„JAV ir Rusija kalbėdavo ir kalbasi ir apie mus, dramos čia nereikia daryt. Labiau nerimą kelia išankstinės pozicijos, ypač Rusijos. Nelabai aišku, kas vyksta, nes normali taktika yra nekomentuoti derybų, jei nori apie kažką derėtis, o dabar tiek paleista, kad nematyti kranto. Čia ne derybos, o spektaklis, kurio kažkam reikia. Aš jomis netikiu“, – apie Ženevoje prasidėjusias JAV ir Rusijos derybas „Delfi“ teigė buvęs užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Oficialiai derybos vadinamos Strateginio stabilumo dialogu. Bet viskas labiau primena ne dialogą, o keistą dūmų uždangą. JAV dar prieš derybas pasiuntė itin prieštaringų signalų, ko galima tikėtis – tariamų kompromisų ir netgi nuolaidų Maskvai arba atvirkščiai – dar didesnės eskalacijos.
O tokių stačiokiškų, tiesmukų ultimatumų, kurių ėmėsi Kremlius, pateikdamas savo išankstinius reikalavimus dėl „saugumo garantijų“ nebuvo nuo Šaltojo karo pabaigos. Net jei reikalavimai nepriimtini Vakarams, juos lydintis Rusijos atstovų pareiškimai demonstruoja visiškai nesukalbamą Maskvos poziciją. Pro tokią priešderybinę dūmų uždangą kol kas bent jau nematyti ne tik galimo susitarimo turinio, bet ir išeities iš aklavietės.
Nė žingsnio atgal – ar tikrai?
Jau prieš derybas netrūko gluminančių žinučių. Pavyzdžiui, Rusijos užsienio reikalų viceministras Sergejus Riabkovas be užuolankų pareiškė, kad NATO „laikas sugrįžti prie 1997-ųjų sienų“.
„Ir nespecialistui aišku, kad reikalauti iš Rusijos nuolaidų esant situacijai, kai būtent NATO pastaraisiais dešimtmečiais stengiasi „nustumti“ mūsų šalį ir primesti jai jeigu ne pavaldinės, tai bent jau antraeilį vaidmenį Europos ir tarptautinėje politikoje, beje, šio tikslo siekia bandydama tiesiogiai pakenkti mūsų saugumui, daugiau neišeis. Taigi, NATO reikia susirinkti „šmutkes“ ir grįžti prie 1997 m. sienų“, – teigė S. Riabkovas.
Tai yra dar griežtesnė versija, nei gruodį suformulavo Vladimiras Putinas ir Rusijos užsienio reikalų ministerija ir tai reikštų NATO, kaip organizacijos žlugimą – tokį siekį Rusija vėl pabrėžia labai tiesmukai.
Suprantama, kad toks Rusijos reikalavimas „sugrįžti prie 1997-ųjų sienų“ yra sunkiai įgyvendinamas – tai reikštų Aljanso atsitraukimą iš Baltijos šalių, Lenkijos ir sąjungininkai jau atvirai pasakė, kad to nebus. Tačiau nesutaikoma Kremliaus pozicija liko nepakitusi – S. Riabkovas ir neslėpė viešo nusivylimo bei patikino, kad Kremliaus kompromisai netenkins.
„Nesutiksime nusileisti. Tokia galimybė visiškai atmetama. Esame nusivylę per pastarąsias kelias dienas iš Vašingtono, tačiau taip pat ir iš Briuselio gautais signalais“, – tikino S. Riabkovas.
Tad jei kam Lietuvoje atrodo, kad Ženevoje vyksta derybos tik dėl Ukrainos ateities, tiek Rusija, tiek JAV, tiek ES pirmininkaujanti Prancūzija leido suprasti, kad statymai – gerokai didesni, pavojingesni.
JAV televizija „NBC news“, remdamasi vienu dabartiniu administracijos pareigūnu ir dviem buvusiais nacionalinio saugumo pareigūnais, pranešė, kad prezidento Joe Bideno administracija per derybas su Rusija pasiruošusi aptarti galimybę sumažinti karinį dalyvavimą Europos rytuose – su sąlyga, kad Rusija irgi bus pasiruošusi imtis atitinkamų veiksmų.
„Diskusijos potencialiai gali apimti abiejų valstybių karinių pratybų mastą, JAV karių, laikomų Baltijos šalyse ir Lenkijoje skaičių, išankstinį informavimą apie pajėgų judėjimą, taip pat branduolines galvutes galinčias nešti raketas „Iskander“, kurias Rusija laiko Kaliningrado srityje“, – sakė NBC šaltiniai.
Administracija esą „rengia galimybių pakeisti pajėgų pozicijas Europoje sąrašą, kuris būtų aptartas per derybas su Rusija“, televizijai sakė administracijos pareigūnas. Iš Rusijos neva būtų tikimasi atitraukti šimtatūkstantines pajėgas ir nuo sienos su Ukraina.
Suprantama, tokia žinutė sukėlė nemenką sąmyšį ir JAV oficialūs pareigūnai kaip mat puolė taisyti padėtį. Bet įdomu tai, kad nuoseklumo ir aiškumo tai neįnešė. Iš pradžių pasirodė informacija, kad tokios „NBC News“ interpretacijos yra netikslios.
„Nėra tikslu, kad administracija rengia priemones JAV pajėgų Rytų Europoje atitraukimui“, – sakė Nacionalinio saugumo tarybos atstovė Emily Horne.
„Iš tikrųjų Rusijai aiškiai sakėme – viešai ir privačiai – jog jeigu Rusija toliau veržtųsi į Ukrainą, mes sustiprintume savo NATO sąjungininkes rytiniame sparne, kurioms esame šventai įsipareigoję“, – pabrėžė ji. Tą patį kartojo ir JAV Valstybės departamento atstovas Nedas Price'as.
Toks „nėra tikslu“ nebuvo įkvepiantis ar pakankamas signalas, juo labiau, kad stiprinti pajėgas Rytiniame NATO sparne – Lenkijoje, Baltijos šalyse, Rumunijoje ir Bulgarijoje – „New York times“ šaltinių duomenimis dar keliais tūkstančiais amerikiečių karių esą svarstyta tik tolesnės Rusijos eskalacijos atveju, o ką reiškia „nėra tikslu“ taip ir nebuvo detalizuota.
Bet galiausiai JAV administracija deklaravo, kad tokie klausimai dėl amerikiečių pajėgų atitraukimo iš viso nesvarstytini. O kas tada svarstytina? Sekmadienio vakarą, po išankstinių pokalbių per darbinę vakarienę su JAV derybininke Wendy Sherman, S. Riabkovas kalbėjo priešingai – esą ilgiau nei dvi valandas trukęs jo pokalbis buvo „sudėtingas, bet dalykiškas“.
Jei ne antra Jalta, tai kas tada?
Vėlgi, ką reiškia toks dalykiškumas, kai Rusija kelia neįgyvendinamus reikalavimus NATO ir pirmiausiai amerikiečiams, taip pat liko neaišku. Tačiau ėmė aiškėti bent ta dalis, nuo kurios JAV neketina atsitraukti.
„Nematau, kad NATO ar JAV norėtų pakasyti niežtinčią vietą Rusijai. NATO nekeis savo politikos dėl plėtros, tai yra Aljanso DNR“, – teigė buvusi JAV atstovė prie NATO ir buvusi Aljanso generalinio sekretoriaus pavaduotoja Rose Gottemoeller.
Carnegio centro viceprezidentas Andrew Weissas taip pat tikino, kad panašus paktas, kaip susitarimas Jaltoje 1945, kur buvo pasidalinta įtakos zonomis Europoje, šį kartą yra mažai tikėtinas.
Sunku įsivaizduoti dabartinius JAV politikus, jei nekalbame apie Donaldą Trumpą, kad jie sugrąžintų baisius Jaltos prisminimo ir XIX a. susitarimus už uždarų durų“, – tikino ekspertas.
Tragikomedijos į šį spektaklį įnešė ir ES, kuriai pirmininkauja Prancūzija, reakcija. Šios šalies diplomatijos vadovas Jeanas-Yves'as Le Drianas Prancūzijos žiniasklaidai pasiskundė, kad V. Putinas „siekia apeiti ES, nori suskaldyti ES vienybę“ ir kad „negalima kalbėti apie ES saugumą be europiečių“. Prancūzija kartu su Vokietija pernai siūlėsi kalbėtis su V. Putinu, tačiau ES šalių lyderiai atmetė tokią idėją.
O vėliau Rusija jau leido suprasti, kad Prancūzijos ir kitų ES šalių derybose nepageidauja – iš pradžių nori kalbėtis su JAV. Tai, kad derybos iš esmės vyksta dėl Europos saugumo, o net Europos galingiausi yra paliekami kaip stebėtojai, kuriuos JAV ir Rusija tik informuoja apie sprendimus, galima dejuoti, tačiau reikia prisiminti ir visus Europos lyderių nuopelnus.
Anot L. Linkevičiaus, jau dabar kelia nerimą tiek JAV kylantys samprotavimai, kad esą kai kurios NATO narės savo elgesiu tampa našta tuo metu, kai Vašingtonas nori sutelkti dėmesį į Kiniją, tiek pačių europiečių nusiteikimas. Esą nereikėtų pamiršti, kad būtent Europoje nesyk buvo pabrėžiamos skeptiškos nuotaikos dėl Aljanso plėtros.
Ypač tai pasakytina apie Ukrainą, kuriai 2008-siais buvo žodžiu pažadėta galima narystė, bet nesuteiktas veiksmų planas. O kur dabar yra tie Vakarų šalių politikai, kurie anksčiau skeptiškai žiūrėjo į NATO?
Pavyzdžiui, buvęs Prancūzijos ministras pirmininkas Francois Fillonas tapo Rusijos naftos chemijos milžinės „Sibur“ direktorių valdybos nariu, o buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis yra „Rosneft“ ir „Gazprom“ valdyboje. Ką tai pasako apie Europos politikų įsipareigojimus?
Konfliktas arba susitarimas
Dar iškalbingiau atrodė NATO vadovo Jenso Stoltenbergo interviu leidiniui „Financial times“, kuriam jis pareiškė, kad „NATO yra pasiruošusi ginkluotam konfliktui Europoje, jeigu derybos žlugtų“.
Toks beprecedentis pareiškimas rodo ne šiaip pesimistines nuotaikas dėl viešai deklaruojamo derybų turinio, ypač turint omeny, kad trečiadienį laukiama pirmą kartą po 2019-ųjų vyksiančio NATO-Rusijos tarybos posėdžio. Jeigu abi pusės nenusiteikusios nusileisti ir viešai deklaruoja pasirengimą konfliktui, apie ką tuomet dar galima kalbėtis?
Būtent čia pamažu ryškėja tikrosios JAV derybinės linijos, dėl ko savo signalus jau anksčiau rodė ir Maskva: Vašingtonas jau leido suprasti, kad būtų linkęs kalbėtis dėl tam tikros ginkluotės Europoje susitarimų bei pratybų mažinimo perspektyvų. JAV pastaraisiais metais siuntė savo bombonešius į Europą bei skyrė tūkstančius sausumos pajėgų pratyboms – jei Rusija būtų linkusi atsitraukti ir prie savo vakarinių sienų mažinti pratybų skaičių, JAV galimai svarstyti elgtis atitinkamai.
Ginkluotės klausimais Vašingtonas atviras net kalbėdamas apie konvencinių pajėgumų sutartį bei Vienos dokumentus, o su Rusija esą būtų galima kalbėtis ir apie naują raketinių pajėgumų sutartį. V. Putinas jau nesyk leido suprasti, kad Rusiją ypač neramina JAV planai Europoje dislokuoti vidutinio nuotolio raketas, kurių skrydžio laikas iki Maskvos siektų 5 minutes.
Ir kol viešai buvo kalbama, kad Kremlius norėtų amerikiečių konvencinių pajėgų, priešraketinės gynybos sistemos atitraukimo, realūs rusų būgštavimai sietini tik su būsimaisiais JAV pajėgumais Europoje – vidutinio nuotolio hipergarsinėmis raketomis „Dark Eagle“, balistinėmis PrSM ir sparnuotomis „Typhoon“, t. y. tomis sistemomis, kurios Rusijai grėsmės dar nekelia.
Teoriškai Vašingtonui derybose aukoti tai, ko dar neturi, yra paranku, jei tik tai rusus tenkintų. Kita vertus, tai taip pat reikštų, kad su Rusija reikėtų sudaryti naują susitarimą – tai ilgas, kruopštus procesas, kuriame sėkmė nėra garantuota, o NATO galiausiai sutarė, kad Kremlius išties sulaužė Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį (INF).
2019-siais šis susitarimas žlugo, kai JAV iš jo pasitraukė ir pradėjo vystyti savus pajėgumus. Bet ar tokio susitarimo užtektų, turint omeny, kad Kremlius pateikė daugiau reikalavimų ir juos nuolat keičia? Vien naujas susitarimas tarp JAV ir Rusijos dėl raketų Europoje vėlgi vyktų už europiečių nugarų, nors būtent Europoje šie pajėgumai ir numatyti. Kita vertus, susitarimas su Rusija yra pavojingas, nes jei Maskva ne sykį pažeidė sutartis, kas ją privers laikytis naujo?
Anot L. Linkevičiaus, viską parodys derybų eiga: jei bus paskelbta, kad reikia dar sykį susitikti, tai gali būti ženklas, kad kažkas vyksta. Bet gerų scenarijų esą tikėtis iš viso neverta – jeigu Rusija neblefuoja ir nesutinka su kompromisiniais variantais, vadinasi ji gali būti išties paskaičiavusi, kad bet koks Vakarų atsakas sankcijomis ar kitomis priemonėmis į agresiją yra pakenčiamas.
L. Linkevičius priminė, kad Rusija jau vykdė atsijungimo nuo tarpbankinių mokėjimų sistemos SWIFT – būtent šią priemone – atjungti Rusiją neakivaizdžiai grasino JAV, tačiau puikiai suprantama, kad Kremlius ne tik turi alternatyvų, bet ir laiko Europą kaip įkaitę – per SWIFT vyksta atsiskaitymai už dujas Europai, o pritrūkusi dujų Europa sunkiai išgyventų šaltą žiemą.
Kita vertus, Rusijai, anot L. Linkevičiaus, per pastaruosius metus tiek nuolaidžiauta, kad dabar visi keliai iš aklavietės atrodo blogesni vienas už kitą. Oficialus susitarimas sunkiai įmanomas, tokio J. Bideno administracijai neatleistų nei sąjungininkai Europoje, nei JAV Kongresas, kur dar reikės laimėti rinkimus. Bet ir neoficialiu susitarimu pasitikėti neįmanoma: jis greitai paaiškėtų, jei, pavyzdžiui, JAV pajėgų Europoje pradėtų palaipsniui mažėti.
„Gal rusai išties pasijuto pakankamai stiprūs po bedančių sankcijų, kad prašytų daugiau ir raštu. Gal jų analizė rodo, kad kaina, kurią jiems teks sumokėti, nebus per didelė“, – svarstė diplomatas.
