„Šiuo metu silpniausia mūsų vieta – santykiai su Lenkija. Praeiti metai buvo palankūs – buvo mūsų sutarties dvidešimtmetis. Susitarėme, kad abi šalys pasižiūrės, kas toje sutartyje, parašytoje 1994 m. prezidento Algirdo Mykolo Brazausko ir prezidento Lecho Valensos, įvykdyta, kas – ne“, – primena G. Kirkilas.
Politologė: užsienio politika buvo siaura ir negatyvi
„Lietuvos užsienio politika 2014 m. buvo matoma, girdima ir aktyvi, sykiu – siaura ir negatyvi“, – taip teigia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentė Dovilė Jakniūnaitė. Anot jos, didžioji dalis pasisakymų 2014 m. buvo apie tai, kokia yra Rusija arba kaip turėtų elgtis Europa.
G. Kirkilas atkreipia dėmesį, kad tai – objektyvūs veiksniai, ties kuriais koncentravosi ir kitos Europos Sąjungos (ES) šalys. Tačiau, pasak Kovo 11-osios akto signataro Vytauto Plečkaičio, į tai buvo per daug įsitraukta. „Toks [D. Jakniūnaitės] apibūdinimas gana taiklus, ji [Lietuvos užsienio politika 2014 m.] iš tikrųjų buvo gana siauroka. Mes per daug įsitraukėme į šį klausimą, visiškai palikdami, pavyzdžiui, mūsų regioninius santykius. Ypač – santykius su Lenkija“, – sako V. Plečkaitis.
Jo teigimu, Prezidentė Dalia Grybauskaitė galėjo paskatinti kai kurių klausimų, pavyzdžiui, asmenvardžių rašybos, sprendimą. Esą tokie, kad ir smulkūs, nesutarimai blogina santykius su Lenkija, nors problema galėtų būti lengvai išspręsta. V. Plečkaičio tvirtinimu, Lenkijos ir Lietuvos nesutarimai Rusijai naudingi nuo pat 1863 m. sukilimo, kai šalis buvo bandoma sukiršinti, o dabar tai esą daroma sėkmingai.
Su tuo sutinka ir G. Kirkilas, tvirtindamas, kad tai yra Lietuvos užsienio politikos trūkumas, kurį 2014 m. buvo galima panaikinti, bet tuo nepasinaudota. „Šiuo metu silpniausia mūsų vieta – santykiai su Lenkija. Praeiti metai buvo palankūs – buvo mūsų sutarties dvidešimtmetis. Susitarėme, kad abi šalys pasižiūrės, kas toje sutartyje, parašytoje 1994 m. prezidento Algirdo Mykolo Brazausko ir prezidento Lecho Valensos, įvykdyta, kas – ne“, – primena G. Kirkilas.
Jo teigimu, įsipareigojimų neįvykdė Lietuva, o ne Lenkija, kurioje lietuviai pavardes pasuose gali rašyti ir lietuviškais rašmenimis. Be to, pašnekovas prideda, kad Konstitucinis Teismas leido naudoti nelietuviškus rašmenis asmens dokumentuose. Valstybinė lietuvių kalbos komisija pavardes nelietuviškais rašmenimis leidžia rašyti su užsieniečiu susituokusiems asmenims.
Asmenvardžių rašyba – ne pagrindinė dvišalių santykių problema
Šiuo klausimu pasikeitimai buvo prognozuojami dar 2009 m., kai Prezidentė D. Grybauskaitė tvirtino, kad lietuvių gramatikoje yra viskas, ko reikia, norint rašyti lenkiškas pavardes, naudojant lenkiškas raides. 2013 m. šalies vadovės pozicija pasikeitė. Prezidentė teigė, kad Lietuvos Konstitucija nepalaiko šio pasiūlymo, o ji negalinti eiti prieš Konstituciją. 2014 m. D. Grybauskaitė sakė, kad lietuvių kalba negali būti politinių sandėrių objektu.
„Prezidentė pirmaisiais savo prezidentavimo metais padarė daug tokių pareiškimų ne tik Lenkijos, bet ir Rusijos atžvilgiu. Apskritai – užsienio politikos atžvilgiu. Jie pagimdė daug diskusijų apie tai, kad keisis užsienio politikos retorika, bet labai greitai, per metus ar pusantrų, paaiškėjo, kad mūsų retorika ir užsienio politika lieka nepakitusi“, – komentuoja D. Jakniūnaitė.
Ji svarsto, kad viena iš tokio pasikeitimo priežasčių – dinamika, kaip vystosi užsienio politika, priklausanti ne nuo vieno žmogaus. Žinoma, politologė neatmeta galimybės, kad siūlyta alternatyva vėliau galėjo pasirodyti nepriimtina ir pačiai D. Grybauskaitei.
G. Kirkilas svarsto, kad šalies vadovės nuomonei daro įtaką jos patarėjai. „Manau, kad Prezidentė įtikinta klaidingai. Ji turi patarėjų, kurie taip galvoja arba bando pasitarnauti kraštutiniam antilenkiškam sparnui, įsivaizduojančiam, kad prieš tai Lenkija turi kažko atsiprašyti“, – sako G. Kirkilas, pridėdamas, kad, matyt, kažkas nori sutrukdyti Lietuvos santykių su Lenkija pagerėjimui.
Visi kalbinti pašnekovai sutinka, kad asmenvardžių rašyba nėra pagrindinė Lietuvos ir Lenkijos santykių problema, nes kai kuriose srityse (energetiniuose projektuose, kariniame bendradarbiavime) šalys sugeba puikiai sutarti. Nepaisant to, ekspertai pastebi, kad tokios smulkios problemos, D. Jakniūnaitės žodžiais, yra uždanga, kuri neleidžia prasibrauti iki norimų santykių su Lenkija. Jos teigimu, buvo sustota ties mažu klausimu, kuris neleidžia spręsti didesnių bėdų.
Santykiuose su Baltarusija – štilis
Ganėtinai neigiamai pašnekovai vertina ir santykius su kita Lietuvos kaimyne – Baltarusija. V. Plečkaičio nuomone, vyksta tik prekybinis bendradarbiavimas, bet politiniame ar visuomeniniame lygmenyje šalių santykiai labai menki.
„Nesakyčiau, kad yra kažkokie santykiai. Žinoma, jie turėtų būti. Geri kaimynystės santykiai užsienio politikoje, man atrodo, yra itin svarbūs. Ypač tuomet, kai savo užsienio politiką iš dalies esame perleidę kitoms tarptautinėms organizacijoms“, – teigia V. Plečkaitis.
Savo ruožtu D. Jakniūnaitė kelia klausimą, ar santykiai su Baltarusija gali būti geri ir kokiu mastu. Jos manymu, Lietuvos užsienio politika per pastaruosius metus Baltarusijos atžvilgiu buvo kiek banguota: bandyta prisiartinti jos vadovą Aleksandrą Lukašenką, bet vėliau suprasta, kad jis, anot D. Jakniūnaitės, savo valstybėje linkęs daryti, ką nori.
D. Jakniūnaitė: Rusija nėra teroristinė valstybė
D. Grybauskaitės pasakyta frazė, kad Rusija turi visus teroristinės valstybės požymius, V. Pečkaičio manymu, santykių tikrai nepagerins. Jo tvirtinimu, šalies vadovui reikėtų galvoti, ką jis sako, nes kiekvienas žodis, paleistas priešininkui, sugrįžta atgal.
„Kad ir kokia Rusija bebūtų, vis dėlto ji – mūsų kaimynė, didelė šalis. Su ja, nori ar nenori, turime bendrauti, nežiūrėdami į tai, kokia ji yra. Nežinia, ar ji kada nors buvo ar bus geresnė. Ji visada buvo grėsmė demokratijai ir Lietuvai, bet tai nereiškia, kad ant jos turime keiktis. Turime rasti sugyvenimo būdą“, – mano D. Plečkaitis.
D. Jakniūnaitė taip pat laikosi pozicijos, kad šios frazės Prezidentei sakyti nereikėjo. Ar pasakytus žodžius galima laikyti tiesa, pašnekovai taip pat nesutarė. D. Jakniūnaitė aiškina, kad pagal tai, kaip žodis „terorizmas“ naudojamas akademinėje kalboje, esą akivaizdu – tai nėra tiesa.
„Rusiją galima apkaltinti karinių veiksmų vykdymu, vadinti kariaujančia valstybe, tačiau teroristine valstybe jos vadinti negalima. Ji neremia grupuočių, kurios turėtų tikslą skleisti pavojų, paniką kitoje valstybėje“, – sako VU TSPMI docentė, patikslindama, kad Rusija niekad nepripažino, remianti karius Ukrainoje, skirtingai nei tai darytų teroristinės valstybės.
Kita vertus, pabrėžia ji, „terorizmas“ yra ir politinė sąvoka, dėl kurios reikšmės politikai nesutaria, todėl esą ji vartojama manipuliatyviai, norint konkurentą ar priešininką kuo nors apkaltinti. Dėl skambaus vartojimo, D. Jakniūnaitės nuomone, terminas gali prarasti savo prasmę.
G. Kirkilo teigimu, pagrindinis Lietuvos ir visos ES interesas – nors ir menkas Rusijos demokratėjimas. Tai esą svarbu todėl, kad sankcijos negali tęstis amžinai, ir teks ieškoti sprendimų. „Ateityje vis tiek reikės bendradarbiauti, gyventi. Niekur mes nedingsime. Turime dar sunkesnius klausimus negu Latvija arba Lenkija“, – akcentuoja G. Kirkilas.
Jam pritariantis V. Plečkaitis atkreipia dėmesį, kad bendros pozicijos Rusijos atžvilgiu bando ieškoti kitos Baltijos šalys ir Lenkija. Signataro nuomone, Lietuva turėtų skirti daugiau dėmesio savo kaimynams ir siekti, kad užsienio politika tarnautų Lietuvai, kaip kraštui, valstybei, ir jos žmonėms.
