Spaudimą jaučiantis rusų politikas, Dūmos deputatas, šiuo metu priverstas gyventi už Rusijos ribų, Ilja Ponomariovas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute skaitė paskaitą šiuo metu Rusijoje susiklosčiusios situacijos tema. Primename, kad I. Ponomariovas – vienintelis Rusijos Dūmos narys, balsavęs prieš Krymo prijungimą prie Rusijos. Po paskaitos jis sutiko pasikalbėti su DELFI.
– Paskaitoje sakėte, kad Vladimiras Putinas – ne imperialistas, o verslininkas. Baltijos valstybės mano šiek tiek kitaip – į jį čia žvelgiama labiau kaip į imperialistą. Jūsų nuomone, ar Baltijos šalims vertėtų iš tiesų baimintis dėl Rusijos keliamų grėsmių, nepaisant narystės NATO?
– Savaime suprantama, dėl grėsmių derėtų baimintis. Kai sakau, kad jis = verslininkas, turbūt prisimenate, kad istorijoje yra buvę daug pavyzdžių, kai prekybinės įmonės vykdė karinius užgrobimus Amerikoje ar Indijoje. Tokių pavyzdžių yra daug.
Taigi vadindamas jį verslininku, kalbu apie žmogaus motyvaciją. V. Putinas nekelia sau užduoties užimti žemes, prijungti Lietuvą prie Rusijos Federacijos. Tokios užduoties jis sau nekelia, esu dėl to visiškai tikras. Ar jis gali panaudoti jėgą prieš bet kurią iš kaimyninių valstybių? Taip, gali. Irgi nė kiek neabejoju. Tik jo motyvacija tokiu atveju bus paremta vidaus, o ne išorės politika.
– Net jei ta šalis – NATO narė?
– Manau, kad egzistuoja scenarijus, pagal kurį V. Putinas pasiryžtų konfrontacijai su NATO. Jis viliasi, kad jo nervai stipresni, o išlepę europiečiai nepasiryš karinei konfrontacijai su Rusija. Nerizikuos. Būtent dėl to jis šiuo metu ir žvangina branduoliniu ginklu, kad juos papildomai pagąsdintų.
– Gegužės 9 d. Maskvoje vyks 70-osioms pergalės Antrajame pasauliniame kare metinėms skirtas paradas, į kurį be kitų šalių vadovų vykti neketina ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji net pareiškė, kad ketina demonstruoti Rusijai izoliaciją. Ar Rusija daug dėmesio kreips į tai, kad į renginius neatvyks pasaulio lyderiai? Ką jai tai reiškia?
– Pergalės šventė turi būti veteranų, o ne vadovų šventė. Atvyks ar neatvyks – tai dalykas, dėl kurio diskutuoja elitas. Suprantama, kad D. Grybauskaitė negali atvykti, nes jei tai padarytų, liktų čia nesuprasta. Iš tikrųjų geriau sugalvotų, kaip veteranus suvienyti. Tada lyderių vykimas ar nevykimas taptų signalu V. Putinui, tačiau žmonės matytų, kad aiškinamasi su V. Putinu, o ne su Rusija. Šiuo metu svarbiausia, kad V. Putinas transliuos, kad skriaudžia ne jį, o Rusiją.
– Pagal oficialią versiją, jūs vykdote antirusišką veiklą. jūsų paskaita Vilniuje tikriausiai taip pat prilygsta tokiai veiklai. Kas yra antirusiška veikla, ką ji apima?
– Bet kokie veiksmai Rusijos naudai, dabartinės valdžios manymu, – tai antirusiška veikla. Apibrėžčiau ją taip. Iš esmės, perfrazuodamas vieno anksčiau gerai žinomo vadybininko žodžius, galiu pasakyti štai taip: tai, kas naudinga V. Putinui, nenaudinga Rusijai.
– Jūsų manymu, kokios nuotaikos šiuo metu vyrauja visuomenėje? Ar į dabartinę situaciją žvelgiama su optimizmu?
– Šiuo metu ekonominė ir politinė sferos aiškiai atskirtos. Kalbu apie visuomenės sąmonę. Labai nesėkmingai Vakarų sukonstruotos sankcijos palengvino V. Putinui tekusią užduotį suversti visus Rusijos ekonominius sunkumus Vakarams. Kainos parduotuvėse auga – kaltas Barackas Obama. Traukinyje pridirbo – „pindosai“ trukdo ir t.t. Vis dėlto anksčiau ar vėliau tai žmonėms pabos. Po pusantrų ar dvejų metų žmonės pradės sakyti, kad jiems pabodo: patriotizmas – svarbu, bet valgyti vis dėlto irgi norisi.
– Kaip jūs matote artimiausią ateitį?
– Nematau jokios V. Putino režimo ateities. Neabejoju, kad jis grius. Neabejoju, kad jis gali sugriūti, o po to gali ateiti šis tas šlykštaus ne vokiečių fašistinio, o franko-fašistinio. Tai absoliučiai realu. Neatmetu Rusijos skilimo galimybės, tai gali įvykti – Sibiras, Tatarstanas, Kaukazas ir t.t. Dar galimas liberaliojo perversmo scenarijus, tačiau tokia tikimybė mažesnė.
– Borisas Nemcovas nužudytas. Kaip šis tragiškas įvykis paveikė rusų požiūrį į demokratišką opoziciją? Kokios jos perspektyvos?
– Rusų požiūriui tai neturėjo jokios įtakos. B. Nemcovas, nors ir buvo gerai žinomas, turėjo labai aukštą antireitingą, jį palaikė tik nedidelė visuomenės dalis. Būtent dėl šios priežasties jis buvo pasirinktas kaip auka, nes tie, kurie užsakė šią siaubingą žmogžudystę, pamanė, kad dėl jo niekas nesukils.
– A. Navalnas, M. Kasjanovas – šie žmonės turi šansų?
– Šansų mažai. Opozicijos situacijos pokyčių raktas, viena vertus, slypi komunikacijoje su elitu, t.y. dalis V. Putino elito turėtų tam tikru metu jį išduoti ir prisijungti prie šios opozicinės grupės. Tam reikia žmonių, kurie įgalūs tokio pobūdžio dialogą vykdyti. Michailas Kasjanovas gali. Aleksejus Navalnas – ne. Realiausias komunikatoriaus vaidmenį galintis atlikti asmuo, savaime aišku, Michailas Chodorkovskis. Jis – priimtiniausias variantas visiems, tačiau reikia dar ir antros dedamosios, t.y. būtinas palaikymas iš apačios.
Kompromisinis asmuo turi būti bet kiek pripažįstamas paprastų žmonių ir elito. A. Navalnas turi galimybę gauti masių pripažinimą, tačiau neturi galimybės gauti elito pripažinimą. M. Kasjanovas – atvirkščiai. M. Chodorkovskis – vienintelis, galintis užsitikrinti abu šiuos dalykus. Vis dėlto tam, kad jis galėtų atlikti šį vaidmenį, reikia ne dešiniųjų ir liberalų koalicijos, kuri šiuo metu ir yra, o kairiųjų ir liberalų koalicijos. A. Navalnas to nesuvokia. Tai, kad jie susijungė, yra gerai, bet pergalei reikia kairiosios dedamosios.
– Jūs vienintelis balsavote prieš Krymo prijungimą prie Rusijos. Negi deputatai tokie vieningi šiuo klausimu?
– Buvo dar trys asmenys, atsisakę balsuoti. Dūmoje nuomonių balansas toks pat kaip ir visuomenėje – 85 proc. už ir 15 proc. prieš. Kodėl tie 15 proc. nebalsavo prieš, o balsavo už? Nes bijo.
– Ko, jūsų manymu, dabar galima tikėtis dėl Ukrainos?
– Bijau, kad po gegužės 9 d. situacija destabilizuosis, nors tikiuosi, kad klystu.
