Europos Sąjunga ir atskiros jos valstybės negali kalbėtis su neteisėtai išrinktu Baltarusijos prezidentu A. Lukašenka. Rusija prisideda prie nelegalių migrantų srauto iš Baltarusijos į Europą organizavimo.
Kalbėti apie santykių perkrovimą su Rusija yra neatsakinga, nes situacija Rytų Ukrainoje, kur Maskvos remiami separatistai tęsia kovą su Kijevo pajėgomis, negerėja. O gilesniu dialogu su Maskva ES ignoruotų principus, kuriais vadovaujasi.
Tai – ne tik kelių pastarųjų dienų bei šių metų pareiškimai iš Lietuvos prezidentūros. Taip apie galimybę kalbėtis su A. Lukašenka ir V. Putinu kalbėjo prezidentas Gitanas Nausėda.
Tiesa, po to, kai Vokietijos kanclerė Angela Merkel paskambino A. Lukašenkai, prieš tai kelis kartus pasikalbėjusi su V. Putinu, tokia Lietuvos pozicija buvo mažumoje, bent jau ES, o tada pasikeitė. BBC radijui G. Nausėda jau kalbėjo priešingai ir tikino, kad neva reikia kalbėtis su A. Lukašenka. Toks nenuoseklumas gali gluminti, bet nėra naujiena Lietuvoje, o ką jau kalbėti apie Baltijos šalis, apie kurių vienybę Vilniuje tarsi turėtų rodyti jau ne pirmasis pastaruoju metu Lietuvos, Latvijos ir Estijos vadovų susitikimas, nesutaria, kaip elgtis tokioje situacijoje.
Vieningai kreiptis į NATO galimybė išlieka, solidarumą rodyti visos trys šalys gali susitikimuose, bet kai kuriais klausimais dėl agresyvių kaimynų ir taktikos bendraujant su jais pozicijos išsiskiria. Tai „Delfi“ interviu pripažino ir Estijos prezidentas Alaras Karis.
Pone prezidente, jūs čia lankote jau antrą kartą per pastaruosius mėnesius, tai neįprasta Estijos prezidentams. Galima pagalvoti, kad Baltijos šalių vienybė – ne tik popierinė ir deklaratyvios vertės, bet ir realybė. Tad šios vienybės dvasioje ar sutiktumėte su Lietuva, kad padėtis pasienyje su Baltarusija yra sugalvota arba kurstoma ne tik Lukašenkos, bet ir Kremliaus?
Taip, šiandien apie tai diskutavome. Ir visi sutikome, kad tai negali vykti be Rusijos. Galima matyti rusų karius, Rusijos bombonešius Baltarusijoje. Tad yra ženklų. Ir kai kurių Vakarų šalių vadovai pradėjo komunikuoti su Vladimiru Putinu, bandydami išspręsti šią problemą.
Praėjusį kartą, kai lankėtės Lietuvoje, sakėte, kad esate atviras diskusijoms su Rusija. O iš tikrųjų, apie ką diskutuoti su V. Putinu ar kuo kitu Rusijoje? Ypač turint omeny, kad Rusija yra aktyvi šios Baltarusijos agresijos dalis prieš ES ir NATO šalis, Putinas sako, kad sumokėkite Lukašenkai ir jis baigs viską, ką pradėjęs.
Yra dalykų, apie kuriuos galima diskutuoti. Net karo metu priešai konsultuojasi. Yra politinių konsultacijų žemesniame lygyje, pavyzdžiui, neseniai mūsų užsienio reikalų ministrė telefonu kalbėjosi su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergeju Lavrovu, tokie dalykai vyksta.
Kitas dalykas, tai ne tik politinės, bet ir kultūrinės gamtosauginės temos, reikia palaikyti kontaktus ir diversifikuoti prieigą kaip bendrauti su Rusija. Yra, pavyzdžiui suomiškas būdas, bet yra ir kitų. Tad manau, kuo daugiau, tuo geriau.
Kai kas pasakytų, kad kalbantis svarbus yra ir grįžtamasis ryšys. Ar tokio pozityvaus ryšio iš Rusijos įmanoma tikėtis artimiausiu metu, kaip manote?
– Sunku spėlioti. Nes visa ES yra įšaldžiusi santykius su Rusija, o Estija yra ES dalis. Realiai niekas nevyksta. Sunku atspėti ateitį, bet reikia būti atmerktomis akimis ir išplėstomis ausimis, o kai atsivers galimybių langas, galėsime tęsti santykius ir bendradarbiavimą.
Pakalbėkime apie neseną istoriją ir tuos langus. Jūsų pirmtakė Kersti Kaljulaid susitiko su V. Putinu prieš kelerius metus. Lietuvai kiek kritikavo Estiją, kad ši nederino pozicijos su kitomis Baltijos šalimis. Ar pats susitikimas Estijai buvo naudingas, žvelgiant iš šių dienų pozicijos?
Na, pačioje Estijoje nuomonės išsiskyrė, ne visi buvo patenkinti vizitu. Ir Baltijos šalys sakė, kad reikėjo konsultuotis su kitomis šalimis. Bet žiūrint atgal, jei atvirai, nieko blogo neįvyko iš to susitikimo. Tad net tokie susitikimai, kurie baigiasi niekuo, tam tikru metu yra būtini.
Jūs į politiką atėjote iš kiek kitokio pasaulio. Ar buvusi prezidentė jums turėjo patarimų užsienio politikoje, ypač dėl Rusijos?
Žinoma, su ja diskutavome, K. Kaljulaid pažįstu iš anksčiau, prieš tai, kai ji tapo Estijos prezidente. Tad mes diskutavome ir ne tik santykius su Rusija, nes ir santykiai su kitomis šalimis svarbūs.
Interviu pradžioje minėjau vienybę, kas yra svarbu. Estija jau siuntė pagalbą Lietuvai migrantų krizės pradžioje, vasarą. Jei kalbame apie tolesnę vienybę – jei reikės aktyvuoti NATO 4-ąjį straipsnį arba padėtis dar labiau eskaluosis, kokius tolimesnius žingsnius Estija yra pasiryžusi žengti, kaip toli gali eiti Estija?
Na, viskas priklauso nuo Lietuvos ar Latvijos, ko joms reikės. Negali eiti padėti tiems, kurie neprašo pagalbos. Esame NATO narės, tai reiškia ir sąjungininkus reikia remti, jei kas nutiks Lietuvoje, Latvijoje ar kitoje šalyje. Reikia žengti žingsnį po žingsnio, viskas priklauso nuo situacijos ir kaip ji esklauojasi, pamatysime.
Jūs kalbėjote su Lietuvos prezidentu, ar NATO 4-ojo straipsnio situacija buvo aptarta ir ar Lietuva išreiškė pageidavimą sulaukti daugiau pagalbos iš sąjungininkų, pavyzdžiui, Estijos?
Diskutavome su visų Baltijos šalių vadovais ir Lenkijos prezidentu dėl šio NATO 4-ojo straipsnio, tai dabar yra Lenkijos ir Lietuvos reikalas kelti šį klausimą, o Estija parems, jei jo reikės.
Jus gali atsiminti kaip principingą, toliaregį žmogų, kai reikia bendrauti su didžiosiomis valstybėmis. Prieš dešimtmetį jums Kinija atsisakė išduoti vizą po to, kai susitikote su Dalai Lama. Lietuva pasirinko panašų kelią, kurį vieni vadina drąsiu, kiti rizikingu, kai kalbama apie nusiteikimą Kinijos atžvilgiu: Lietuva paliko 17+1 formatą ir nusprendė leisti atverti duris Taivano pasiuntinybei Vilniuje. Ar Estija svarstytų sekti nors vienu iš šių pavyzdžių?
Pirmiausiai tai šiomis dienomis mes sakome, kad Kinija yra iššūkis, kad ir ką tai reikštų skirtingomis aplinkybėmis. Bet, žinoma, mes dar esame tame formate 16+1, nors ir turime tą patį tikslą – 27+1 formatas. Problema ta, kad tai užtrunka ir nevyksta pernakt. Artimiausiu metu neplanuojame palikti šio formato, nors aš ir nedalyvavau nesenuose susitikimuose, jie įšaldyti.
Kalbant apie Taivano ar Taibėjaus atstovybes, tai mes tokių diskusijų pas save neturėjome, Nežinau ar yra tokių planų atidaryti ambasadą.
Leiskite, perfrazuosiu klausimą: Lietuva nematė naudos likti 17+1 formate. Ir kaip Estijos, taip ir Lietuvos žvalgyba yra taip pat įspėjusi dėl Kinijos veiksmų. Ar jūs matote naudą tokiuose formatuose, turint omeny santykius su ES ir ypač augantį nerimą dėl Kinijos geopolitinių varžybų su mūsų svarbiausiomis sąjungininkės – JAV?
Žinoma, reikia žiūrėti labai atidžiai į tai, ką daro JAV, kurios teigia, kad svarbiausia priešininkė yra Kinija. Tai reiškia, kad mums reikia būti atsargiems ir, kaip čia pasakius, sakyti sąjungininkams, kad Rusija tebėra grėsmė.
Trumpai kalbėjau su JAV viceprezidente Kamala Harris ir ji sakė, kad ji yra mūsų pusėje. Bet tai buvo labai trumpas pokalbis. Tad reikia turėti omeny, kad mums reikia būti pastebėtiems, kad mes, kaip Europa egzistuojame.
Tad jei, o kai kas pasakytų – kai Kinija ims taikyti daugiau spaudimo Lietuvai, kur bus Estija?
Jūs, kaip mokslo, akademinio pasaulio žmogus, tikriausiai esate girdėjęs posakį „nemaišykime meno/sporto su politika“. Ar manote, kad tai įmanoma, kai tenka susidurti su tokiomis priešiškomis valstybėmis, kaip Rusija arba Kinija?
Politikos prieskonio, žinoma, yra visur – ir sporte, ir politikoje. Bet reikia skirti, kas politiška, o kas ne. Nereikia nuvertinti kultūrinės diplomatijos, tai, manau, labai svarbu. Tas pats yra su sportu. Tai tai remiame.
Jūs, tikriausiai, atkreipėte dėmesį į prastėjančią kovido situaciją Europoje. Kai kurios šalys grįžta prie karantino priemonių. Ar matote, kad Estija irgi to imsis, ar taip pritartumėte?
Šiuo metu apie tai nediskutuojame. Reikia analizės – kokia geriausia praktika. Nes skirtingos šalys elgėsi skirtingai, vakcinacija buvo skirtinga.
Pavyzdžiui, net Islandijoje, kur yra beveik 90 proc. pasiskiepijusių, kovido skaičiai auga. Tad yra daug dalykų, kuriuos reikia susumuoti, norint suprasti, kas vyksta – yra skirtingų kovido atmainų ir t.t. Pagrindinis dalykas – paskiepyti kuo daugiau žmonių, kad sunkių ligos formų būtų kuo mažiau.
Nesutarimai – tik taktinio lygmens?
Rytų Europos studijų direktorius Linas Kojala pripažino, kad strateginiame lygmenyje Baltijos šalys yra vieningos – tiek praeityje, tiek šiu metu, reaguojant į Baltarusijos sukeltą migrantų krizę ar Rusijos užsienio politiką.
„Strateginiame lygmenyje skirčių nėra. Skirtys atsiranda taktiniame lygmenyje – kaip siekti tų tikslų. Yra sveika Baltijos šalių konkurencija, bet mes puikiai suprantame, kad daugelis mūsų partneriai Europoje ir anapus Atlanto į Baltijos šalis žiūri kaip į vieningas valstybes, vieningą poziciją turintį regioną“, – pažymėjo L. Kojala.
Tai, kad Baltijos šalys nesutaria dėl būtinybės šnekėtis su Vladimiru Putinu, anot L. Kojalos, nėra išskirtinumas ar juo labiau veidmainiškumas, ypač reaguojant į tai, kad kadenciją baigianti Vokietijos kanclerė A. Merkel pastarosiomis savaitėmis kalbėjosi ir su V. Putinu, ir su A. Lukašenka, dėl ko sulaukė nemažai kritikos Lietuvoje ir ne tik – esą taip legitimizuojami autoritariniai režimai, kurie šantažu ir agresija išsireikalauja sau dėmesio, pokalbių, o galiausiai ir nuolaidų.
„Aš manau, kad tai yra natūralu. Mes Lietuvoje ne kartą girdėjome diskusijas ir dialogo su Rusija perspektyvas ir nugalėdavo tas pozicija, kad dialogas neturėjo didelės prasmės.
Estijos pavyzdys to tarsi ir nepakeitė, nes esminio lūžio tarp Estijos ir Rusijos negalėjome matyti. Taip pat sunkiai dialogas nedavė konkrečių rezultatų tarp didžiųjų valstybių, pavyzdžiui, tarp Prancūzijos ir Rusijos“, – teigė L. Kojala.
RESC vadovas pripažino, kad vien kalbėjimas su diktatoriais juos gali savotiškai legitimizuoti, tačiau kiekvienas politinis žingsnis turi kaštus ir naudą.
„Kalbant apie Lukašenką kaštai yra akivaizdūs – kalbėjimas su juo jį tarsi ir legitimizuoja. Kita vertus, yra ir potenciali nauda, kurios tikisi Vokietijos kanclerė, nes rizikos, kurios kilo pasienyje yra per didelės ir, galbūt, tas pokalbis gali padėti stabilizuoti situaciją“, teigė L. Kojala, nesiryžęs svarstyti, ar taip ir bus – ar tikrai galima manyti, kad Vakarus nesyk apgavusio A. Lukašenkos žodis dar turi nors kokią vertę, atsakymų dar nėra.
Vis dėlto jis pabrėžė, kad pats kalbėjimas nebūtinai yra blogas signalas, ypač partneriams Vakaruose, kurie mato kritiškesnę Vilniaus laikyseną ir Talino norą megzti dialogą, pavyzdžiui, bent jau su Kremliumi. Bet tai nekeičia esminių tikslų, kad atgrasymas Baltijos šalyse turi būti efektyvesnis, net jei su Rusija turi būti kalbamasi.
„Pozicija, kurią užimą Lietuva ir Lenkija yra svarbi, nes galima kalbėti apie politinį situacijos sprendimą ir Vokietija, neabejoju, tardamasi su regiono valstybėmis, manė, kad dialogas su A. Lukašenka yra teisingas. Rezultatų teks palaukti, o kaštai niekur nedings ir ES tai supranta, bet situacija yra tokia pavojinga, kad atsitraukimas atrodo natūralus“, – teigė L. Kojala, pažymėjęs, kad Vokietija bent jau pačiam Kremliaus ir A. Lukašenkos šantažui įsileisti pas save pasienyje su Lenkija ir Lietuva lūkuriuojančius migrantus neketina.
Tuo metu dėl Kinijos, anot L. Kojalos, Baltijos šalims tai dar kol kas yra nauja tema, tad suprantamas ir pozicijų išsiskyrimas, ką pripažino ir Estijos vadovas.
„Kita vertus, tam tikros vienybės yra – Baltijos šalys vieningai traktuoja kiniškų 5G technologijų tiekimo ir sako, kad tai gali kelti iššūkių nacionaliniam saugumui“, – pabrėžė L. Kojala.
