškų salvinės ugnies sistemų „Polonez“ skelbiamas šūvio nuotolis – apie 200 km, o tai, pasak Rusijos tarptautinių reikalų tarybos bei Taikos ir saugumo politikos institute Hamburge analitiko Dmitrijaus Stefanovičiaus, reiškia, kad teoriškai Baltarusijos artilerija dengia pusę Lietuvos ir strategiškai svarbų Suvalkų koridorių.
Suvalkų koridorius – mažiau nei 100 km sausumos ruožas, skiriantis Lenkiją nuo Lietuvos, jis yra pakeliui nuo Hožos poligono link Kaliningrade esančio Dobrovolskio poligono.
Čia ne vienus metus treniruojasi Rusijos pajėgos, o Suvalkų koridoriaus atkirtimo riziką, kaip vieną didžiausių grėsmių, jau ne vienus metus pabrėžė JAV, Lietuvos, Lenkijos aukšti politikos ir karinės srities pareigūnai bei ekspertai.
„Kas, jeigu Lukašenka išties patikės, kad NATO „tankai ir lėktuvai“ kartu su tais daugiašalių pajėgų kariais ruošiami invazijai, ir jis nuspręs smogti pirmas?“ – juodąjį scenarijų iškėlė D. Stefanovičius, kuris šiaip jau vengia aštresnių pareiškimų ir analizuoja strateginio stabilumo branduolinius klausimus.
Rusija nusimatė raudonas linijas
Pastarieji klausimai nors ir tiesiogiai nesietini su įvykiais Baltarusijoje, kaimyninėje Rusijoje eskaluojami ne mažiau, nei pati Baltarusijos tema. Viena vertus, A. Lukašenkos režimui dėl užsispyrėliškos laikysenos derybose ne vienus metus kritikos negailinti Maskva nesyk įvardyta kaip galima permainų kurstytoja Baltarusijoje – tai vertinama kaip spaudimas pačiam A. Lukašenkai. Antra vertus, būtent Kremlius suinteresuotas A. Lukašenkos režimo išlikimu, o svarbiausia – kontrolės Baltarusijoje išlaikymu, neleidžiant jai atsigręžti į Vakarus. Lietuvos ir Lenkijos vaidmuo Baltarusijoje taip pat tapo Kremliaus propagandos taikiniu, mat Vilnius ir Varšuva esą siekia atkurti Abiejų Tautų Respubliką.
Todėl neatsitiktinai praėjusią savaitę Rusijoje, Leningrado srityje, vyko netikėtos karinės parengties pratybos, kur imitacinius šaudymus atliko Lugoje dislokuotas balistinių sistemų „Iskander“ dalinys. Tokios pratybos Rusijoje nėra naujiena – mokomieji „Iskander“ paleidimai jau anksčiau naudoti kaip bauginimo priemonė. Kita vertus, šį kartą pratybose viešai, kaip spėjama, tyčia pademonstruoti šarvuoti automobiliai „Vystrel“ („BPM-97“) – jie „Iskander“ daliniams nėra priskirti ir naudojami vidaus saugumo arba pasieniečių daliniuose. Dar viena išimtis, kuri tiesiogiai siejama su „Iskander“, – 12-asis vyriausiasis gynybos direktoratas (sutrumpintai GUMO).
Tai yra viena slapčiausių Rusijos karinių pajėgų organizacijų. Čia – aukšto rango karininkai, kurie savo darbo pobūdžio neviešina ir neatskleidžia net sutuoktiniams. Juos galima išgirsti sakant „tarnauju tankų dalinyje“ arba „esu artileristas“. Netrūksta ir komiškų priedangų. Pavyzdžiui, Rusijos okupuotame Kryme karinio dalinio Nr. 62047 karininkai, priklausantys 12-ajam GUMO, prisistato kaip „vyno bendrovės darbuotojai“.
Iš tikrųjų 12-ojo GUMO pagrindinė užduotis – branduolinių galvučių priežiūra ir apsauga. „Iskander“ yra balistinių raketų kompleksas, kurio šūvio nuotolis siekia apie 500 km, raketa gali gabenti konvencinę ir branduolinę 80 kilotonų branduolinę galvutę. Įprastai Rusijos ginkluotosios pajėgos neviešina „Iskander“ pratybų detalių, susijusių su dvigubos paskirties misija, tad toks demonstratyvus 12-ojo GUMO parodymas gali būti vertinamas kaip signalas, kad stiprinama ne šiaip „Iskander“ dalinių parengtis, bet ir gebėjimai suduoti branduolinį smūgį.
Rusijos karinėje doktrinoje ir Vladimiro Putino birželį patvirtintame įsake Nr. 355 „Dėl valstybės politikos branduolinio atgrasymo srityje pagrindų“ nurodomos gairės, kuo vadovaujasi Rusija ir kaip ji gali elgtis, kalbant apie branduolinius ginklus. Tokia ginkluote Kremlius yra įsipareigojęs ginti ne tik Rusiją, bet ir, kilus būtinybei, sąjungininkes, pavyzdžiui, Baltarusiją.
Karinio jūrų mokslinių tyrimų centro (CNA) tyrėjas Michaelas Kofmanas atkreipė dėmesį į tai, kad pats A. Lukašenka paprašė V. Putino pagalbos.
A. Lukašenka po pokalbio su Rusijos prezidentu dar šeštadienį pareiškė, kad vos prireikus Rusija suteiks „visapusę pagalbą“, siekiant užtikrinti Baltarusijos saugumą iškilus išorinėms karinėms grėsmėms.
„Mes sutarėme: gavus pirmąjį prašymą, bus teikiama visokeriopa pagalba siekiant užtikrinti Baltarusijos Respublikos saugumą“, – sakė A. Lukašenka. – Kalbant apie karinį aspektą, mes turime sutartį su Rusijos Federacija pagal Sąjunginės valstybės principus. Šie momentai kaip tik atitinka šią sutartį. Todėl šiandien su Rusijos prezidentu ilgai ir išsamiai aptarėme situaciją. Turiu pasakyti: aš net šiek tiek nustebau – jis absoliučiai informuotas apie tai, kas vyksta.“
Toks teisinio pagrindimo pažymėjimas, pasak M. Kofmano, – neatsitiktinis.
„Rusijos karinės pajėgos iki mirties pratybose treniravosi atsaką į krizę Baltarusijoje. Šis scenarijus panašus į spalvotosios revoliucijos kilimą, kurį remia NATO šalys, ir tada Rusija įsikiša“, – teigė M. Kofmanas. Būtent tokį scenarijų apie tariamai užsienio valstybes – Lietuvą primenančią Veišnoriją ir Lenkiją primenančią Vesbariją – 2017-aisiais Rusija ir Baltarusija pateikė prieš didelio atgarsio bei nerimo sulaukusias pratybas „Zapad 2018“.
Tuomet jungtinės abiejų šalių pajėgos sudavė „triuškinantį smūgį įsiveržusioms neteisėtoms ginkluotosioms grupuotėms iš užsienio“ ir pradėjo kontrataką priešų teritorijoje. Baltarusijos teritorijos atblokavimas baigėsi Suvalkų koridoriaus blokavimu. „Zapad“ metu taip pat vykdyti „Iskander“ imitaciniai paleidimai, pakartojant ankstesnių „Zapad“ pratybų 1999 ir 2009-aisiais naudotą scenarijų – branduolinio smūgio sudavimą priešininko strateginiams objektams.
„Baltarusija yra Rusijos karinių konfliktų scenarijų su NATO centre. Įvykių Baltarusijoje įkaitinta sprendimų priėmimų spiralė gali lemti karinę krizę. Bet tai neturi tapti Rusijos prieš NATO ir JAV varžybomis.
Šiuo metu Rusijos intervencija yra mažai tikėtina“, – ramino M. Kofmanas. Pabrėžiama, kad pasienyje su Baltarusija pasirodžiusios sunkvežimių kolonos – ne kariškių, o Rusijos nacionalinei gvardijai priklausančių mobiliųjų suėmimo punktų, vadinamųjų „avtozakų“, vilkstinės. Tad jei A. Lukašenkai prireiktų pagalbos jėga dar kartą užgniaužti protestuotojus ir pasitelkti Rusijos vidaus pajėgas, įpratusias malšinti bei į „avtozakus“ kišti sulaikytuosius, Rusija pasiruošusi padėti. Tačiau tuo pat metu Kremlius „Iskander“ pratybomis siunčia ir daugiau įspėjimų A. Lukašenkos kritikams Vakaruose, kad šie nedrįstų kištis į padėtį Baltarusijoje.
„Rusija regi Baltarusiją kaip savo geopolitinės įtakos ir buferinę zoną. Jei Minskas drįstų šokti prieš Maskvą, tada mes galėtume išvysti intervenciją, kad ir kas vadovautų režimui Minske. Maskva pirmenybę teikia autokratams, bet jei žmonių valia nugalės, Rusijos intervencija nėra neišvengiama“, – pažymėjo M. Kofmanas ir priminė, kad, kitaip, nei Ukrainoje, Baltarusijoje ir opozicijos stovyklose antirusiškos nuotaikos ar kritika Kremliui visiškai nedominuoja.