Tokios nuomonės apie patriotiškumo skatinimo būdus laikosi Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys, dalyvavęs konferencijoje „Pilietiškumo ugdymas mokykloje: ar įmanoma paveldėti meilę tėvynei?“
„Šiandien, kai lietuviai yra labiausiai emigruojanti Europos tauta pagal nuošimčius, mes jaučiame, kad tas ryšys tarp individo, asmens, žmogaus ir tėvynės yra pažeistas, labai stipriai pažeistas. Ir ar mes gražiais, jautriais pasakojimais, kaip reikia mylėti tėvynę, galime tą ryšį atkurti? Mano supratimu, vargiai“, - teigė D. Kuolys.
„Mes net neįsivaizduojame, kaip skaudžiai pažeidžia jaunąją kartą, pavyzdžiui, neištirtos pedofilijos istorijos. Visa tai mūsų gyvenimas, mūsų istorija. Žuvusio karininko šmeižto istorija. Bet niekas neatsako visuomenei. Mūsų vaikai juk visa tai mato. Ir šitie klausimai turi būti svarstomi, jeigu norime tikros, veiklios, o ne bepročių tėvynės meilės. Tėvynės meilė kaip beprotybė galima, bet tai laikinas dalykas ir labai menkai visuomenę kuriantis“, - apgailestavo pranešėjas.
Meilė respublikai – kaip meilė šeimai, artimiesiems ir bendruomenei
„Tarp šeimos, artimųjų ir respublikos, tai yra piliečių bendruomenės, nedaroma prarajos“, - kalbėjo D. Kuolys.
III-iajame Statute buvo sakoma, kad iš meilės respublikai lietuviai bajorai turi važiuoti į seimelius ir ten spręsti bendrus reikalus. Anot D. Kuolio, šiais laikais taip pat galime prisiminti, kad Lietuva Konstitucijoje įvardinta kaip demokratinė respublika, o respublika negali egzistuoti be respublikoniškos laisvės suvokimo.
„Šiandien pasaulis remiasi negatyviu laisvės suvokimu, laisve nuo ko nors: mes esame laisvi, kai valdžia ir kiti nesikiša į mano privačią sritį“, - kalbėjo D. Kuolys.
„Leonas Sapiega aiškino, kad mes, lietuviai, turime didžiuotis ne tik šita laisve, laisve turėti savo nuosavybe, priiminėti sprendimus privačioje erdvėje, bet ir tuo, kad patys savo tvarką savo krašte kuriame. Respublikoniškoji laisvė: aš esu laisvas tada, kai niekas man už nugaros nepriiminėja sprendimų, kurie ir man privalomi, kurie kuria ir mano gyvenimą“, - tęsė pranešėjas.
Pagal šią sampratą, anot D. Kuolio, žmogus laisvas, kai jis dalyvauja bendruose reikaluose, kai dalyvauja priimant bendrus sprendimus. Jo teigimu, jeigu šiuolaikinė respublika šios laisvės išsižada, vadinasi, ji yra tik formalus darinys.
Tėvynė turi atsakyti į piliečio meilę jai
D. Kuolys taip pat priminė, kad Apšvietos amžiuje laikytasi nuostatos, jog respublikos ar tėvynės meilė nėra įgimta ar paveldima, ji tik išugdoma veikiant racionaliai. Pirmiausia tai daroma suteikiant žmonėms laisves bei teises ir mokant jas branginti.
Senieji lietuvių pamokslininkai, anot Pilietinės visuomenės instituto vadovo, manė, kad respublikos meilę pirmiausia sudaro laisvės meilė, savarankiškumo siekis, žmogaus nepriklausomybė, žmogaus individualumas, žmogaus teisės ir laisvės, taip pat bendrapiliečių meilė – meilė žmonėms, artimiesiems.
DELFI primena, kad remiantis visuomenės nuomonės tyrimais lietuviai nepasitiki tiek politikais, tiek vieni kitais.
„Mes kartais norime šiandien iš savo vaikų, kad jie dalyvautų šventėse, mylėtų tėvynę, bet nelabai kas jiems leidžiama veikti. Meilė respublikai, meilė tėvynei siejama su veiksmu, su savo galios ir jėgų pajautimu, taip pat su gyvu ryšiu – tėvynė turi atsakyti į mano meilę“, - teigė D. Kuolys.
Pasak jo, Apšvietos amžiaus atstovas, Tado Kosčiuškos sukilimo dalyvis Mykolas Pranciškus Karpavičius kalbėjo, kad be patriotizmo, be piliečių meilės tėvynei respublika mirs, tačiau meilė respublikai miršta tarp parsidavusių sielų.
„Meilė respublikai miršta tarp parsidavusių sielų, korumpuotoje aplinkoje, ten, kur moralės principų viešajame gyvenime nebepaisoma, kur jie paminami. Kitas dalykas, tėvynė turi atsakyti į piliečių meilę: „Malonu savo gyvenimą skirti tėvynei, kai matau ją išties ginančią ir mano laisvę, nepriklausomybę bei gyvenimą“. Tėvynė, kuri gina ir mane, mano laisvę, nepriklausomybę ir gyvenimą, ir tokiai tėvynei aš irgi galiu aukotis“, - teigė D. Kuolys.
Jis taip pat suabejojo, ar jautriais ir gražiais pasakojimais apie būtinybę mylėti Lietuvą, paskatinsime patriotiškumo plėtrą. Anot D. Kuolio, žmogaus ir tėvynės ryšys turi būti pagrįstas piliečio galios suvokimu – žmogus savo tėvynėje turi galėti veikti ir kurti ją.
„Ar mes, mokytojai, ar mes, intelektualų gyvenimą gyvenantys ir iš jo duonai užsidirbantys, šiandien Lietuvoje jaučiame, kad nuo mūsų tos bendruomenės gyvenimas priklauso, kad mes kuriame savo valstybės, savo tėvynės ateitį? Ar mūsų meilė respublikai yra veiki? Ar mes turime galios veikti ir matyti to veikimo rezultatus? Jeigu mes jaučiamės neįgalūs pilietine prasme, kodėl mes tikimės, kad mūsų vaikai bus įgalūs?“ - klausė D. Kuolys.