Taip JAV, Europos Sąjungos ir Rusijos santykius regi buvęs JAV ambasadorius prie NATO Kurtas Volkeris.
„Yra keletas priežasčių. Pirmoji – tikėjimasis, kad V. Putinas truputį palaužys taisykles ir sustos. Trūksta noro įsitraukti į konfrontaciją su Rusija. Niekas nenori konfrontacijos, todėl siekia prisitaikyti prie Rusijos įvairiais būdais. Antroji priežastis – tikėjimas, kad karinis įsitraukimas padėtį tik pablogins“, - interviu DELFI sakė Vilniuje viešintis K. Volkeris.
- Ar pastebite, kad pastaruoju metu politinė darbotvarkė Rusijos atžvilgiu keičiasi: garsėja balsai tų, kurie teigia, kad reikia nebetęsti sankcijų Rusijai, nes jos mums patiems kenkia labiau nei Maskvai? Kartais atrodo, kad tik lietuviai ir dar keletas šalių iš tiesų nori nubausti Rusiją už sukeltą karą Europoje ir jėga keičiamas sienas
Prie to žymiai prisideda Lenkija, visos Baltijos šalys, Jungtinė Karalystė, šios šalys laikosi gana griežtos pozicijos.
Tačiau jūs tikrai teisi, kad Europoje esama vertinimo skirtumų. Aš išskirstyčiau valstybes į skirtingas kategorijas. Pirmoje atsidurtų tos šalys, kurios mano, jog sankcijos yra neefektyvios, labiau kenkia Europai nei pačiai Rusijai: tai Italija, Vengrija, Prancūzija. Kita grupė, kuriai priskirčiau valstybes, remiančias sankcijas šiuo metu ir norinčias jų atsisakyti, kai tik situacija normalizuosis, bus pasiektos paliaubos – nesvarbu, jei Ukraina galiausiai liks padalinta. Ši grupė, nelaimei, yra platesnė, jos narės sankcijoms pritaria tik tada, kai Rusija elgiasi agresyviai. Bet kai tik ji nusiramina, valstybės pasirengusios panaikinti sankcijas.
- Kaip manote, ar atėjo tas metas, kurį galima vertinti kaip sąlyginį Rusijos nusiraminimą?
- Ne, kaip tik priešingai. Paliaubos negerbiamos, vyksta susišaudymai, praeitą savaitgalį buvo nužudyta Ukrainos karių. Be to, matome vis daugiau Rusijos karinės technikos, tiekiamos per Ukrainos sieną. Kyla įtarimų, kad puolamieji veiksmai atsinaujins Ukrainoje. Tai galime vadinti bet kaip, tik ne Minsko susitarimų įgyvendinimu.
- Tai taip ir gyvename: tik Rusija tampa agresyvesnė, visi staigiai susirūpiname, norime sankcijų, bet Maskvai bent trumpam nurimus, tą pačią sekundę imame kalbėti apie kalbėjimąsi su Rusija, bandymus surasti kompromisus. Tai tarsi užkeiktas ciklas.
- Kas tas veikėjas, kuris turėtų to imtis?
Tai turėtų būti Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga kartu. Europos Sąjungoje Vokietija yra esminė šalis, kuri svarbiausia ekonomiškai ir politiškai. Taigi būtų gerai pasiekti bendrą Amerikos-Vokietijos sutarimą, kuris plėstųsi į platesnį europietišką konsensusą. Tačiau šiandien to nėra.
- Kokios priežastys, kad to nesugebėjome imtis?
- Yra keletas priežasčių. Pirmoji – tikėjimasis, kad V. Putinas truputį palaužys taisykles ir sustos. Trūksta noro įsitraukti į konfrontaciją su Rusija. Niekas nenori konfrontacijos, todėl siekia prisitaikyti prie Rusijos įvairiais būdais.
Antroji priežastis – tikėjimas, kad karinis įsitraukimas padėtį tik pablogins. Aš manau, kad toks mąstymas nevykęs, nes kai valstybės yra atakuojamos karine jėga, kyla poreikis gintis. Priešingu atveju, Rusija toliau veiks karine jėga, jeigu jai niekas nesipriešins ir jei niekas nepadės ukrainiečiams gintis.
- Jūsų nuomone, jei nebūtų ISIS pavojaus Artimuosiuose Rytuose, ar Vakarų reakcija į Rusiją ir jos agresiją Ukrainoje būtų kitokia?
- Ne, tikrai nemanau. Aš manau, kad tai susiję tiesiog su Rusija. Per pastaruosius dvidešimt penkerius metus nuo Šaltojo karo Vakarų Europos šalys ir iš dalies JAV priprato prie idėjos, kad galime gyventi šalia Rusijos, dirbti su ja, turėti bendrų interesų, bendrų ekonominių, verslo interesų. Tuo norėjosi tikėti. Todėl niekas nenori sugrįžti atgal į konfrontaciją su Rusija, vietoje bendradarbiavimo. Žmonės tiesiog to nenori.
- Šis nenoras - tai politika ar psichologija?
- Sakyčiau tai labiau politika, nors yra ir psichologijos. Tai būdinga labiausiai Vakarų Europos valstybėms: jos geriau turės taiką su Rusija nei gins žmones Europos Rytuose.
- Bet gal Vakarų europiečiams atrodo, kad Rytų europiečiai neverti juos ginti?
- Nelaimei, manau, tai tiesa. Manau, kad tai ypatingai tiesa kalbant apie Ukrainą. Vokietijoje, pavyzdžiui, daug girdime, kad Ukraina labai silpnai valdoma, korumpuota, reikalaujanti politinių ir ekonominių reformų, kad ji istoriškai susijusi su Rusija, kad tai Rusijos įtakos sfera. Jie tikrai nelaiko ukrainiečių lygiais šiame kontekste.
Laimei, Estija, Latvija ir Lietuva yra NATO narės, priklauso Europos Sąjungai ir turi stiprų identitetą, pripažįstamą Europoje jau daugelį amžių. Laimei, Lietuva yra kitokioje situacijoje nei Ukraina. Bet jeigu pažiūrėsime į Ukrainą, Moldovą ar Gruziją, jos nelaikomos lygiomis partnerėmis Vakarų Europai.
- Nemanau, kad kas nors iš dabartinių šio regiono veikėjų toleruotų ISIS ar ISIL suvalstybinimą. Irakas, kurdų regionas Irake, Turkija, Saudo Arabija, Jordanija, Izraelis, Libanas, Egiptas – nė viena jų nesuinteresuota toleruoti tokios idėjos. Tai būtų revoliucinė valstybė, siekianti sunaikinti visas musulmoniško pasaulio vyriausybes tam, kad įkurtų kalifatą. Nė viena valstybė nesusitaikys su tuo, ypatingai šalia esančios šalys. Taigi nemanau, kad kas nors susitaikytų su tokia idėja.
Prieš keletą metų tebevykstant pilietiniam Sirijos karui JAV buvo deklaravusi, kad Sirijos režimo lyderis Basharas al-Assadas turi trauktis, bet nieko nebuvo padaryta. Buvo nubrėžta raudona linija dėl cheminių ginklų panaudojimo, kurios niekas nepaisė. Saudo Arabija iš pradžių žvelgė į nuosaikias grupuotes Sirijoje, bet jos pasirodė neefektyvios prieš B. al-Assadą, jis žudė tūkstančių tūkstančius savo žmonių. Todėl saudžiai pradėjo finansuoti labiau ekstremistines grupuotes, kurios buvo efektyvesnės kovoje. Tačiau šios grupuotės taip pat pasižymėjo aštresne ideologija. Galų gale, Saudo Arabija ir pati yra išplėtojusi vahabizmą.
Bet mes visiškai nepadėjome, Saudo Arabija darė, ką norėjo, padedama keleto kitų partnerių. Ką mes dabar matome? Šiek tiek daugiau valstybių koordinacijos: Jordanija, Saudo Arabija, Turkija, Irako regionai, Kurdistano regionas, JAV... Tai veda mus prie normalesnio sutarimo, kokias grupes reikia finansuoti, kam reikia priešintis.
- Kodėl nematome jokio efekto?
- Taip, bendradarbiavimas neefektyvus. Pasakysiu - kodėl. Mes JAV ir kitur labai apsibrėžėme, ko galime imtis, apsibrėžėme taktiką: vykdysime smūgius iš oro, bet nebus karių vietoje, teiksime konkrečią karinę įrangą, bet kitokios – ne, kurdams duosime įrangą tiesiogiai, visiems kitiems bus tiekiama per Bagdadą, treniruosime kai kurias grupes, kitų – ne.
Taigi tai yra tik taktinis atsakas, bet mes net nepradėjome kurti strategijos. Ko mums reikia? Aiškiai identifikuoti tikslą – kad JAV ir partneriai nori sunaikinti ISIS. Tai ilgo laikotarpio tikslas, bet jis neturi strategijos, ką mes konkrečiai darysime. Turėtume siekti sumušti ISIS kuo greičiau, eliminuoti iš Artimųjų Rytų. Turėtume derinti karinių pajėgų panaudojimą su oro smūgiais, nukirsti jų finansinius srautus, užbaigti prekybą energijos ištekliais, dirbti ideologiniu lygmeniu, nukirsti jų prieigą prie vandens, oro erdvės, paramą iš kaimynų, reikia iš esmės eliminuoti Iraną, atkirsti Iraką nuo Irano revoliucinės gvardijos paramos.
Bet mes nedarome nė vieno iš šių uždavinių. Manau, tai iš dalies susiję, kad mes esame išsikėlę tikslą susilpninti ISIS, o ne sumušti. Tai rizikinga, nes nepasieks tikslo.
- Kalbant apie ISIS ar Ukrainą, ko aš pasigendu – tai didesnio JAV dalyvavimo. Kokia jūsų nuomonė?
- Sutinku. Bet viskas prasideda nuo prezidento administracijos. Manau, kad administracija iš esmės vengia įsitraukti į konfliktus Artimuosiuose Rytuose. Taip pat tiki, kad karinės jėgos panaudojimas situacijos nepagerins arba kaip tik dar labiau užkaitins situaciją. Vašingtonas nori koncentruotis į vidaus politinius ir ekonominius reikalus nei užjūrio konfliktus. Be to, visuomenė yra pavargusi nuo penkiolikos metų karo Afganistane ir Irake, taigi niekas nenori to tęsti. Nemanau, kad visi šie vertinimai tikslūs, bet tai yra dabartinės administracijos vertinimai.