Rudenį G. Laucys labai sielojosi, kad jo laukia sunki žiema. Varguolis nežinojo, ko sulauks, pagalbos rankos ar mirties, mat kiauromis sienomis landynėje, kur gyveno, nebuvo šildymo. Ligoninės, badas, prasta sveikata ir skurdas draugų neturi – artimųjų apleistas Gintautas pagalbos kreipėsi į mūsų redakciją. „Draugui“ parūpo, ar įmanoma šiam žmogui padėti. Pasirodo, išgerti mėgstančiam, nedidelę pensiją gaunančiam vyriškiui padėti nėra paprasta.
Ar ne girtuoklis?
Pirmas visiems potencialiems globėjams labiausiai rūpėjo, ar G. Laucys nėra girtuoklis?
Alkoholizmas – ne koks įrašas G. Laucio biografijoje ieškant vietos, kur galėtų prisiglausti. Kai kalbėjomės su varguoliu, jis atrodė visiškai blaivus, bet tikri būti negalėjome. Vienas iš būdų išsiaiškinti tiesą, pasirodė paklausti šio klausimo paties G. Laucio.
„Taigi sakiau, pinigų neturiu, iš kur aš gersiu?“- atsakė jis po ilgokos pauzės. G. Laucys buvo įspėtas, kad nei vieni globos namai jo nelaikys, jei jis nemes šio žalingo įpročio. „Velniai nematė, galėsiu ir be šnapso, jei jau rūkyti mečiau...“ – pasiryžo varguolis, ant kurio stalelio prie lovos puikavosi pilna peleninė nuorūkų.
Vyriškis labai nerimavo, ar patekęs į globos namus turės pinigų smulkioms išlaidoms. Jis prisispyręs reikalavo bent 20 litų per mėnesį. „Daug man nereikia, tačiau kažkiek turiu gauti. Ar jūs suprantate?“- viltingai teiravosi G. Laucys. Į klausimą, kam jų reikia, varguolis neatsakė, tik žiūrėdamas į akis kartojo: „Reikia“.
Radome namus
Pirmiausiai kreipėmės į artimiausią įstaigą – Šakių parapijos globos namus. Paaiškėjo, kad čia Gintautui vieta atsilaisvins tik tada, jei kažkas mirs. „O jūs dar paskambinkite į Kudirkos Naumiestį, ten dažnai yra laisvų vietų“,- patarė Vida Pulokienė. Kudirkos Naumiesčio dekanas Donatas Jasulaitis, išsiklausinėjęs, ar Gintautas gali savimi pasirūpinti, ar ne, kokios pagalbos jam reikia, iškart sutiko padėti ir pasiūlė kelias alternatyvas.
„Jei žmogus geba savimi pasirūpinti, mes jam surasime kampelį, kur galėtų gyventi, jei ne – tada galima paskirti globą. Jūs turite pašnekėti su juo pačiu ir išsiaiškinti, kokie yra jo norai bei poreikiai“,- teigė D. Jasulaitis, kuriam taip pat rūpėjo esminis klausimas, ar G. Laucys negeria.
Pasiūlymas netenkino
G. Lauciui labai rūpėjo sužinoti, ar pavyks žiemai jam surasti gyvenamą vietą. Išgirdęs, kad bus iškeltas į Kudirkos Naumiestį, G. Laucys vis tik nebuvo labai patenkintas. „O negalėtumėte paklausti, ar negaliu eiti į Šakių ubagyną? Ką? Geriau būtų, kad Šakiuose, Kudirkos Naumiestyje tai aš neišsimokėsiu“,- globos namus rinkosi benamis. Įspėtas, kad dėl savo pomėgio stikliukui ir žalingų įpročių jis gali apskritai negauti prieglobsčio, G. Laucys neatlyžo: „Bet ar jūs skambinote, tenai, ar klausėte?“
Šakių seniūnijos socialinio darbo administratorė Loreta Tarutienė teigė, kad G. Laucį pažįsta, nors namuose jo socialinės darbuotojos nelanko. „Laucys yra nekonfliktiškas žmogus, nepiktybinis. Kiti būna agresyvūs, o jis simpatiškas senukas. Sunku pasakyti, kaip gyvenimas būtų susiklostęs, jei jis gyventų kitaip“,- svarstė socialinio darbo administratorė.
Pokyčiai, verti susimąstymo
G. Laucį nusprendėme aplankyti praėjus geram mėnesiui, nuo to laiko, kai jis pradėjo gyventi naujuosiuose namuose. Kai atvykome, neatpažįstamai pasikeitusį Šakių varguolį - kvepiantį švara ir nusiskutusį - radome besėdintį ant lovos ir beskaitantį Michailo Šolochovo „Tykųjį doną“. Pasirodo, G. Laucys sugebėjo tesėti visus duotus pažadus: jis ne tik nerūko, bet ir negeria. „Kas sunkiausia, tai numesti rūkyt“,- aiškino G. Laucys.
Nuo jo veido šypsena nedingsta. „Gyvenu gerai, matot, šilta, tai ne tenais. Varge, ką aš žiemą būčiau daręs? Būčiau tikrai sušalęs. Ir kriukio man mažai reikia, sveikata pasitaisė.“,- džiaugėsi G. Laucys.
Virto inteligentišku senuku
J. Okunienė apie G. Laucį taip pat atsiliepia gerai: „Jis ramus, geranoriškas žmogus, nesipyksta, labai mėgsta skaityti, visada žiūri žinias, domisi pasaulio įvykiais. Daugiau problemų kelia Alzheimeriu sergantis Gintauto kambariokas, kuris iš jo prašo mokėti nuomą už kambarį.“
G. Laucys taip pat negaili pagyrų. „Mažai yra tokių žmonių kaip direktorė. Visad gražiai pakalbys. O jiems irgi kantrybės reikia su senais žmonėm. Labai draugiška ir Loreta buvo“,- dėkojo padėjusiai į globos namus patekti Šakių seniūnijos socialiniai darbuotojai Loretai Tarutienei.
G. Laucio diena prasideda apsiprausimu, pusę devynių valgo sočius pusryčius, geria arbatą, paskui skaito knygas, miega. Pietums valgo vištienos, karbonadų, cepelinų – valgiaraštis keičiasi. Buvęs varguolis teigė, jog maistas globos namuose yra puikus.
G. Laucys prisipažino, jog vasarą planuoja savaitei grįžti į senuosius namus, tačiau mes įspėjome, kad po to gali netekti savo vietos globos namuose, todėl iš čia geriau niekur nevažiuoti. „Gerai, paklausysiu jūsų“,- mirktelėjo 480 litų pensiją gaunantis varguolis, kuriam asmeniškai tenka 10 proc. Kiti pinigai sumokami senelių namams už jo priežiūrą.