Tačiau duomenys rodo, kad įstoję į Europos Sąjungą aptingome: nebėra išorinio spaudimo, nėra ir didelių iniciatyvų.
Tokius rezultatus rodo Lietuvos mokslininkų atliktas tyrimas apie Lietuvos vystymąsi įstojus į Europos Sąjungą, kurį finansavo Lietuvos mokslo taryba.
„Kai žiūri į objektyvius rodiklius – pajamos, ekonomikos augimas, gyvenimo trukmė – visa tai gerėja, bet bendras tų pokyčių suvokimas yra labai neadekvatus, pesimistiškas. Skiriasi elito ir didžiosios visuomenės nuomonė apie tai“, - teigia vienas tyrimo autorių, ESTEP valdybos pirmininkas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Klaudijus Maniokas.
Kas įvyko per 10 metų
Per dešimt metų Lietuvoje įvyko ganėtinai reikšmingų pokyčių. Eurostat duomenimis, BVP vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą paaugo nuo 52 proc. 2004 m. iki 74 proc. Europos Sąjungos vidurkio praėjusiais metais.
Vidutinė moterų sveiko gyvenimo trukmė pailgėjo nuo 54, 6 metų 2005-aisiais iki 61,6 metų pernai. Vyrų sveiko gyvenimo trukmė ilgėjo kiek mažiau: nuo 51,4 iki 56,6 metų 2012-aisiais.
Vidutinė gyvenimo trukmė apskritai irgi pailgėjo, tik ne taip žymiai. Moterų gyvenimo trukmė išaugo nuo 77,7 iki 79,6 metų, vyrų – nuo 66,2 iki 68,4 metų.
Dar vienas išsiskiriantis rodiklis – 30-34 metų žmonių, baigusių aukštąjį mokslą, kiekio padidėjimas: jei 2004-aisiais tokių žmonių buvo 31,1 proc., tai praėjusiais metais – net 51,3 proc.
Kiti rodikliai didelių pokyčių nerodo arba net blogėjo. Tarkime, laimės indeksas nuo 5,8 įstojimo į Europos Sąjungą metais sumažėjo iki 5,4 2012-aisiais. Sumažėjo demokratijos, darnios visuomenės indeksai, bet šiek tiek išaugo konkurencingumo indeksas: nuo 4,49 2006 m. iki 4,51 šiais metais.
Per analizuojamą laikotarpį šiek tiek išaugo pilietinės galios indeksas: nuo 33,9 2007 m. iki 36 šiemet. Tačiau, tarkime, verslo aplinkos indeksas nepasikeitė, suminis inovatyvumo indeksas vos vos paūgėjo, integracijos į užsienio rinkas intensyvumas sumažėjo, vyriausybės efektyvumas padidėjo, pasitikėjimas valstybės ir savivaldybių institucijomis sumenko.
Lietuva taip pat išsiskiria gana aukštu korupcijos suvokimo indeksu: 2013 m. jis siekė 57 balus iš 100 – Lietuvai teko 43-ia vieta iš 177 šalių.
„Europos Sąjunga per struktūrinius fondus padidino investicijas į viešąsias paslaugas ir, galima sakyti, gyvenimo kokybę bei ekonominį suartėjimą. Europos Sąjunga išliko pakankamai svarbi ir teisėkūroje, nes didelis skaičius įstatymų ir kitų teisės aktų priimami Europos Sąjungos iniciatyva. Bet ji nėra atsakinga už visus pokyčius, kurie Lietuvoje vyko ar nevyko. Mes koncentravomės į tai, kas neįvyko. O neįvyko gerovės politikos reforma. Daug kas tikėjosi, kad Lietuva savarankiškai sugebės išplėtoti švietimą, sveikatos apsaugą, teisėsaugą, bet to neatsitiko. Kadangi Europos Sąjunga nei spaudė, nei veikė, pasirodė, kad Lietuva čia turi ribotus gebėjimus“, - sakė mokslininkas.
Visuomenė nepatenkinta, elitas viską vertina geriau
Apklausų rezultatai rodo, kad nepaisant ekonomikos augimo, subjektyvus Lietuvos gyventojų pasitenkinimo gyvenimu vertinimas nuo nepriklausomybės pradžios faktiškai nepasikeitė. Tiek 1990 m., tiek 2012 m. Lietuvoje gyvenimu patenkinti buvo 44 proc. respondentų, nepatenkinti – 24 proc.
K. Maniokas sako, kad visuomenės nusivylimas pastarojo dešimtmečio pasiekimais gali būti susijęs su pernelyg dideliais lūkesčiais.
„Visi galbūt tikėjosi praturtėti per vieną naktį ar dieną, galbūt lūkesčiai buvo nerealiai sukelti. Kas iš to išėjo – dalis žmonių nusivylė, nes niekas per naktį nepasikeitė. Ir kas tikrai nepasikeitė, bet daug kas tikėjosi, tai socialinės nelygybės mastai. Lietuva tebelieka gana nelygi šalis, kur gana didelė pajamų nelygybė, gana didelis skurdo rizikos lygis, kuris irgi susijęs su pajamų netolygumu“, - sakė mokslininkas.
2004-2013 m. duomenimis, Lietuvoje socialinę nelygybę matuojantys rodikliai sumažėjo tik nežymiai, pagal juos Lietuva visa dar yra žemiau Europos Sąjungos vidurkio. Pajamų nelygybė, rodanti kuri dalis visuomenės gyvena ties skurdo riba, praktiškai nepasikeitė: nuo 20,5 proc. 2004 m. iki 20,6 proc. pernai.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos instituto mokslininkas pripažįsta, kad politinis ir administracinis elitas pokyčius vertina santūriai, bet visose srityse identifikuojami nedideli teigiami pokyčiai. Tai liudija liudija ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto profesorės Irminos Matonytės bei kitų mokslininkų atlikta politinio ir administracinio elito atstovų apklausa.
K. Maniokas sutinka, kad šiek tiek geresnis padėties vertinimas gali būti susijęs ne tik su geresne ekonomine elito padėtimi, bet ir socialiniu savęs vertinimu.
„Ekonominė elito padėtis absoliučiais skaičiais ir lyginant su daugeliu Europos Sąjungos šalių vidurkiais nėra kuo nors išskirtinė, bet santykinai jie gyvena šiek tiek geriau“, - sakė mokslininkas.
Jis taip pat pabrėžė, kad egzistuoja ir dar vienas paaiškinimas, kodėl Lietuvos elitas ir visuomenė taip skirtingai vertina pokyčius mūsų šalyje. Kaip teigia K. Maniokas, Lietuvoje vyrauja įsitikinimas apie labai plačiai paplitusią korupciją, tvyro neteisingumo jausmas, nors objektyvūs rodikliai nerodo tokios didelės korupcijos.
„Iš tikrųjų mes išsiskiriame Europos Sąjungoje, pagal korupcijos suvokimo rodiklius mes esame lyderiai, nors objektyvūs rodikliai, kai apklausiami kyšį davę arba siūlymo dėl kyšio sulaukę žmonės, demonstruoja, kad situacija nėra tokia bloga. Tačiau subjektyviai daugelis žmonių įsivaizduoja, kad gyvena korumpuotoje visuomenėje. Tai, matyt, sukelia ir tam tikrą socialinio neteisingumo jausmą bei pesimizmą, o jis neatrodo labai adekvatus atsižvelgiant į objektyvius pokyčius“, - sakė mokslininkas.
„Mes tikrai per tuos dešimt metų netapome reformų lyderiais, bet mūsų pajamos Europos Sąjungoje didėjo sparčiausiai iš visų naujų narių. Šia prasme Lietuva yra lyderė Vidurio ir Rytų Europoje. Ir pagal kitus parametrus atrodome neblogai. Pavyzdžiui, vienas svarbiausių rodiklių yra gyvenimo trukmė, kuri rodo gyvenimo kokybę. Šį pasikeitimą pastebi ypač elitas“, - sakė K. Maniokas.
Dvi Lietuvos?
Vykdant Lietuvos politinio ir administracinio elito apklausą, buvo pasiteirauta 74 žmonių nuomonės, iš kurių 50 yra šios kadencijos Seimo nariai, likę – administracinio elito atstovai. Politikų ir valdininkų nuostatos buvo lyginamos su „Vilmorus“ atliekamų visuomenės nuomonės apklausų rezultatais.
Šalių kitų dalykų, Lietuvos politinio elito buvo klausiama, ar jie yra patenkinti, kaip demokratija veikia Lietuvoje, ir ar galima apskritai pasitikėti žmonėmis.
Didžioji dalis apklausto politinio elito (63,6 proc.) buvo labai arba daugiau mažiau patenkinti demokratijos veikimu Lietuvoje, tuo tarpu visuomenėje 2014 m. vasarą buvo daugiau žmonių, kurie demokratijos veikimu Lietuvoje nėra patenkinti: 50 proc. visuomenės atstovų buvo nepatenkinti ir 39 proc. – patenkinti.
Politikai ir valdininkai bei visuomenės atstovai nesutaria ir dėl to, ar verta pasitikėti žmonėmis.
82,4 proc. politinio elito atstovų mano, kad dauguma žmonių pasitikėti galima, tuo tarpu naujausios visuomenės apklausos duomenimis, dauguma lietuvių (72 proc.) teigia, kad su žmonėmis reikia būti labai atsargiems.
Politikai, be kita ko, yra kur kas labiau linkę pasitikėti šalies institucijomis, kai gyventojų gretose pasitikėjimu nekvepia. Gyventojai kiek labiau pasitiki tik Prezidento institucija.
Klausiamas, kodėl visuomenė ir elitas skirtingai žvelgia į pasitikėjimą, K. Maniokas teigė, kad tai gali būti susiję su perėjimu iš sovietinės sistemos, nors nepaaiškina problemos iki galo.
„Ši transformacija sugriovė daugelį ryšių tarp žmonių, sukėlė nepasitikėjimą“, - sako pašnekovas, tačiau pabrėžė, kad estai kur kas labiau pasitiki ir vienas kitu, ir valstybe.
K. Manioko teigimu, atrotrūkis tarp elito ir visuomenės paprastai reiškia nepasibaigusį demokratėjimo procesą.
„Tai nėra labai geras dalykas, nes sukuria terpę politiniam ekstremizmui, partijoms-gelbėtojoms, kurios vis ateina ir nori iš naujo pradėti procesus Lietuvoje. Bet nors žmonės Lietuvoje nėra patenkinti demokratijos veikimu, jie nekvestionuoja paties režimo ir jo taisyklių. Tiesiog daugelis lygina, kaip jie gyveno seniau, prieš socialinę transformaciją ir yra nepatenkinti padėties pokyčiais“, - teigė pašnekovas.
Klausiamas, ar pritartų požiūriui, kad šiuo metu vis dar egzistuoja dvi Lietuvos, K. Maniokas sakė, kad, jo nuomone, tai supaprastintas požiūris, nes Lietuvų yra gerokai daugiau: „Bet, akivaizdu, kad ekonominiai, socialiniai, geografiniai skirtumai yra labai ryškūs. Lietuva nėra tokia homogeniška šalis kaip daugelis Europos Sąjungos senbuvių, mes esame panašesni į Rumuniją, Bulgariją, Latviją“.
Elito požiūris: ar Lietuva pasikeitė į gera?
Klausiami apie pokyčius Lietuvoje per pastaruosius dešimt metų, Lietuvos politikai ir valdininkai buvo santūrūs – visose srityse jie įžvelgia nedidelius pokyčius į gera.
Jų nuomone, didžiausi teigiami pokyčiai įvyko valstybės tarnybos gebėjimų srityje bei įgyvendinant vienodą teisės aktų taikymo principą. Apskritai didžiausias teigiamų pokyčių procentas yra vertinant viešųjų paslaugų kokybę bei jų prieinamumą.
Didžiausius teigiamus pokyčius Lietuvos politikai ir valdininkai mato informacinės visuomenės plėtros (67,6 proc.), telekomunikacijų (66,2 proc.), fiskalinės politikos (50 proc.), aplinkos apsaugos ir energetikos (po 47,3 proc.) srityse.
Didelių neigiamų pokyčių aukščiausias įvertinimas stebimas vertinant migracijos politiką (18,9 proc.), taip pat kaimo plėtrą ir regioninę politiką (po 9,5 proc.).
Klausiant, kas Lietuvoje lėmė didžiausius pokyčius, 73 proc. politikų ir valdininkų visus laurus skyrė Lietuvos narystei Europos Sąjungoje.
Kiti įtakingiausi veikėjai yra prezidentė Dalia Grybauskaitė (48,6 proc.), vykdomosios valdžios institucijų vadovai (47,3 proc.), prezidentas Valdas Adamkus (43,2 proc.), verslas (41,9 proc.).
Profesinės sąjungos vertinamos kaip mažiausiai turėjusios įtakos pokyčiams Lietuvoje.
Gerovės valstybė, kurią suvokia ne visi politikai
Lietuvos politikai ir valdininkai išsakė nuomonę ir apie trokštamą šalies gerovės modelį. Atrodo, kad dauguma politikų itin pritaria Šiaurės šalių gerovės valstybės modeliui, nors Lietuvoje mokesčių perskirstymas kur kas žemesnio lygmens nei Šiaurės šalyse.
Kad Lietuva turėtų orientuotis į Šiaurės šalių gerovės valstybės modelį, pritaria apie 35 proc. apklausos dalyvių. Dar 47 proc. labiau pritartų nei nepritartų šiam teiginiui.
Tačiau kitu teiginiu politikai ir valdininkai savo paramą šiaurietiškam gerovės valstybės modeliui susilpnino, nes 55,6 proc. apklaustųjų pritarė teiginiui, kad Lietuvoje reikėtų mažinti viešųjų paslaugų apimtis ir jų gavėjų ratą.
DELFI primena, kad Šiaurės šalims būdingas gerovės valstybės modelis apibūdinamas kaip socialdemokratinis, kuriam būdingas universalizmas: tai reiškia, kad į socialinės apsaugos sistemą patenka labai platus piliečių ratas, esminis šio modelio tikslas – išlaisvinti individą iš ekonominės priklausomybės nuo šeimos ar rinkos.
Šiaurės valstybių gerovės modeliui artimesnės nuostatos laikėsi 37,5 proc. respondentų, teigiančių, kad tokiomis sąlygomis reikėtų didinti mokesčius ir taip gerinti socialinių paslaugų kokybę ar prieinamumą.
Beje, įdomu tai, kad dauguma apklaustų politinio elito atstovų save labiau laiko dešiniaisiais: 46 proc. respondentų nurodė save priskiriantys dešiniajai skalės pusei ir tik 19 proc. – kairiajai. Situacija galbūt būtų buvusi kitokia, jeigu apklausoje būtų sutikę dalyvauti daugiau Darbo partijos atstovų – dabar dalyvavo tik 2 „darbiečiai“, kai socialdemokratų buvo 26, konservatorių – 14, liberalų ir „tvarkiečių“ po – 6, taip pat vienas „Drąsos kelio“ atstovas, 2 Lenkų rinkimų akcijos politikai ir 2 kitų partijų atstovai. 13 dalyvių nepriklausė jokiai partijai.
„Taigi, yra tam tikras paradoksas, kai pastaruoju metu Lietuvoje vyrauja kairės-centro partijos, tačiau pats politinis elitas save labiau apibrėžia kaip dešinįjį. Lygiai taip pat, nors pasisakoma už Lietuvos gerovės valstybės pertvarką link šiaurietiško modelio (kuris plačiąja prasme dažnai įvardinamas kaip socialdemokratinis), didžioji šalies politinio elito dalis laikosi nuostatos, kad esant finansiniams apribojimams Lietuvoje reikėtų mažinti viešųjų paslaugų apimtis, o ne didinti mokesčius“, - teigia tyrimo autoriai.