Jis laidoje „Delfi rytas“ teigė, jog nuo Rusijos invazijos pradžios kariaujančioje Ukrainoje lankėsi maždaug 45 kartus.
„Pamenu tas pirmąsias akimirkas, kada čia viskas buvo. Tada visi galvojome, kad šakės – kai pravažiuosi sieną, ties kokiu Lvivu, visi jau mirę atrodys. Tuo metu visiems taip atrodė. Tada jau supranti, kad taip nėra.
Važiuoji iki Lvivo, tada iki Kyjivo, tada važiuoji iki Charkive, išlaisvinto Chersono. Ir gaunasi taip, kad jau tampi šiek tiek bebaimis, turėdamas galimybių nuvežti ir išvažiuoti, svarbiausia, iš tų karinių zonų. Jau dabar tos baimės turbūt net nėra“, – laidoje „Delfi rytas“ pasakojo paramą į Ukrainą vežantis K. Sankauskas.
Vyras pasakojo, jog Naujusiuos metus jis sutiko Chersone, po kelių dienų grįžęs į Lietuvą ir išgirdęs už lango šaudomus fejerverkus, pasijuto nejaukiai.
„Tai aš suprantu tuos ukrainiečius, kuriuos pačiomis pirmomis dienomis veždavome į Lietuvą, jie irgi išgirsdavo kažką, pradėdavo krūpčioti, prisidengdavo. Tas jausmas keistas pasidaro. Bet jis pasilieka žmogaus viduje“, – apie potyrius pasakojo pašnekovas K. Sankauskas.
Laidos „Delfi rytas“ pašnekovas pasakojo, jog paramą veža iki pat fronto linijos, arba į saugias zonas prie jos, kad kariaujantys žmonės nebūtų gaišinami.
„Tikslas yra pirmas kelias savaites po miesto išvadavimo tiekti humanitarinę pagalbą – tai yra maistas, šildytuvai, drabužiai, higiena, generatoriai... Suveži viską, tada jie bando atsigauti, atsikurti ir po 3–4 savaičių tos paramos iš esmės jau nebereikia.
Tai frontui keliaujant ir ukrainiečiams atsikovojant tas teritorijas, po truputį tos kelionės tampa ilgos. Pavyzdžiui, Charkive, kurį atidžiai stebėjome, sprogimų nebėra, jie nukeliavo toliau. Kai nuvažiuosi į išlaisvintą miestą pirmomis dienomis, tai žmonės realiai iš rūsių išlenda“, – pasakojo pašnekovas.
K. Sankauskas teigė, jog tik ketvirtadienio rytą grįžo į Lietuvą iš Bachmuto. Ir fronto zonoje gyvenantys žmonės, kaip sakė jis, keičiasi.
„Tu žiūri į tuos žmones ir tu matai, kad jie jau tampa laukiniais. Jie žiūri į tave kaip į pagalbos dalintoją. (…) O kariai yra šiek tiek šviesesni, jie gauna aprūpinimą, kuro, galimybę nusiprausti, pailsėti. Ne visą laiką jie fronte šaudo, jie grįžta pailsėti.
O ten tose vietose, kur tikrai baisu, visas frontas yra, tie žmonės likę, jie neturi nei poilsio, nei ko. Žiūri žmogui į žmones, iš akių matai, kad jie yra intelektualūs, bet tampa jau laukinukais, kurie visada pasiteirauja – o ką čia neši. Tai labai keistas dalykas“, – pasakojo laidos „Delfi rytas“ pašnekovas. K. Sankauskas.
Jis teigė, jog vykdant šią veiklą ir kasdienės problemos po Ukrainoje pamatytų vaizdų tampa mažesnės.
„Jie gyvena rūsiuose, kur mes pas senelius kaime bulves laikom. O ten nėra bulvių, ten padarytos lovos, yra kaminėlis, krosnelė, kažkas kaista... Ir supranti, kad tos problemos, dėl kurių pergyveni, jų tiesiog nėra“, – tikino laidos „Delfi rytas“ pašnekovas.
K. Sankauskas laidoje pasakoja ir apie Iziumą. Jame – devynios mokyklos, gyveno apie 50 tūkstančių žmonių. Rusijos kariai ten vagia viską, sakė jis, nes radiaotirus.
„Nuvežėme daugiau nei 50 kompiuterių, nes kai rusai atvažiuoja, viską išvagia. Jie net buvo pasiėmę išvežti ketaus radiatorius. Visus radiatorius buvo susidėję į eilutę. Žiūri ir galvoji – apie ką mes kalbame. Čia kaip aš studijoje išsilupčiau grindų plyteles ir laminatą...“ – kalbėjo jis.
Laidos „Delfi rytas“ pašnekovas K. Sakauskas ragino nesustoja aukoti Ukrainai.
