Tačiau tokiai prokurorų pozicijai kategoriškai nepritarė teisėjai – ši mažareikšmė byla dėl vos 1,05 Eur vertės alaus skardinės vagystės buvo nagrinėjama net dviejų instancijų teismuose. Ne viename teismo posėdyje turėjo dalyvauti ne tik baudžiamojon atsakomybėn patrauktas Kretingos rajono gyventojas, bet ir valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras, kaltinamąjį ginanti advokatė ir net keturi teisėjai. Be to, tiek ikiteisminio tyrimo metu policijoje, tiek teisminio nagrinėjimo teisme metu buvo apklausta daugybė liudytojų.
Daugiau kaip pusę metų trukęs baudžiamasis procesas baigėsi visišku teisėsaugos fiasko – teisėjai vagyste apkaltintą vyrą nutarė išteisinti, nes nebuvo įrodyta, jog jis padarė Baudžiamajame kodekse numatytą veiką. Be to, išteisinamajame nuosprendyje jie pažymėjo, kad vagyste kaltinto vyro veiksmai galėtų būti „vertinti kaip artimi administracinio nusižengimo savavaldžiavimo sudėčiai“.
Baudžiamąją bylą teismui perdavę prokurorai teigė, kad dar kovo 17 d., apie 8.30 val., Kretingos rajono gyventojas Stasys Ž. atėjo į maisto prekių parduotuvę ir matant parduotuvės darbuotojoms iš šaldytuvo paėmė 1,05 Eur kainuojančią 0,568 l talpos alaus skardinę.
Už alkoholį vyras neatsiskaitė – pardavėjos pareiškė, kad alaus negali parduoti, nes pagal įstatymus prekyba svaigalais leidžiama tik nuo 10 val.
Skardinę alaus pasiėmęs Stasys Ž. išėjo iš parduotuvės, o darbuotojos apie įvykdytą nedidelės vertės vagystę pranešė policijai. Sumokėti už paimtą skardinę vyras atėjo 10 val., kai alkoholiu jau buvo galima prekiauti.
Bet prokuratūra nesutiko su tokiu nuosprendžiu – Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroras Svajūnas Petravičiaus surašė apeliacinį skundą, kurį pateikė Klaipėdos apygardos teismui. Nesutikdamas su išteisinamuoju nuosprendžiu prokuroras apeliacinės instancijos teismo teisėjų prašė Stasį Ž. pripažinti kaltu ir jam skirti 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, uždraudžiant per visą bausmės atlikimo laikotarpį vartoti alkoholį ir kitas psichiką veikiančias medžiagas.
Be to, valstybės kaltintojas prašė išteisintajam palikti galioti nuo kovo skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Nepaisydamas pardavėjų prieštaravimų, jis nutarė alų pasiimti ir paversti savo nuosavybe be atlyginimo ir tai sėkmingai bei įžūliai padarė. Stasys Ž. baigė šią nusikalstamą veiką, nes įgijo realią galimybę valdyti, naudoti pagrotą svetimą turtą ir juo disponuoti. Tai, kad jis vėliau bandė už pagrobtą prekę atsiskaityti, galėtų būti laikoma tik jo atsakomybę švelninančia aplinkybe.“
Teisiamajame posėdyje prokuroro skundą išnagrinėję Klaipėdos apygardos teismo teisėjai nesutiko su valstybės kaltintojo pozicija ir nutarė, kad turi būti paliktas galioti Stasiui Ž. priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Teisėjų kolegija pažymėjo, teismų praktikoje pripažįstama, kad turto pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto užvaldymas pasisavinimo tikslu.
„Grobdamas svetimą turtą kaltininkas gauna turtinę naudą, padaro žalą turto savininkui ir tai darydamas suvokia, kad veikia be turto savininko sutikimo, numato nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia“, – nurodė teismas.
Pasak jų, vien turto paėmimas dar nereiškia jo pasisavinimo arba pagrobimo baigtumo: „Turto pagrobimas yra tik tyčinis nusikaltimas, todėl paprastai šiai veikai būdingas savanaudiškumas ir siekis neteisėtai praturtėti. Jeigu kaltininkas akivaizdžiai nesiekia neatlygintinai pasisavinti svetimo turto, tokia veika nesudaro visų vagystės sudėties požymių. Nors motyvas ir tikslas nėra tiesiogiai vagystės nusikalstamos veikos sudėtyje nurodyti požymiai, tačiau tik jų nustatymas padeda atskirti vagystę nuo į ją panašių, bet kitokią prasmę turinčių veiksmų. Tik nustačius veiksmų motyvą, tikslą, įvertinus tolesnį kaltininko elgesį, galima atskleisti jo tyčios turinį, kuris šiuo atveju yra svarbus nustatant vagystės subjektyviosios pusės požymius.“
„Nors alų Stasys Ž. iš parduotuvės išsinešė pardavėjoms tai matant bei žodžiu prieštaraujant dėl tokių jo ketinimų, tačiau vien to nepakanka konstatuoti, kad jis įvykdė atvirąją vagystę, – pabrėžė teismas. – Stasio Ž. tikslą, o kartu ir tyčią neteisėtai, neatlygintinai įgyti alų paneigia tai, jog jis pasiėmęs alų prie savitarnos kasų atsinešė šią prekę iki pardavėjos ir norėjo už alaus skardinę susimokėti turėtais pinigais. Iš pardavėjų išgirdęs, kad alkoholinius gėrimus galima įsigyti tik nuo 10 val., Stasys Ž. pardavėjai pasakė, kad pinigus už alų atneš 10 val. Stasys Ž. 10 val. atėjo į parduotuvę ir norėjo už alų sumokėti, tačiau pardavėjos pinigų nepriėmė, o vėliau už alų jis atsiskaitė su parduotuvės savininku.“
Anot teismo, aplinkybę, jog Stasys Ž. turėjo piniginę ir už alų susimokėti norėjo iš karto, patvirtino ir parduotuvėje įrengtų vaizdo kamerų įrašai.
Bylos aplinkybes išanalizavę teisėjai taip pat pažymėjo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme Stasys Ž. nuosekliai aiškino, kad neketino neatlygintinai įsigyti alaus, norėjo už jį iš karto sumokėti ir atvyko susimokėti 10 val.
„Netikėti tokiais Stasio Ž. teiginiais nebuvo ir dabar nėra pagrindo“, – teismas pabrėžė, kad išteisintojo veiksmai turėtų būti įvertinti kaip artimi administracinio nusižengimo savavaldžiavimo sudėčiai, o ne kaip apysunkis atviros vagystės nusikaltimas.
Todėl, teismo teigimu, aplinkybė, jog Stasys Ž. turėjo pinigų ir ketino pirkti alaus, yra teisiškai reikšminga, nors kitaip manė prokuroras.
„Byloje nėra įrodyta, jog Stasys Ž. veikė tiesiogine tyčia, kad jis pavojingais nusikalstamais veiksmais siekė pasisavinti vieną vos 1,05 Eur vertės skardinę alaus ir tokiu būdu padaryti parduotuvei turtinę žalą“, – iš karto nuo paskelbimo įsiteisėjusiame nuosprendyje nurodė teismas.
