Profesoriaus pasiteiravus, ar normalu, jog lietuviai likus paskutinėms dienoms iki švenčių atakuoja didžiuosius prekybos centrus ir skuba pirkti galbūt jau nebereikalingų daiktų, jis sakė, kad turbūt kažko kito būtų sunku tikėtis.
„Iš tikrųjų, vartotojiškoje visuomenėje pirkimas yra džiugesys ir pramoga. Jeigu žiūrėsime į mūsų tautos tradicijas, būdavo tie kalėdiniai turgūs, netgi labai išmoningi, labai linksmi. Kadangi samdiniai gaudavo savo uždarbį, o tada norisi savo artimiesiems kažkokią dovanėlę arba sau kokį daiktelį nusipirkti.
Pavyzdžiui, mamai skarelę, o savo nusižiūrėtai merginai gal kokius karoliukus. Tai tikrai tokių dovanų tradicija buvusi ir bent jau mūsų tuo pobaudžiaviniu laikotarpiu. Bet didžiausia dovana tų didžiųjų žiemos švenčių yra visos šeimos pabuvimas kartu. Tai bendravimo džiaugsmas. Šiaip jau tėvai savo vaikams nedaug laiko skirdavo ir seniau, o ypač dabar“, – pastebi L. Klimka.
Profesorius nurodė, kad dovanos dažniausiai būdavo įteikiamos Kūčių vakarą, nors ir nėra labai nusistovėjusi tradicija.
Jo teigimu, šios šventės yra proga pabūti ir pabendrauti, kad šeima suartėtų dar labiau. Kalbėdamas apie advento laikotarpį, kuris yra labiau laikomas susikaupimo metu, negu lakstymo po parduotuves, L. Klimka prisiminė, kad jis irgi turėjo savas tradicijas.
„Pavyzdžiui, kaimas susirinkdavo į vieną vietą ir tokias specifines dainas, labiau panašias į giesmes, giedodavo. Jaunimas viską matydavo ir tuose dalykuose dalyvaudavo. Taip pat perimdavo kai kurias tradicijas.
Būdavo labai įdomių, pavyzdžiui, advento dainose arba giesmėse elnias devyniaragis atbėgdavo, tai toteminis protėvis, akmens amžiaus laikų, kuris ant savo ragų atneša aukso kupką t. y. saulę sugrįžtančią.“
Profesorius prisipažino, kad mėgsta pasivaikščioti po kalėdines muges ir jam labai įdomu pasižiūrėti, kiek tradicinių dalykų ten yra parduodama.
„Pavyzdžiui, džiaugiuosi, kad į Vilnių grįžo meduolių tradicija. Ji būdavo nuo Kaziuko mugės laikų. Turbūt šimtmečių tradicija iškepti meduolius. Dar įdomu, kad senovėje būdavo su kokiais žaismingais užrašais.
Dabar dar to neturime, bet pasveikinimą su šv. Kalėdomis mačiau, kad yra. Seniau užrašydavo „Myliu, bučiuoju, dovanoju“. Tokius dalykus, nes tai buvo lauktuvės iš Vilniaus. Taip pat būdavo užrašoma ant vienų meduolių moteriški vardai, ant kitų – vyriški. Bet dažniausiai su humoru, pavyzdžiui, „Nevaryk manęs šalin!“, „Pasiilgau tavęs“. Tai ir išreiškė jausmą.“
Jam taip pat gaila dėl visų tradicijų, kurios nyksta ir yra mažai pažįstamos mūsų visuomenei.
„Aš manau, kad gal ir mūsų etnologai per mažai stengiasi jas visuomenei pateikti ir parodyti tų tradicijų žaismingumą. Labai gaila, kad mokykloje niekas nepaaiškina vaikams, kiek daug įdomybių galima rasti tuose senoviškuose papročiuose.
Ir atvirkščiai, tada susidaro tokia nuomonė, kad folkloristai, kurie dainas senoviškas dainuoja, tai kaip ten viskas pasenę ir neįdomu. Susidaro tokia nuomonę, kad atiduokime viską į muziejų, į etnologų knygas, o mes gyvenkime naują modernų gyvenimą. Labai gaila dėl tokios nuostatos, nes prarandame labai svarbų dalyką. Tik iš tautiškumo, suvokto <...> gimsta tikrasis pilietiškumas“, – tikino L. Klimka.
Profesoriaus nuomone, tiesiausias kelias į tėvynės meilę yra tas, kai domimasi tautos papročiais.
„Ką dainuodavo, ką matydavo aplinkui save, kaip viską priimdavo, ten daug gerų dalykų yra.“
Pastebi ir keistus dalykus
Pasiteiravus L. Klimkos, ką jis pastebi svečiuodamasis per šventes kitose šeimose, jis sako, kad mato kartais labai keistus dalykus.
„Matau ir labai tokius gražius. Visų pirma, apie Kūčias pasakysiu, kad Kūčios yra šeimos šventė. Tai yra uždaro rato žmonių, labai artimų tarpusavyje, šventė. Kūčios duoda mums galimybę vaikus ir anūkus supažindinti su giminės istorija. Štai kas yra svarbu.
Dabar paklauskime jaunimo, ar prisimena savo senelių vardus, iš kur jie, kokiame kaime gyveno, kokiame krašte, kokie jų papročiai ir gyvenimo nutikimai. Aš esu tikras, kad ne kiekvienas galės papasakoti. Tam yra ilgas Kūčių vakaras, kur apie tai reikia šnekėti, o per Vėlines reikia nuvesti ir parodyti, kur seneliai ilsisi. Ten irgi papasakoti apie jų gyvenimą.“
Jam atrodo keistai ir mada daryti Kūčių vakarienę restorane.
„Ant stalo padedant sušius, bananus ir pan. Tiesiog didesnio paniekinimo mūsų papročiams aš nematau. Mes įsivaizduodavome kažkada, aišku, tai mūsų mitinėje sąmonėje, kad per Kūčių vakarienę prie stalo yra mūsų protėvių vėlės.
Mes apie juos kalbame, juos prisimename, vaikams perduodame jų atminimą, tai turime ir ant stalo padėti tuos valgius, kuriuos jie mėgo, suprato. Tai yra labai įdomu ir išskirtina. Aš iš savo vaikystės prisimenu, nes mano mama iš Žemaitijos krašto, o tėvelis sėlis buvo. Tai labai skirtingi papročiai.“
L. Klimkai būdavo labai įdomu, kaip jie sueidavo prie to stalo ir ir pasipasakodavo vieni kitiems, kokius patiekalus gamindavo.
„Mes tikrai stengdavomės juos tikrai turėti ant stalo ir kiekvienas savaip. Mane, pavyzdžiui, turbūt tai ir paskatino domėtis etnologija.“
Jis sako nustebęs, kai pamatė papuoštas eglutes prie didžiųjų prekybos centrų jau lapkričio pabaigoje.
„Gerai, kad kai kurios eglutės pasodintos į vazonėlius. Bet jos labai retai prigyja pabuvusios šilumoje visą mėnesį. Šiaip eglutės tradicija būtų labai ilga istorija, nors ji nėra sena. Papuošta eglutė į Lietuvos visuomenės buitį atėjo palyginti labai neseniai. Pirmoji eglutė aprašyta, galiu pasakyti tiksliai datą, 1853 m. Ją savo dienoraštyje aprašė Antanas Baranauskas. Jaunystėje jis buvo pakviestas pas vachmistrą, caro valdininką, Vainute ir pirmą kartą pamatė eglutę. Eglutės Lietuvos kaime pradėjo plisti po Pirmojo pasaulinio karo.
Žmonės matė, kaip vokiečių kariai pasipuošdavo tą eglutę ir pasikviesdavo kaimo vaikus, apdalindavo juos saldainiais. Tai tada jau švietimo ministerija nepriklausomos Lietuvos metais išleido aplinkraštį ragindama, kad tą bendrą europinę gražią tradiciją reikėtų priimti. Mes čia galime pavydėti kaimynams latviams, nes jie priešais Rotušę Rygoje yra bronzinę eglutę pastatę su užrašu, kad šitoje vietoje 1501 m. jau stovėjo pirmoji eglutė, papuošta popierinėmis gėlėmis.“
Pasak jo, tai ir tapo bendraeuropine tradicija, kad reikia išlaikyti kažkokią gyvastį per visą žiemą, kad vėl viskas sužaliuotų pavasarį.
Visą pokalbį galite žiūrėti čia
