Sovietų Sąjunga pradėjo dešimtmečius trukusį lietuvių tautos genocidą.
Neištrinta istorija
Visą sovietų okupacijos laikotarpį lietuviai slapta pagerbdavo represijų aukų atminimą.
Pirmą kartą viešai Juodojo birželio tragedija paminėta 1988-ųjų gegužę Vilniuje, Lietuvos laisvės lygos surengtame mitinge.
Po metų birželio 14-ąją minios jau rinkosi ne tik sostinėje.
1941 metų birželio 14–16 dienomis iš Panevėžio tremtin gyvuliniuose vagonuose išgabenti 603 žmonės.
Iš visos Lietuvos į gyvulinius vagonus vien tomis dienomis sugrūsta ir į Sibirą ištremta apie 17 800. Vagonai, pilni iš savo namų išplėštų žmonių, Panevėžyje dvi paras stovėjo prie cukraus fabriko. Tik po to sąstatas pajudėjo Vilniaus link.
Naujojoje Vilnioje buvo formuojami ešelonai.
Vyrai išvežti į lagerius, moterys – į tremties vietas.
Okupavo, bet nepavergė
Pirmoji tremtis ypatinga tuo, kad pirmiausia užsimota prieš mokytojus, įvairių visuomeninių organizacijų – šaulių, įvairių politinių partijų, veikusių nepriklausomoje Lietuvoje, atstovus. Tarp išvežtųjų buvo ir turtingesnių ūkininkų.
Iš pradžių daugiausia vagonų riedėjo į Krasnojarsko kraštą, Altajaus sritį.
Prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, 1942 metais tie žmonės buvo antrąkart ištremti – dar toliau į Šiaurę. Nemaža dalis šių be kaltės sovietams kaltų žmonių atsidūrė ten, kur išgyventi, regis, neįmanoma – prie Laptevų jūros atšiaurioje Trofimovsko saloje, kur amžino įšalo žemėje neauga net medžiai.
Lietuvos kūrėjai, jos šviesuomenė, seneliai ar kūdikiai – niekas nebuvo apsaugotas nuo brutalios prievartos ir siekio sugniuždyti Lietuvą, sugniuždyti lietuvį ir jo dvasią.
Per tremčių laikotarpį – 1941–1953 metais – į Komiją, Buriatiją-Mongoliją, Krasnojarsko kraštą, Irkutsko, Permės, Sverdlovsko, Tomsko ir kitas Sibiro bei Šiaurės sritis iš Lietuvos ištremta daugiau kaip 132 000 asmenų, o Gulago lageriuose įkalinta apie 156 000. Tarp ištremtųjų buvo daugiau kaip 50 000 moterų ir per 39 000 vaikų.
Dešimtys tūkstančių tremtinių daugiau tėvynės nebeišvydo.
Iš 132 000 išvežtųjų į tremtį 28 000 mirė nuo ligų, bado ir nepakeliamo darbo. Dar apie 50 000 ilgai negalėjo grįžti arba ir visai negrįžo į Lietuvą.
Sovietams pavyko okupuoti mūsų šalį, bet nepavyko pavergti jos žmonių.
Šis istorijos tarpsnis tapo lietuvių tautos tvirtybės simboliu.
Išsaugota atmintis
Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, visoje Lietuvoje tradiciškai vyksta tremtinių ir politinių kalinių vardų ir likimų skaitymo akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“, per kurią išsaugome ne vien istoriją, bet ir atsimename kiekvieną likimą.
Šįmet Lietuvoje jau aštuntą, o Panevėžyje – šeštą kartą gyventojai vėl kviečiami įsitraukti į minėtą akciją.
Ištremtųjų – sugrįžusių ir Lietuvos nebeišvydusiųjų – pavardės Panevėžyje bus skaitomos Nepriklausomybės aikštėje nuo 14 iki 20 val.
Beteisiai
1941 metų birželio 14 dieną trėmimo vykdytojų grupei įsiveržus į tremiamųjų namus, pirmiausia pagal turimus sąrašus patikrindavo šeimos sudėtį, paskui pradėdavo kratą. Po kratos tremiamiems žmonėms būdavo pareiškiama, kad vyriausybės nutarimu jie bus išvežami „į kitas Sovietų Sąjungos sritis“. Mėginančius bėgti šaudė.
Tremiama šeima, nepaisant jos narių skaičiaus, galėdavo pasiimti ne daugiau kaip 100 kg turto, tačiau tik tokiu atveju, jei leisdavo vykdytojai. Likęs žmonių turtas, kurio nepajėgdavo išvogti trėmimo vykdytojai, būdavo konfiskuojamas.
Tremties vietose tremtiniai buvo traktuojami kaip specialusis kontingentas, prižiūrimas ir kontroliuojamas tremtinių gyvenvietes administravusių komendantūrų. Taigi iš esmės buvo beteisiai. Iš jų atimdavo pasus, o vietoje jų išduodavo laikinuosius leidimus, skirtus privalomajai tremtinių registracijai.
Be leidimo tremtinys negalėjo išvykti iš gyvenamosios vietos ar pasišalinti iš darbo vietos.
Bet koks savavališkas veiksmas buvo traktuojamas kaip mėginimas pabėgti. Bet koks mėginimas ginti savo teises galėjo būti traktuojamas kaip esamos santvarkos šmeižimas, mėginimas kelti neramumus ir baigtis įkalinimu.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro inf.
