Dabar panašiai: daugiabučių balkonuose vėl plėvesuoja vėliavos, žmonės dainuoja, ploja. Tik „calcio“ – futbolas šįsyk nieko dėtas. Atvirkščiai: dėl futbolo pamišusi Italija pamiršo „Serie A“, „Juventus“ ir „Inter“ dvikovą. Nebeprisimena netgi Ronaldo, kuris buvo futbolo dievas, vyriškų apatinių modelis, įvarčių mašina, o dabar yra beveik niekas. Daugių daugiausiai - kažkur pasislėpęs multimilijonierius.
Kas čia darosi? Kas vyksta? Ar tai - paskutinė kolektyvinio pamišimo stadija? Toks klausimas man kilo vakar, vidurdienį, kai išėjau apsidairyti po miestą. Dvyliktą valandą neskambino bažnyčių varpai, buvo tylu, nesigirdėjo net įprastinio iš Ciampino oro uosto kylančių „Ryanair“ lėktuvų gausmo. Staiga visas Appio Latino kvartalas prapliupo ovacijomis. Iš pradžių netvarkingu, koncertiniu plojimų ritmu, kuris greitai perėjo į galingą „fortissimo“. Jausmas toks, tarsi būčiau atsidūręs Milano „La Scala“ teatro salėje pasibaigus spektakliui. Tarsi dar vienam bisui būtų kviečiamas maestro Riccardo Muti.
Ir tai dar ne viskas. Pro šalį be ligonio važiavusi greitukė sustojo, iš mašinos išlipo vairuotojas, sanitaras ir gydytojas. Teatrališkai nusilenkė daugiabučio balkonams kairėje, daugiabučio balkonams dešinėje. Plojimų banga dar labiau sustiprėjo. Viskas truko lygiai porą minučių, - medikų ekipažas į mašiną sugrįžo plačiai šypsodamasis.
Italijoje magiškas pasipriešinimo panikai žodis yra šis – flashmobas.
Milijonai namuose karantinuotų italų išeina į namų balkonus ir ploja. Ploja tiems, kurie šiomis dienomis yra pirmojoje fronto linijoje – medikams. Ne futbolo dievams, ne televizijos žvaigždėms ir netgi ne Romos popiežiui. Sunku suvokti kas buvo šio flashmobo iniciatorius, kas paskleidė komandą išeiti į balkonus ir ploti. Žinia lėkė „whatsapp“ ir feisbuko žinutėmis, keliavo iš vieno laikraščių kiosko į kitą. Žmonės plojo balkonuose, gatvėse, namuose. Plojo net tie, kurie iki galo nesuprato, kas čia vyksta. Aplodismentai buvo skirti kitiems ir šiek tiek sau – už tai, kad dar esame.
Po šios akcijos prasidėjo kita – nacionalinio patriotizmo protrūkis. Iš spintų ir sandėliukų buvo ištrauktos, išvyniotos trispalvės futbolo čempionatams skirtos vėliavos. „Vinceremo! Mes nugalėsime!“ – riktelėjo apatinio balkono kaimynas mosuodamas itališka trispalve. Tiesa, priešas šįsyk - nematomas, be šautuvų, be kariuomenės. „Bet vėliava sutelkia!“ - pypkę papsėdamas draugiškai aiškina kaimynas. Tas pats, kuris dar užvakar su manimi nesisveikindavo laiptinėje, nes buvome oficialiai susipykę: vasarą užkūriau kepsninę nepaisydamas apatinio balkono protesto. Niekingas buitinis konfliktas pamirštas. Dabar visi esame pandemijos kankiniai.
Tiesa, ne visos vėliavos Romoje tinka ir patinka. Ne visos toleruojamos. Viename via Iberia gatvės balkone suplėsavo Europos Sąjungos mėlyna su žvaigždutėmis. Apačioje kaip mat susirikiavo miniatiūrinis flashmobas pareikalavęs vėliavą nukabinti. Užsimezgė geopolitinis ginčas, perėjęs į grėsmingą tonaciją: „Ei, tu, ten - vyniok tą savo Briuselį! Girdėjai, ką sakė Lagarde? Sakė, kad čia mūsų problemos. Nuimk!“ Pasirodo, kažkoks pensininkas negirdėjo ES Centrinio banko vadovės Christine Lagarde nusišnekėjimo apie Italijos finansines problemas. Vėliavos nebeliko.
Vakare, 18.00 valandą kvartalas paniro į muziką. Appio Latino daugiabučiai, visa Roma, visa Italija nuo Aostos ties Šveicarija iki Katanijos pietiniame Sicilijos krante užgiedojo. Fantastiškas vaizdas, fantastiškas garsas. Stovėjau via Acaia gatvėje, ir užvertęs galvą klausiausi: pokario metais statyti 10 – 12 aukštų namai ir gana siaura gatvė sukūrė akustinį šulinio efektą. Kažkieno per langą paleistas garsiakalbis transliavo Italijos himną „Fratelli d‘Italia“, - garsas buvo gana stiprus. Tarsi stadione - prieš pasaulio čempionato rungtynių pradžios švilpuką.
Paskui viename balkone pasirodė chalatu vilkinti sinjora ir užtraukė seną, smagų itališką popsą - „Nel blu dipinto di blu“. Jai pritarė daugiabutis kitoje gatvės pusėje. Vėliau iš kažkur atsklido saksofono garsai, berods Armstrongo melodija. Žinoma, bendra muzikinė šio improvizuoto koncerto tonacija buvo gana chaotiška. Kažkas panašaus į Federico Fellinio filmą „Orkestro repeticija“, kai visi nori groti, bet melodijos nėra, nes nėra dirigento.
Italija su mirties baime, su izoliacija, su panika kovoja plodama, dainuodama, mosuodama vėliavomis. Laikraštį man pardavęs istorinis kioskininkas Marcello tarsi atsiprašydamas pateikė visos nacijos diagnozę: „Jūs, užsieniečiai šito nesuprasite. Ir turbūt nedarysite taip, kaip mes darome. Bet tokie esame: italą gali uždaryti. Bet nutildyti pavyks sunkiai“.