Ką moteris turėjo patirti, kad pagaliau susivoktų galinti sustabdyti užburtą smurto ratą, kuris palietė ne tik ją pačią, bet ir dar visiškai nuo aplinkinių priklausiusius vaikus?
- Kokia buvo jūsų draugystės pradžia?
- Vienas kitą pažinojome dar globos namuose. Kartu augome, draugavome. Kai teko išeiti iš globos namų, ryšiai nutrūko, tačiau po kelerių metų vėl susiėjome. Viskas prasidėjo atsitiktinai – jis man paskambino norėdamas kažko paklausti. Iš pradžių susitikdavome kartą per savaitę, po mėnesio – jau kasdien. Po metų draugystės apsigyvenome kartu pas jo močiutę. Bėda ta, kad močiutė – alkoholikė. Ji galėdavo negerti tris mėnesius, pusmetį, bet kai pradėdavo, tai ilgam. Vyras taip pat pradėjo gerti kasdien. Aš supratau, kad kol mes ten gyvensime, tol jis gers. Laimė, pas save gyventi mus pakvietė mano tėvas. Aš jau buvau nėščia. Buvau labai laiminga, kai mes išsikraustėme iš močiutės. Vyras mėnesį laiko taip pat negėrė, tačiau galiausiai neištvėrė. Grįžo išgėręs, mes pradėjome bartis. Tai buvo pirmas kartas, kai jis man trenkė. Aš pabėgau iš namų ir laukiau prie namo, kol grįš tėvas. Pirmas grįžo brolis, kuris, pasikalbėjęs su mano vyru, išgavo pažadą, kad daugiau rankos prieš mane nekels. Vyras tikino, kad labai gailisi dėl savo poelgio.
- Ar vyras savo pažadą tesėjo?
- Keletą mėnesių iš tiesų manęs nelietė, tačiau kai sūnui buvo apie tris mėnesius, užsiuto, kad vaikas verkia, ir trenkė jam per veidą taip, kad pusė veido buvo mėlyna. Mano veidas taip pat buvo nusėtas mėlynėmis, nes gyniau savo vaiką, kad jo neužmuštų. Tėvas matė, kaip aš atrodau, bet tąkart nusprendė nesikišti. Po gero mėnesio smurtas pasikartojo. Tuomet jau įsikišo ir tėvas – išvarė vyrą iš namų. Kol keletą dienų jis nesirodė, pasijutau labai saugi, tačiau jam grįžus mane vėl apėmė didžiulė baimė. Norėjau skirtis, bet bijojau apie tai net užsiminti. Tos beviltiškumo būsenos nelinkėčiau nė vienai moteriai. Mano galvoje nuolat sukosi mintys, kaip nuo jo pabėgti, tačiau nežinojau nei apie krizių namus, nei kur kreiptis pagalbos.
Tuo tarpu vyras nusprendė išnuomoti mums atskirą būstą. Radome pigų kambariuką miesto pakraštyje. Iškart po to vaikas atsidūrė ligoninėje. Vyras nė karto mūsų neaplankė. Kurį laiką sūnui teko praleisti reanimacijoje, o mane išleido, tačiau aš nuvažiavau ne namo, o pas tetą, nes numaniau, kas ten darosi. Į namus grįžau tik rytojaus dieną, kadangi reikėjo pasiimti keletą daiktų. Namuose radau daugybę nepažįstamų žmonių. Aš sukėliau skandalą, visus išvariau, pradėjau priekaištauti vyrui, kaip jis elgiasi, kai vaikas reanimacijoje. Tačiau jis buvo toks girtas, kad jam nerūpėjo, ką sakau. Po kelių dienų, jau gulėdama su vaiku ligoninėje, paprašiau, kad draugė su vaikinu nuvažiuotų pas mus namo pažiūrėti, kas dedasi. Mat vyro telefonas buvo išjungtas. Nuvykę jie rado atlapas duris, kominėje būsenoje miegantį vyrą, o namuose nebuvo pusės daiktų – dingęs kompiuteris, telefonas, kiti daiktai. Tačiau aš jaučiausi tokia įbauginta ir nuo jo priklausoma, kad grįžau. Jis man dažnai grasindavo, kad jeigu jį paliksiu, neteksiu sūnaus. Esą jis įrodys, kad esu bloga motina. Aš tuo tikėjau. Jis mane buvo paguldęs į psichiatrijos ligoninę, todėl maniau, kad jis turi dokumentus, kad esu psichiškai nesveika.
- Ir toliau kentėjote vyro kumščius?
- Kai vaikui sukako dveji, pradėjau mokytis profesinėje mokykloje. Kai pirmą kartą atėjau visa mėlyna, bendraklasiai pradėjo klausinėti, kas atsitiko. Melavau, kad nukritau, bet neįmanoma taip nukristi, kad pusė veido būtų mėlyna. Jie išsivedė mane į lauką pasivaikščioti. Taip užsikalbėjome, kad nenuėjome gal į dvi pamokas. Po to dar ne kartą jie mane protino, įtikinėjo nebijoti vyro grasinimų. Viena draugė siūlė apsistoti pas ją, tačiau aš aiškinau, kad vyras vis tiek mane suras, nes žino, kur mokausi. Tuo metu užmezgiau romaną su vienu mokyklos mokiniu. Su juo jaučiausi saugi, jis taip pat bandė mane įkalbėti palikti vyrą ir persikelti gyventi pas jį, tačiau aš nesiryžau. Mano baimė buvo labai stipri, kadangi namuose buvau kasdien bauginama.
Kaip tik tuo metu pradėjau įtarinėti, kad jis vartoja narkotikus. Vakare grįždavo kažkoks kitoks, keistas, pasikeitusiu balsu, nemiegodavo naktimis. Pradėjau aiškintis, kokie požymiai būna, kai žmogus vartoja narkotikus, ir jie atitiko. Vėliau namuose pradėjau rasti apdegusius šaukštelius, pradėjo dingti daiktai. Galiausiai vieną dieną radau švirkštą. Jis man meluodavo, kad išeina dirbti, o iš tiesų laiką leisdavo su draugais – gerdavo arba vartodavo narkotikus. Viename darbe ištempdavo tik mėnesį ar du. Finansiškai vertėmės labai sunkiai, man pinigais padėdavo teta ir tėvas.
- Niekas nepasikeitė ir gimus antram vaikui?
- Paskutiniu metu su vaikais gyvenome nakvynės namuose. Keletą kartų jis buvo mane sumušęs ir ten. Kartą tai netgi nufilmavo kameros, esančios koridoriuje, tačiau aš policijos nekviečiau, tačiau tvirtai nusprendžiau jį palikti – jaučiausi sutvirtėjusi, nes tuo metu vaikščiojau pas psichologus.
Galiausiai vieną dieną išdrįsau prabilti apie skyrybas. Pareiškiau, kad nežadu toliau gyventi su tokiu žmogumi ir kentėti, nenoriu, kad mano vaikai atsidurtų globos namuose ir augtų taip, kaip aš. Vyras pradėjo prisiekinėti, kad mes gerti, nevartos narkotikų, susiras darbą. Daviau jam paskutinę progą, tačiau jis savo pažadų nesilaikė.
Galiausiai vieną dieną pareikalavau, kad susirinktų daiktus ir išeitų. Jis man atsakė smūgiais. Tai pamatė vyresnysis sūnus ir pradėjo garsiai rėkti, iš paskos pravirko ir mažylis. Kaimynė, pamačiusi, kas vyksta, nubėgo kviesti socialinės darbuotojos. Jos mane išsivedė pas nakvynės namų direktorę, liepė surinkti policijos numerį ir parašyti pareiškimą. Taip ir padariau.
- Kas nutiko, kad pati augote globos namuose?
- Mano tėvai buvo išsiskyrę ir sukūrę naujas šeimas. Mes su broliu iš pradžių augome su mama ir patėviu. Ji nebuvo gerianti, tačiau dėl patėvio prarado visą turtą – butą, pinigus, viską. Patėvis laikė mus uždaręs namuose, mums nebuvo leidžiama kur nors išeiti. Matydavome, kaip jis muša motiną.
Aš bandydavau ginti mamą, tad kliūdavo ir man. Galiausiai mano mokyklos direktorė pasirūpino, kad mes su broliu atsidurtume globos namuose, nes namuose mums augti netinkamos sąlygos. Man buvo devyneri. Mama visą tą laiką mūsų nelankė. Mus lankydavo ir mumis rūpindavosi tik tėvas, tačiau tai darydavo paslapčia, nes jo nauja žmona drausdavo su mumis matytis.
Kai man buvo 17-ka ir reikėjo palikti globos namus, nusprendžiau susirasti mamą. Norėjau sužinoti, ar ji dar gyva. Paprašiau socialinio darbuotojo, kad padėtų ją surasti. Pasirodė, kad tuo metu mano motina, sumušta sutuoktinio, guli komos būsenoje ligoninėje. Ji labai sunkiai atsigavo, ilgai buvo paralyžiuota. Ligoninės personalas iš naujo ją mokė kalbėti, vaikščioti ir vis kartojo, kad ji stengtųsi, nes turi tris vaikus. Pats mažiausias dar buvo kūdikis ir laukė jos globos namuose. Po kurio laiko, kai ji vėl pradėjo dirbti, mes susitikome, bandėme atnaujinti ryšius, tačiau susidraugauti mums nepavyko, ryšiai ir vėl nutrūko.
- Kokie Jūsų planai šiandien? Ar bendraujate su vyru?
- Mano planai išsiskirti ir atsistoti pačiai ant kojų, kad suteikčiau vaikams geresnį gyvenimą. Turiu floristės padėjėjos specialybę, dabar baigiu virėjų kursus, tačiau iš esmės ieškosiu bet kokio darbo. Man nėra jokio skirtumo – kad tik galėčiau išlaikyti vaikus. Galbūt ateityje persikelsiu gyventi pas tėvą. Jis pradėjo statytis namą, šiuo metu gyvena su kita moterimi, kuri mane palaiko ir kviečiasi, siūlo pradėti savo verslą – pavyzdžiui, auginti gėles. Vyras bando keisti savo gyvenimą – vaikšto pas specialistus, kad išlįstų iš savo priklausomybių ir susigrąžintų šeimą. Tačiau aš netikiu, kad jam pavyks...