– Tai ar būsite kandidatu? Surinkote parašus?
– Ką tik iš būstinės atėjau, jau apie 30 tūkst. skaičiuoja, bet dar plaukia, dar porą dienų plauks.
– Tai sėkmingas parašų rinkimo vajus?
– Smagus labai, šiaip daug netikėtumų, tai yra, žmonių, kurie, atrodo, buvo apmirę, pradėjo veikt. Kiti, kurie buvo aktyvūs, pavargo. Visaip buvo. Bet sėkmė.
– Stebintiems rinkimų kampaniją turbūt užstrigo jūsų atsisakymas daryti parašų rinkimo moratoriumą tada, kai jis buvo draudžiamas. Kai kam tai galėjo sudaryti įspūdį, kad jūs negerbiate įstatymų.
– Taigi taip, nes įstatymas negerbia pats savęs. Jie priėmė prieš du mėnesius pataisas, kai negalėjo priimti prieš šešis, pagal Konstitucinio teismo paaiškinimą. Jie padarė kažkokią savivalę čia, valstiečiai, ar dauguma jų. VRK, kai aš paklausiau, tai kas: kas vėliau, geriau, ar kas teisingiau, geriau. Tai jie neatsakė.
– Tai jūs dar laukiat, gali kažkiek išmest, išbrokuot parašų?
– Sunku įrodyti, kur jie surinkti tą dieną, gal pas ligonį paimtą, gal namuose.
– O datos nereikia rašyti pasirašant?
– Reikia rašyt, bet ji gali būt bet kur paimta, ta švento parašo žymė. Čia, matot, yra toks neapibrėžtumas ir voliuntarizmas. Ir dar įdomiausia, kad oficialiai negalima vykdyti agitacijos todėl, kad dar neprasidėjo rinkimų kampanija prezidento. Tik po to, kai mes gausim pažymėjimus, kad mes oficialūs jau. Tik tada prasideda kampanija, ji trunka mėnesį su trupučiu. Taip, kad mes nevykdėm ir šitos kampanijos. Čia tik palapinės stovėjimas, ir kai reikėjo įžvelgt, ar jinai turi kokią žymę, kad čia agitacija. Ten kviečia tik pasirašyt, o ne agituoja.
– Na, bet visi likę nuolankiai vykdė komisijos nurodymą, jūs vienintelis demonstravot kitą požiūrį.
– Kadangi reikia parodyt kažkam teisės gynimo poziciją, kažkas turi gint teisę.
– Jūs taip traktuojate, kad įstatymo nevykdymas yra teisės gynimas.
– Ne, sakau, tai, ką jie vėliau priėmė, tai yra neteisėta. Mes šitą užginčijom, ir mes taip pat turim savo teisininkus, jie išaiškino, kad 53 straipsnį rinkimų į savivaldą, jie tik antrą dalį traktuoja. O žinot ką, ten palapinė neturi stovėt arčiau kaip 50 metrų nuo apylinkės, o mes čia niekur nematom apylinkių.
– Na, taip, ilgai ginčytis būtų beprasmiška, nes tas reikalavimas iš tikrųjų, ypač jums, kuris nesusijęs aiškiai su jokia politine jėga, kuri dalyvautų savivaldos rinkimuose, vargu, ar...
– Mes stojam gyventojų pusėn, kurie turi teisę pasirašyt. Ir jie vaikšto, prašo, skambina. Mes jiem suteikiam tą teisę.
– Paskutinė visuomenės apklausa sako, kad jus iš ketvirtos pozicijos išstūmė Vytenis Andriukaitis, jūs esat kalbėjęs, kad mokate gerai finišuoti. Suprantu, tai – aliuzija vis dar į prisiminimus Monrealio Olimpinėse žaidynėse, ar kokiose kitose šlovės akimirkose. Bet panašu, kad jau būtų laikas rimtai startuoti, o ne finišuoti.
– Jis eina visais frontais, tas laikas, ir šiandien mes jau su jumis kalbamės, po to aš – televizijoje, ir t.t. O ta komanda, kuri susirinks, 5000, turėtų susirinkti per didžiąją gegužinę, tai pasižiūrėsime. Kurie bus stebėtojai, tai tiesiog komanda, rėmėjai, gerbėjai – visko bus, tai čia bus gegužinė tokia, gegužės mėnesio, likus savaitei iki rinkimų.
– Bandysite daryti vajų?
– Vajus jau vyksta, tik jie susirinks į vieną vietą. O dėl Andriukaičio, tai pergalė socdemų. Čia viena vertus, o kita vertus, jie paskelbė, kad susirinko parašus trečiasis, tai tada toks impulsas buvo. Bet čia – žiniasklaidos dalykai, o jo tas perlenkimas – kelių dešimčių procentų. Ir apskritai, mes jau su jumis esame šnekėję užkulisiuose, ir gyvenimo patirtis liudija, kad šie reitingai visi yra labai slidus dalykas.
– Taip, svarbiausia – rinkėjų motyvacija ateiti. Kiek tam tikro kandidato rėmėjų iš tikrųjų ateis balsuoti.
– Mes kovojame už tuos 40 tyliųjų procentų.
– Manote, kad tiek daug žmonių yra neapsisprendę?
– Čia netgi manyt nereikia, tokia statistika yra tokia stabili, kad net tie, kas sako, kad galbūt jau žinome, bet jie irgi nežino.
– O kaip juos įtikinti ateiti? Juk kas antras neina?
– Maždaug taip ir bus. Nežinau, nebent meteoritas nukris.
– Yra tokia idėja, dėl kurios vertėtų ateiti tiems, kurie net neplanuoja eiti?
– Aš manau, kad jeigu dabar susvyruotų kur nors Vokietijoje euras, ir ką nors pareikštų Frankfurte Europos bankas, būtų ta idėja. Nes vis dėlto labai pinigai daug ką lemia. Ar kišenės storis, vėjai kišenėje. O šiaip žmonės dėl idėjos taip, kaip Sąjūdžio laikais ar dėl Baltijos kelio ėjo, jie labai sunkiai dabar judinasi. Nors, vėlgi, Žemaitijoj – vienaip, Aukštaitijoj – kitaip, Dzūkijoj – dar kitaip. Aš visko tiek matau dabar. Noriu 400 susitikimų. Čia rekordas iš tikrųjų.
– Čia – labai daug. Ir pastebit, kad žmonių daugėtų, ar laikosi tarp kelių ir keliasdešimties?
– Ir kelių šimtų. Pvz., Panevėžio, aš jau netikėjau, kad tiek susirinks, ką tik po pergalės Račkausko, kai pralaimėjo kitas kandidatas. Galvojau, nusivylę bus, nes ten buvo gana aršios rungtynės dėl mero. Ir beveik šimtas penkiasdešimt didžiojoj salėj.
– Seimo narys Mindaugas Puidokas, pretenduojantis į kandidatus, paragino vienytis visus nesisteminius kandidatus. Čia ir apie jus kalba, suprantu.
– Aš, tiesą sakant, nelabai supratau, nes kalba apie nesistemines pažiūras tokia juokinga yra, tokių pažiūrų nėra. Kažkokį formalų pasiimti, kad mes šaligatviu einam trise, tai reiškia, kad mes visi vieningi turim būt – nei šis, nei tas. Matot, kai iš vienos lygos į kitą lygą kažką siūlo, arba ne tos svorio kategorijos, tai ką gali besiūlyti. Šis kandidatas yra daugiau internetinis. Apskritai, kai aš pagalvojau, kokią jis legendą neša – nesuprasi. Kokią žinią netgi. Na, žinia dėl to įstatymo, už kurį jis pats balsavo, paskui, taip sakant, pradėjo prieš jį kovot.
– Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, taip?
– Šiandien jį kaip tik svarsto Seime. Iš naujo. Ten ir mano pataisos yra, tarp kitko, dėl smurto panaikinimo sąvokos pačios. Mes praėjome pro peticijų komisiją. Labai retas dalykas, priėmė tą pataisos įnašą. Bet žiūrime, kad į plenarinį nenuėjo ta pataisa. Trijų buvo, ministro, Karbauskio ir mano. Bet žiūriu, kad manosios nenagrinėjo. Visai panaikinti smurto sąvoką, nes ji yra kaip vėzdas, kuris strimužyja žmones, ir palikti ekspertams interpretacijai. Čia kaip su psichoanalize. Viskas priklauso nuo psichoanalizės atlikėjo meistriškumo arba geros valios.
– Bet visada taip yra, tam ir yra profesionalai, kad priimtų sprendimus, kas yra smurtas, kas nėra smurtas. Ką jūs siūlot vietoj to žodžio?
– Visai pašalint. Jo Konstitucijoj nėra, Konstitucijoj yra „žiaurumo“, „kankinimo“ sąvokos. Jų pakako prieš dešimtį metų, prieš penkerius metus. Lietuva nepradėjo taip smurtaut. Čia tiesiog socialinės inžinerijos tokia tolimesnė raida, ji dabar jau kišasi į šeimą. Ir kai šitą įstatymą priėmė, aš kalbėjau Advokatų kolegijoje, tai sako, jie supranta, kad čia yra eilinė ataka prieš šeimą, šitas įstatymas.
Tai smurtas leidžia visus bauginti. Dar ne tai. Dėl to, kad sucentralizavo pačią tarnybą, reiškia, jie padarė piramidę, ir dabar, kai aš mačiau tuos konkrečius atvejus, kažkur Kuršėnuose, iš Šiaulių atlėkė, vaiką griebia iš skaityklos, kur jis prie kompiuterio sėdi. Vaikas verkia. Pranešė, kad jis vienišas, neprižiūrimas. Kažkas įskundė. Tai čia – atseit smurto ieškojimas patiems morališkai smurtaujant. Tai čia yra ydinga sąvoka. Aš jau kartojau.
Kodėl mane praleido, tiesą sakant, per peticijų komisiją, kuri šiaip jau yra tam, kad kuo mažiau peticijų praeitų, nes ten vieno žmogaus užtenka, kad neštum pataisas. Sakau, Viešpatie, šeima yra vienintelė institucija, kuri tiesiai iš gamtos atėjo be tarpininkų. Viską mes sugalvojome, o šeimos mes nesugalvojome, nes yra ta pora, kuri gamtoje tęsia gyvybę. Ir į tą porą mes įmetame lazdą socialinės inžinerijos, ir ją praktiškai bauginame. Ne savižudiška šita ląstelė yra, šeima. Ten galima tiktai, žinoma, tą žiaurumą fiksuoti, kas yra ir mūsų Konstitucijoje.
– To yra labai daug šeimose, jūs tą kuo puikiausiai žinote.
– Puikiausiai. Ir tos sąvokos užteko, žiaurumo ir kankinimo. Žiaurumas – kai žmogus nukenčia fiziškai, fiziologiškai. O jei į moralinį žiaurumą permest, tai smurtas lengviau permetamas į moralės sritį. Vaikas kampe jau yra smurto auka, arba vaikas, pasodintas per prievartą prie pianino, yra smurto auka. Čia – begalinė interpretacija. Jei jis tik verkia – jau smurto auka.
Uždaras ratas, ir švelninti šios sąvokos – neįmanoma. Aš vieną sykį priminiau komisijoje, kad bent jau iniciatyvinėj grupėj Sąjūdžio neveltui šeši filosofai buvo, mes bent supratom sąvokos reikšmę. O dabar – daugybė sąvokų, kurios tiesiog žmogų pastato į kampą, ir jis nežino, kaip gintis. Pasako: vaikas – ne tavo nuosavybė. „O kieno?“ – žmogus pasako. Žinoma, ne nuosavybė, bet su ta sąvoka jie pradeda vėl morališkai priekabiaut prie žmogaus. Nėra nuosavybės, yra pareigų-teisių kažkoks konglomeratas, bet ne nuosavybės. Bet įmeta, ir pradeda eksperimentuot.
– Apie sąvokas kalbant ir apibūdinimus. Estai ir latviai nėra vien tik broliai, o konkurentai, sako Ministras Pirmininkas.
– Jis pasakė apie latvius daugiau, tiesą sakant. Na, galima daug ką pasakyti. Jei apsižodžiuosim, gali kam nors išsprūst, kad ir priešai. Na, čia yra laikinas dalykas, sentimentai, kurie nieko gero neduoda. Bet kokie gali būt konkurentai, jei mes jų nepasveikinom net deramai šimtmečio proga, ir ne tik premjero dabartinio čia.
– Čia sugedusio „Spartano“ ir nenoro nuvykti automobiliu?
– Gavo latviai sugedusį lėktuvą vietoj pasveikinimo. O jie laukė labiausiai mūsų pasveikinimo, tikrai, braliukų, ir sesučių. Jei šitoj terpėj galima viskas, ir nenuvykti šimtmečio pasveikinti, tai galima ir konkurentais pavadinti, ne taip jau baisu. Bet man, žinoma, širdį skauda, nes manau, kad tai yra visiškai neteisinga.
– Kalbant apie tarptautinius dalykus, vakar baigiau skaityti vieną jūsų knygų, „Karalių miestas be karalių“. Galvojau, kad ten rasiu jūsų santykį su šiuolaikine Rusija, nes girdėjau tokių atsiliepimų, kad Juozaitis – prorusiškas. To neradau, bet radau tokį nuoširdų rūpestį lietuvių kalba. Ar jūs pats save išskirtumėt būtent tuo iš visų kandidatų? Kad vienintelis daugiausiai kalbate apie lietuvybę?
– Aš esu plačios tautininkystės atstovas. Aš nesu partijos, bet tos, kaip sakė Vaižgantas, plačioji krikščionybė ar katalikybė yra, tai aš ir tęsiu tą tradiciją. Sąjūdis buvo tautinis atgimimas, kaip besuktum, ir ta tradicija nemirė. O dėl lietuvių kalbos. Mano tie keturi bokštai: kalba, šeima, švietimas, teisingumas. Tai čia jau sukalta, aš aplink juos vaikštau, ir juos tvirtinu.
O kalbos reikalas koks yra – seniausia valstybinė kalba Europoje, kaip valstybės. Imlumas – pasakiškas, dvigubai turtingesnė už anglų. Man pavyko Karaliaučiaus univeristete su kolegomis lietuvių kalbos instituto ir Klaipėdos universiteto atidaryti sunaikintą lietuvių kalbos židinį Karaliaučiuje, 2005-aisiais. Lietuvių kalba, jei tik nuskamba, visiems atrodo, kad ji yra dainuojamoji kalba, kad čia dainuoja. Ne kartą esu girdėjęs ir iš rusų, ir iš lenkų, jau ką kalbėt iš italų, kurie išvis tik dainuoja. Kalba yra ne tik tapatybės, bet statybinė valstybės medžiaga. Litvamanija, kuria mus kaltina lenkai, arba lenkiški bajorai Lietuvos, kaip kokia narkomanija, liga, kuri praeis. Ji nepraėjo, ji tapo valstybe. Čia ne juokas. Kur kalba baigiasi, ten – mūsų valstybės sienos.
– Kiti dalykai, susiję su rinkimais, apie tai bus daug diskutuojama. Pvz., ar jūs pritartumėt, kaip prezidentas, kad būtų įgyvendintas daugumos partijų susitarimas dėl nuoseklaus gynybos išlaidų didinimo virš dviejų procentų? Jums tai atrodo kaip esminis nacionalinio saugumo klausimas?
– Čia – sunkus klausimas, nes nacionalinį saugumą reikia tvirtinti nuolatos, čia yra ir pajėgų atnaujinimas, ir, kaip aš vadinu, specialiųjų užduočių, operacijų tarnybos, rūšis kariuomenės turi būt stiprinama. Ir mano kariuomenės ekspertai, vienas ekspertas buvo vadas karinių oro pajėgų, tai jie sako, kad puikiausiai su dviem galima apsieit, nes tas išlaidumas, kuris yra prastai kontroliuojamas, ir sudaro dažnai 0,2-0,3 proc. Tai tas didinimas dabar toks formalus, neturi būti akcentuojamas. O vidinių galių, arba apskaitos rezervų naudojimas, išnaudojimas, taip kad, manyčiau, kad būtų labai gera žinia visuomenei, tokia optimistiška, kad mes didiname ne kariuomenei, o didinam kariuomenės suvaržymą arba vidinį auditą, o tas lėšas nukreipiame medicinai ir švietimui.
– Jūs tokią skleidžiat žinią, tarsi kariuomenė tvarkosi neskaidriai.
– Ne tiek kad neskaidriai, kiek neūkiškai. Neskaidrumas – taigi mes suprantam korupciją iš karto.
– Turite to įrodymų, išskyrus tuos šaukštus ir šakutes?
– Ne tik šaukštus. Nupirkta trylika haubicų. Krašto apsauga ir kariuomenės vadas sakė, kad tai labai pigiai kainuos. Na, galbūt šimto milijono tikrai nekainuos, gal – šešiasdešimt. Jos kainavo šimtą trisdešimt galų gale, kai vokiečiai jas su visa įranga papildoma pateikė. Tai tiesiog buvo šimtu milijonų pereikvota kaina. Dabar haubicų militarinė reikšmė konflikto atveju yra beveik, nesakyčiau nulinė, bet labai menka.
Nes reikėtų specialiųjų mobiliųjų pareigų operacijų, kur tikrai su malūnsparniais ir kokiu tūkstančiu vyru padarytum daug daugiau priešui, kuris pabandytų įsiveržt į mūsų teritoriją, negu šaudydamas tom haubicom. Jums paaiškins bet kuris taktikas šitą. Aš jau nekalbu apie tai, kad yra tiek įsisenėjusių dalykų, pvz., estai visą radarų sistemą jau turi mobilią, o pas mus jie stovi ant žemės, įkasti nuo sovietų laikų. Iškart sunaikina radarus, ir valdymas kariuomenės – nežinia, koks. Dabar, kai pradedu gilintis, duok Dieve susitvarkyt viduje, o taip pionieriškai sakyt, kad didinsim išlaidas po porą šimtų milijonų, dabar dar nėra milijardų, bet jau, vadinasi, pranoks, jeigu šitaip didinsim. O mes duokime tuos šimtus milijonų būtent švietimui ir sveikatos apsaugai.
– Iš esmės, jau ne vienas kandidatas apie tai kalba, kad neketina laikytis tokio susitarimo. Tai to susitarimo realiai net nelabai yra: jūs – prieš, Andriukaitis – prieš, dar gal kas kalbės prieš.
– Taip, nes aš manau, kad prezidento ar prezidentės įtaka saugumo tarybai, ji lemiama yra. Praktiškai čia yra pasiūlymas, kurio sunku atsisakyt.
– Sakot, partijos buvo išprievartautos?
– Ne, jos tiesiog maloniai sutiko, kadangi malonus pasiūlymas. Galim patriotizmą vaidint toliau.
– Jūs manot, kad dar tolesnis didinimas neturėtų jokios prasmės?
– Neturėtų to fone, ką aš jums pasakiau. Vidinio audito didinimo, ūkiškumo, ir viešųjų pirkimų peržiūrėjimo, kad tokių haubicų pirkimas, ir dar didžiavimasis jomis: aš įsivaizduoju, kaip šaipėsi mums nedraugiškos šalys, ką mes čia nusipirkom už 130 mln.
– Vytenis Andriukaitis kalba apie tai, kad reikia keisti retoriką, apie Rusiją, kad reikia nustoti gąsdinti ja Lietuvos žmones. Jūs pritariate?
– Aš manau, kad nieko griežtai, radikaliai priešiško, kas buvo prieš metus ar pusę metų, negalima daryti. T.y., drastiškai keisti retorikos negalima, bet palaipsniui – galima. Tik viskas priklauso ne nuo mūsų, priklausys nuo Rusijos veiksmų. Retorika kartais būna įpykusio žmogaus reakcija, kai sako: jo ambicijos aukštesnės, o amunicijos – nėra. Tai šitai yra pastebima, manau, mūsų aukštųjų politikų tarpe. Bet solidumas, orumas visada yra stipri poziciją. Žodžiavimasis –ne.
– Kaip jūs manot, koks yra Rusijos galutinis tikslas Lietuvos valstybės atžvilgiu?
– Aš manau, kad Europoje yra dvi valstybės, kurios turi misiją. Tai yra Rusija ir Lenkija. Rusijos mesianizmas nuo seno žinomas, ir jis tai apmiršta, tai vėl atgimsta. Kaip jie įsivaizduoja peršokti Europą panaudojant jos technologijas, galias, intelektą, ir peršokt paskui. Tai tos misijos uždavinys, Rusijos. Jei esame pakraštyje, žinoma, mes esame pirmieji, kuriuos gali peršokt. Su Lenkija aš dabar nenorėčiau sulygint, bet aš tik pasakiau, kad jie taip turi misiją, ir taip mes Lenkijos misijos veiklos zonoje esame, labai įdomiai. Mūsų tas buvimas yra iš dviejų pusių, iš dviejų misijų. Ir kai mes bandome prisitaikyti prie Lenkijos misijos, tai...
– Na, o kokia Lenkijos misija?
– Lenkijos – ta vadinama didžioji Polonija, kuri nuo Pilsudskio laikų, tas projektas ir dabar vykdomas. Ir, pasirodo, jau Latvijoj, Estijoj yra lenkų investuojama, yra projektai, Baltarusijos televizija yra tokia opozicinė. Taip kad jie vykdo šitą. Bet Lietuva, kai pasako tokius aiškius dalykus, orius, kad nebus Žečpospolitos, arba nebus tos Lenkijos, su kuria mes kartu pražuvom Jekaterinos geležiniam glėbyje 1795-ais, o atgimėm be lenkų, jie gi šitą fantominį skausmą turi, čia reik suprast. Bet kartu ir paaiškint, kad kitaip nebus – mes nesitrauksim.
Bet grįžtant prie Rusijos, manau, kad ji tikrai turi tą misiją nuolatos mokyti Europą. Tik kiekvienoj epochoj to mokymo – kiti įnagiai. Dabar neturi praktiškai jau galios. Ir mes matome demografinę krizę Rusijoje procentaliai ne ką mažesnę nei Lietuvoj, ir jie tik iš paskutiniųjų... Žinote, jeigu tai būtų visai koks pasiutęs režimas, jie ko nors griebtųsi, bet manau, kad tai būtų jų paskutinis kvaptelėjimas, ir jie šitą irgi jaučia. Todėl gerai, kad mes – NATO, ir gerai, kad turime tokią apsaugą.