Okupantų akyse didžiausias nusikaltimas buvo priklausyti įvairioms tautinėms organizacijoms ar turėti žemės. Tačiau priešu galėjo būti paskelbtas bet kas, kieno išsilavinimas, šviesuoliška veikla ir sąžinė, ištikimybė vertybėms kėlė grėsmę bolševikų režimui.
Siekiant sunaikinti kiekvieną tokį nepatikimą elementą, visai artimai aplinkai taikyta kolektyvinė bausmė: tremtis.
Sovietų valdžiai nebuvo skirtumo – senas ar mažas. Net ir kūdikiai būdavo pasmerkiami lagerių pragarui, sako Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos istorikas daktaras Darius Juodis.
– Represijos Lietuvoje prasidėjo 1940-aisiais, sovietams okupavus šalį, ir jau tuomet būta pirmųjų tremčių. Visgi trėmimų pradžia laikomi 1941 metai.
– Reikia skirti kalinimą nuo tremties. Ir viena, ir kita yra represijos, bet tremtis – gyventojų iškėlimas į kitą, dažniausiai atšiaurią Sovietų Sąjungos vietą.
Dažniausiai tai būdavo vietovės, iš kurių žmonės negalėjo laisvai išvažiuoti.
O kalėjimai, lageriai jau buvo gyvenimas už grotų.
1940-ųjų vasarą prasidėjo pirmieji žmonių areštai, sodinimai į kalėjimus ir pirmieji išvežimai į Sovietų Sąjungą. Tad galima sakyti, kad pirmieji trėmimai buvo 1940-aisiais. Bet vis tiek laikoma, kad pirmoji tremtis įvyko 1941 metų birželio 14 dieną, nes ji buvo masinė ir suplanuota – ne spontaniškas valdžios aktas.
Žinoma, tremtys palietė visus Lietuvos gyventojų sluoksnius, bet 1941-aisiais ji ypač smogė inteligentijai.
– Istoriškai tai nebuvo pirmosios sovietų vykdytos tremtys. Turėta jau dešimtmečių praktika tremiant politinius bolševizmo oponentus, vykdant kitų tautų atstovų deportacijas. Lietuviams taip pat teko su tuo anksčiau susidurti. Kada visa tai realiai prasidėjo?
– Sovietų valdžia pradėjo žmones tremti nuo pirmųjų savo gyvavimo dienų 1918–1919 metais.
Prisiminkime ir carizmo epochą – tuomet irgi buvo tremtys. Į tremtį žmonės vežti net ir Pirmojo pasaulinio karo metais. Tuo laiku Rusijos imperija gana trumpai buvo užėmusi Rytų Prūsijos teritorijas, bet ir iš ten paėmė ir išvežė žmones.
Tremtis kaip represinė priemonė buvo žinoma nuo neatmenamų laikų, bet Lietuvoje pirmą kartą su ja susidurta XIX amžiuje – kai 1863–1864 metų sukilėliai buvo ištremti į Sibirą.
Beje, terminą „Sibiras“ mes šiuo atveju vartojame plačiai. Iš tikrųjų tai buvo trėmimai į tolimas tuometės Rusijos imperijos teritorijas.
Tad tokia praktika buvo ne sovietų valdžios atradimas – ji atėjo dar iš carinės Rusijos. Sovietai tik perėmė ir pritaikė naujus būdus. Jie tremtis padarė itin masine represijų priemone. Caro laikais į tremtį varydavo pėsčiomis, o sovietiniais laikais – vežė traukiniais. Tai padidino represijų masiškumą.
– Prikelti ankstų 1941-ųjų vasaros rytą ir į gyvuliams gabenti skirtus vagonus sugrūsti žmonės sunkiai suvokė, kuo neįtiko naujajai valdžiai. Kodėl turi palikti savo namus, išsiskirti su artimaisiais. Ar kaip tik to ir siekė sovietų valdžia?
– 1941 metų tremtys buvo nukreiptos prieš inteligentiją – kaip sovietai vadino, „klasinius priešus“. Tad tremtys buvo grindžiamos klasių teorija.
Tuo laiku buvo išvežta daug mokytojų, daug inteligentų.
Antra gyventojų grupė, kurios atstovų daug išvežta iš įvairių Lietuvos vietovių, buvo žydai.
Po Antrojo pasaulinio karo, pavyzdžiui, 1945-aisiais, pirmoji didesnė tremtis taikyta Lietuvos vokiečiams. Vėliau – 1945, 1946, 1947 metais, prasidėjo kitos tremtys, nukreiptos prieš partizanų, jų rėmėjų šeimas. 1948–1950 metais – prieš ūkininkus. Šie tapo kolektyvizacijos vajaus aukomis. Esą jie buožės, buožinių ūkių savininkai ir juos reikia ištremti.
Tokios akcijos įvarydavo ir baimės. Sovietų valdžia norėjo pašalinti įtariamus nepatikimuosius, nepalankius sovietų valdžiai asmenis ir įvaryti baimės likusiems.
Kaip man pasakojo tuo laiku gyvenusieji, Sibiras lietuviams buvo nežinomas kraštas – kažkas baugaus, nesuprantamo. Jau vien pats žodis „Sibiras“ kėlė baimę, nes iš ten dar niekas nebuvo grįžęs.
– Tuo laiku gyvenę žmonės ne tik pirmą kartą susidūrė su tokiais sunkiai suvokiamais dalykais. Ta pati okupantų valdžia, įsakiusi be išankstinio įspėjimo šeimomis sodinti į traukinius ir vežti nežinoma kryptimi, juk į kitą ausį suokė, koks gražus, koks šviesus gyvenimas visų laukia Sovietų Lietuvoje. Kiek gyventojai patikėdavo gresiančia tremtimi, sužinoję, kad jų šeima jau vežamųjų sąrašuose?
– Daugeliui paskutinis lašas buvo 1941 metų birželio 14-oji. Tuomet subliūško visos iliuzijos apie Sovietų Sąjungą, jos teigiamybes.
Sovietų valdžia parodė, kokia ji yra iš tikro.
Esant tokiam kontekstui, suprantama, kodėl lietuviai pradėjo laukti karo kaip išsivadavimo. Šis laukimas buvo susijęs su aplinkui siautusiomis represijomis.
Gandai apie prasidėsiantį Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos karą sklandė jau nuo 1940-ųjų. Tuo metu buvo mąstoma taip: išgelbėti gali tik prasidėjęs karas, nes kitaip sovietų represijų nesustabdys niekas.
Tad savais kanalais gavę žinių apie gresiančią tremtį, žmonės bėgdavo iš namų palikę ūkius, palikę viską. Jie slapstydavosi visoje Lietuvoje. Giminės ir artimieji išsiskirdavo, vaikai likdavo vienur, tėvai – kitur.
O 1944 metais, kai žmonės išgirdo, kad sovietai vėl grįžta, pagrįstai bijodami naujų represijų dešimtys tūkstančių lietuvių pasitraukė į Vakarus. Pirmiausia – į Vakarų Vokietiją, paskui pasklido po visą pasaulį.
– Didžiųjų tremčių akcijų metu Lietuvoje buvo metamos didžiulės sovietų pajėgos procesui užtikrinti, vyko beprecedenčio masto organizacinis darbas.
– Pagal planą buvo numatyta, kad vienai šeimai ar vienam asmeniui suimti turi būti tiek ir tiek pajėgų – kad būtų užtikrinta sklandi represijų eiga. Juk buvo ir pabėgusių žmonių, besislapstančių. Tam minimalizuoti buvo metamos didžiulės pajėgos.
Po Antrojo pasaulinio karo netgi buvo pritraukiamos vidaus kariuomenės pajėgos iš aplinkinių respublikų. Kad procesas vyktų be kliūčių, pajėgos į Lietuvą trumpam buvo atkeliamos net iš Rusijos.
– Daugybė tremtinių taip ir nesužinojo, kodėl buvo išvežti už tūkstančių kilometrų nuo namų. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę dažno tremtinio palikuonis archyviniuose dokumentuose rado sufabrikuotus kaltinimus. Kas tokiuose dokumentuose paprastai būdavo rašoma? Kaip sovietai manė galintys pateisinti represijas prieš ištisas šeimas, bejėgius senukus ir netgi kūdikius?
– 1941 metais ištremtųjų dokumentuose galima rasti tokius įrašus, kad tremiamasis, pavyzdžiui, priklausė nacionalistinei organizacijai. Šaulių sąjungai, „Jaunajai Lietuvai“, tautininkų partijai ar panašiai.
Vėliau tremtos partizanų, vadinamųjų banditų, šeimos.
48 metais bausmę motyvuodavo buožinių ūkių, samdomos darbo jėgos turėjimu.
Tokiais kaltinimais grįsdavo nutarimą ištremti.
Niekas neklausdavo pasiteisinimų – nutarimas būdavo priimamas už akių. Įtraukdavo į sąrašus ir ištremdavo.
Apie kokias nors žmonių teises tuo metu net neverta kalbėti, nes jų nebuvo. Tai buvo kolektyviškai taikoma bausmė šeimoms. Arba tremti visi jos nariai, arba šeimos galva sodinamas į kalėjimą, išsiunčiamas į lagerius, o kiti šeimynykščiai, kaip nepatikimi, atsidurdavo tremtyje.
Išveždavo visą šeimą in corpore (lot. drauge), visus, kas gyveno po vienu stogu, kelių kartų atstovus. Ar senas, ar jaunas – tokia aplinkybė nieko nelemdavo.
Būta, kad trėmė ir pačių sovietinių veikėjų giminių šeimas.
Beje, įdomi istorinė detalė: buvo išleistas įsakas į tremiamųjų sąrašus neįtraukti kai kurių JAV lietuvių komunistų, labai palankiai vertinusių sovietinę Lietuvą, giminių. Tokiu atveju juk bliūkštų mitas apie sovietų valdžios humaniškumą ir labai laimingą gyvenimą Sovietų Sąjungoje.
Kaip išlenda archyviniuose dokumentuose, per tokį masiškumą daryta ir klaidų. Į sąrašus pakliūdavo, buvo tremiami ir tie, kurie neturėjo būti.
– Politiniai kaliniai į kalėjimus ir lagerius dažnai pakliūdavo be jokio teismo arba būdavo nuteisiami už akių. Bausmes skirdavo ir atgaline data, kartais net jau mirusiems asmenims. Kam reikėjo tokio farso?
– Sovietų valdžia stengėsi viską įvilkti į teisinę formą. Jie pildydavo dokumentus. Kartais, jei nežinai visos potekstės, to, kas neparašyta byloje, atrodytų, kad viskas skamba teisiškai. Bet tai tik popierizmas.
Egzistavo biurokratinis aparatas, kuris plušo, spausdino visokias pažymas, nutarimus, nors žmogaus likimas jau būdavo nulemtas – tereikėjo tik sudaryti bylą.
Sovietų Sąjungoje gyvavo toks juodojo humoro posakis: jeigu yra žmogus, bus ir byla.
Pasitaikydavo atvejų, kad bylą tvarkydavo, o žmogaus jau gyvo nebebūdavo – žuvo kažkur lageryje.
1945 metais buvo tiek suimtųjų, kad nebetilpdavo Lietuvos kalėjimuose. Juos permesdavo į Sovietų Sąjungos gilumą. Tardymai vykdavo ir lageriuose – per tą masiškumą kalėjimuose nebeužteko vietų.
Štai kokie buvo represijų mastai.
– Stalinui mirus, žmonės iš lagerių ir tremčių vietų pamažu pradėjo grįžti. Visgi sovietinės Lietuvos valdžios jie gimtinėje nebuvo laukiami. Ko baiminosi okupantų statytiniai?
– Pirmieji paleidimai iš lagerių jau vyko 1953 metais. Dar menki, bet jau šiek tiek susiję su Lavrentijaus Berijos reformomis, pirmomis amnestijomis.
Tai dar buvo pradžia.
Didesnių grįžimų iš lagerių metais laikomi 1955–1957-ieji.
Dauguma stengėsi grįžti į gimtą kraštą, nors vietinė Sovietų Lietuvos valdžia jų – tremtinių, o ypač politinių kalinių – nenorėjo. Įvedė įvairių suvaržymų, net išleido potvarkį, draudžiantį tokiems asmenims apsigyventi Lietuvoje.
Bet žmonės stengdavosi įvairiais būdais įsikurti, prisiregistruoti Lietuvoje. Nepaisydami, jog susidurdavo su daugybe sunkumų, jų turtas, namai dažnai buvo perleisti kitiems, negrąžinami ar tiesiog neišliko. Niekas nenorėjo jų priglausti, įdarbinti.
Valdžia gal ne tiek jų baiminosi, kiek manė, kad „liaudies priešų“ grįžimas gali apsunkint bendrą situaciją. Juk parvyks tie, kas nukentėjo nuo sovietų, vadinasi, bus antisovietiškai nusiteikę. Galvojo, kad kils atitinkamų su tuo susijusių problemų.
Bent jau taip argumentavo savo suvaržymus.
– Pokariu Sovietų Sąjungoje buvo likę nemažai karo belaisvių – tiek vokiečių, tiek japonų, tiek kitų tautybių atstovų. Lietuviams, net panevėžiečiams irgi teko kalėti su jais. Koks buvo šių žmonių likimas?
– Karo belaisvių buvo paimta milijonais – ir vokiečių kariuomenės, ir jos sąjungininkų. Veikė jų lageriai. Belaisviai buvo naudojami kaip nemokama darbo jėga. Jie ir Lietuvoje statė miestus, gyvenvietes, atstatinėjo sugriautąsias. Kurį laiką buvo išnaudojami.
Pirmieji karo belaisvių paleidimai prasidėjo 1946 metais. Po 1950-ųjų belaisvių skaičius Sovietų Sąjungoje jau buvo gerokai sumažėjęs. Žinoma, tų, kurie išgyveno.
– Tremtys, kalinimas lageriuose, sunkus alinamas darbas gaunant menką maisto davinį itin atšiauriomis klimato sąlygomis, ligos pasmerkė mirčiai sunkiai suvokiamą skaičių žmonių. Ar gali būti, kad sovietų valdžia taip siekė ne tik pašalinti ideologijai nepalankius asmenis, bet ir tikėjosi iš jų nemokamo darbo ekonominės naudos?
– Sovietų logikos nereikia aiškinti labai racionaliais ekonominiais skaičiavimais. Bet valdžia manė, kad kalinių, tremtinių darbas yra nemokamas.
Ką gaudavo kaliniai? Nieko. Patį prasčiausią maistą. Kaip jie patys vadino, balandą: kažkokį skystimą, nepanašų į sriubą.
Tremtiniai irgi buvo išnaudojami.
Ar tai davė sovietams kokios ekonominės naudos? Labai abejočiau.
Žinoma, kaliniai statė miestus, kaliniai kirto medžius, kasė anglis. Taip, Sovietų Sąjungoje tai buvo darbo jėga, kuriai nereikėjo mokėti. Kiek tai buvo ekonomiškai pagrįsta? Tai buvo antihumaniškos priemonės.
