Kuolys taip pat labai kritiškai vertina kandidatų į būsimus prezidento patarėjus tikrinimą Valstybės saugumo departamente:

„Ar žmogus, nusprendęs siekti valstybės vadovo pareigų, iš tikrųjų negali Lietuvoje atrasti kelių dešimčių žmonių, kuriais pasitikėtų? <…> Žinoma, galima manyti, kad Lietuvoje – visi šunsnukiai ir niekuo pasitikėti nevalia. Bet ar verta tapti tokios šunsnukių valstybės ir visuomenės lyderiu?“

„Delfi“ pašnekovas taip pat teigia pasigendąs prasmingų diskusijų žiniasklaidoje ir siūlo keisti LRT finansavimo modelį.

„Paklauskime savęs: kur šiandien skirtingai mąstantys lietuviai gali susėsti ir rimtai apie bendrus reikalus padiskutuoti? Dažniau matysime įgyvendinamą vieną ar kitą informacinę akciją. Ir už valstybės pinigus.

Visuomeninį transliuotoją išlaikome mes visi. Bet finansuojamas jis iš valstybės biudžeto. Todėl Seimas ir grumiasi dėl visuomeninio transliuotojo su LRT taryba. Galėtų visuomenė iš Seimo ir prezidento Lietuvos radiją ir televiziją perimti, sutikdama mokėti abonentinį mokestį arba pervesdama nuošimtį nuo gyventojų pajamų mokesčio.“

– Šįmet sukako 30 metų atkurtai nepriklausomai Lietuvai. Rudenį renkame Seimą. Ar tai bus brandus trisdešimtmetės nepriklausomybės Seimas?

– Viltingų ženklų – nedaug. Lietuvos politinį gyvenimą apėmę nuovargis ir stiliaus inercija. O trisdešimtmetį galėjome pasitelkti kritinei refleksijai ir politiniam atsinaujinimui. Tikrai vertėjo rimčiau pasvarstyti, ką per tuos dešimtmečius pavyko nuveikti kaip laisvai visuomenei ir valstybei. Sutelkę protus (kad ir kokie jie šiandien būtų), galėjome atsakingiau paprojektuoti bendruomenės ateitį, aptarti, kas mus šiandien dar į bendruomenę jungia ir jungti galėtų. Deja, to padaryti nepavyko.

Būta pavienių pasvarstymų, bet stinga rimtesnių studijų, mokslo darbų, platesnių forumų. Prisiminkime, kiek projektų ir karštų diskusijų dėl Lietuvos raidos scenarijų būta Sąjūdžio laikais. Į tautos ateities svarstymus buvo įsitraukę stiprūs žmonės: Algirdas Julius Greimas, Vytautas Kavolis.

1988 m. vasarą Sąjūdis parengė almanachą „Europa“. Sudarytojas Vilniaus V. Kapsuko universiteto dėstytojas filosofas Romualdas Ozolas jame kalbino Frankfurto prie Maino universiteto profesorių Jürgeną Habermasą. Ir kalbėjosi abu apie Europos tautų vienybės pagrindus, negausių tautų likimą bendrame projekte.

Regis, tuomet turėta didesnių intelektualinių ambicijų. A. J. Greimas, Aleksandras Štromas ragino lietuvius drąsiau įsitraukti į būsimos pasaulio ateities projektavimą. Ar turėtume jėgų šiandien priimti tokį iššūkį?

Manau, žvelgdami tiek į nueitą valstybės kelią, tiek į rytdieną, turėtume daugiau kalbėti apie mus telkiančius bendrus principus ir idėjas, apie tai, kas mūsų ateitį darytų tvaresnę, patikimesnę. Tačiau vis labiau pasiduodame nomenklatūrinei logikai: kaip mums susitvarkyti šios dienos reikalus, pasidalinti turimus ir skolinamus pinigus. O Lietuvos projekto – neturime.

Net prezidentas, iškėlęs gerovės valstybės idėją, tvirtesniais argumentais jos negina. Platesnio projekto nematome. Tarp atskirų iniciatyvų sunku įžvelgti bendresnį brėžinį. Kalbama apie laisvą visuomenę, bet siekiama didinti slaptųjų tarnybų galias ir piliečių kontrolę.

Darius Kuolys

– Ar tikrai tos galios didinamos?

– Taip, jos didinamos: siūlomos įstatymų pataisos, leisiančios slaptosioms tarnyboms imtis ne tik psichologinės prievartos, bet ir prevencinių pokalbių, kitų kontrolės priemonių. Ir tai daroma neturint patikimos parlamentinės slaptųjų tarnybų priežiūros. Per tris dešimtmečius jos taip ir nesukūrėme.

Jei atstatėme Lietuvą kaip laisvą respubliką, turėtume nuosekliai, tvirtai ginti jos principus, nes jie – mūsų politinės tapatybės, mūsų atkurto projekto esmė. Bet šiandien respublikos principai per menkai įsisąmoninti, dažnai paminami.

– Kai apie Lietuvos projektą ir jo atkūrimo subjektą sakote „mes“, ar tikrai dar jaučiatės esąs to „mes“ dalimi?

– Dalyvavau visame Sąjūdžio bruzdėjime, dirbau pirmosiose vyriausybėse, prezidento Valdo Adamkaus pirmojoje komandoje. Tad jaučiu gyvą ryšį su šiuo projektu, išgyvenu dėl jo nesėkmių. Matyt, kaip didelė dalis lietuvių, Lietuvos piliečių.

– Bet ar matote aplink save daug bendraminčių?

– Matau nemažai intelektualių žmonių, kuriems rūpi laisvos Lietuvos projektas. Kita vertus, šie žmonės neretai suabejoja savo galiomis paveikti dabartinę tikrovę. Didelė visuomenės dalis stengiasi prisitaikyti prie tvarkos, kuri kuriama tarsi inertiškai, pačiai visuomenei rimčiau nereflektuojant, kas iš tiesų kuriama.

– Sakote, kad gyvenama šia diena, prisitaikoma, galvojama apie tai, kaip išsidalinti pinigus. Kada ir kodėl tapome tokie?

– Kiekvienoje visuomenėje didelė dalis narių galvoja, kaip prisitaikyti prie esamų aplinkybių, išlikti, ir tie išlikimo instinktai – labai stiprūs. Tai natūralu. Bet gyvybinga visuomenė rūpinasi ir bendru projektu. Laisva politinė bendrija rūpinasi respublika. Dėl respublikos viešai tariamasi, taip jai angažuojamasi, įsipareigojama.

Tam būtina tikra viešoji erdvė, kasdieniai piliečių forumai. Respubliką ištinka krizė, kai atskiros galios grupės ima kontroliuoti viešąją erdvę. Vienus marginalizuojant, kitus sureikšminant sukuriamas tokios erdvės simuliakras.

Ką mes turime, kai mūsų viešuma imama režisuoti galios grupių? Daug pramoginių laidų ir tuštokų plepesių. Sovietmečiu radijas ir televizija mums labai daug pasakodavo apie „autoįvykius“, orų prognozes, duodavo daug patarimų, kaip rūpintis sveikata, auklėti vaikus, prižiūrėti automobilius. Būta neblogų laidų. Bet jokio pilietinio forumo – jokio bendro viešų reikalų svarstymo, kuriame būtų dėstomi skirtingi požiūriai ir argumentai. Tik viena propagandinė linija.

Sąjūdžio metais visuomenė atgavo viešąją erdvę. Bet per pastarąjį dešimtmetį, regis, ji vėl gerokai susiaurėjo. Pastangas kurti, plėtoti garbingą viešą forumą pakeitė kovos dėl įtakos, viešųjų ryšių akcijos. Joms reikia mažiau intelektualinių jėgų, pakanka pinigų ir administracinių resursų.

Ką mes turime, kai mūsų viešuma imama režisuoti galios grupių? Daug pramoginių laidų ir tuštokų plepesių. Sąjūdžio metais visuomenė atgavo viešąją erdvę. Bet per pastarąjį dešimtmetį, regis, ji vėl gerokai susiaurėjo. Pastangas kurti, plėtoti garbingą viešą forumą pakeitė kovos dėl įtakos, viešųjų ryšių akcijos. Joms reikia mažiau intelektualinių jėgų, pakanka pinigų ir administracinių resursų.
Darius Kuolys

– Mūsų viešoji erdvė ir žiniasklaida jums primena sovietinę žiniasklaidą?

– Ne visa. Bet dalis – primena. Tas bendras noras plepėti apie neesminius dalykus. Tokio plepėjimo šiandien smarkiai daugėja. Matyti bendras ir dialogiškumo, polilogiškumo stygius.

– Galbūt tai natūralu komercinei žiniasklaidai, kuri turi prisitaikyti prie masių skonio?

– Paklauskime savęs: kur šiandien skirtingai mąstantys lietuviai gali susėsti ir rimtai apie bendrus reikalus padiskutuoti? Dažniau matysime įgyvendinamą vieną ar kitą informacinę akciją. Ir už valstybės pinigus.

– Pavyzdžiui?

– Visuomeninį transliuotoją išlaikome mes visi. Bet finansuojamas jis iš valstybės biudžeto. Todėl Seimas ir grumiasi dėl visuomeninio transliuotojo su LRT taryba. Galėtų visuomenė iš Seimo ir prezidento Lietuvos radiją ir televiziją perimti, sutikdama mokėti abonentinį mokestį arba pervesdama nuošimtį nuo gyventojų pajamų mokesčio. Dėl to būtų verta tartis.

Politinė bendrija turi išlaikyti tam tikrą solidarumo branduolį. Mes apie jį labai mažai kalbame. Kas yra tas branduolys, galintis palaikyti mūsų, skirtingų pažiūrų ir patirčių žmonių, bičiulystę, draugystę, tarpusavio pasitikėjimą? Kokiu etosu remiasi mūsų respublika? Kas neleis mums smeigti peilio vienas kitam į nugarą? Juk vien jėgos žaidimus žaisdami, vien jiems paklusdami, prie jų prisitaikydami, respublikos neišsaugosime.

– Kokios prisitaikėliškumo pagrindinės priežastys? Gal prisitaikėliškumo Lietuvoje jau mažėja?

– Deja, nemažėja. Pilietinės visuomenės institutas ne vienerius metus yra tyręs mūsų visuomenės pilietinės galios indeksą. Tyrimai parodė, kad, daugumos lietuvių įsitikinimu, pilietiškai aktyvūs žmonės gali patirti susidorojimą: jie gali netekti darbo, gali būti žeminami, marginalizuojami. Tai teigia ir patys aktyvūs piliečiai, remdamiesi savo patirtimi. Ir šis rodiklis per kelerius tyrimo metus iš esmės nepakito.

Kiti tyrimai liudijo mūsų visuomenę ištikusią pasitikėjimo krizę.

Ją esant patvirtina ir neseni politiniai nuotykiai. Štai paskutinė prezidento rinkimų kampanija. Vienas iš būsimų kandidatų į prezidentus ar jo aplinkos narys nepasitiki kitais telkiamos komandos nariais. Ir perduoda apie 60 asmenų – garsių menininkų, politologų, verslininkų – sąrašą patikrinti Valstybės saugumo departamentui (VSD).

Ar žmogus, nusprendęs siekti valstybės vadovo pareigų, iš tikrųjų negali Lietuvoje atrasti kelių dešimčių žmonių, kuriais pasitikėtų? Kokią erdvę mes aplink save kuriame? Respublika grindžiama pasitikėjimu. Žinoma, galima manyti, kad Lietuvoje – visi šunsnukiai ir niekuo pasitikėti nevalia. Bet ar verta tapti tokios šunsnukių valstybės ir visuomenės lyderiu? Valstybės, kurioje ir aktorius Juozas Budraitis, ir režisierius Arūnas Matelis, jaunas politologas Linas Kojala iš anksto yra kalti ir įtartini? Su kuriais viešai bendrauti, viešus reikalus svarstyti galima tik po VSD patikros?

Šie klausimai – labai rimti, bet juos šiandien kelti labai nepatogu. Tad jie ir lieka neatsakyti. Tai ne „pasaulio puodai“ ar „laimės dieta“.

Taip, reikalinga finansinė parama ir sunkiai išgyvenantiems pensininkams, ir vaikus auginančioms vargstančioms šeimoms, ir dėl pandemijos nukentėjusiems verslams. Bet ši parama turėtų būti gerai apgalvota ir susieta su Lietuvos strateginiu brėžiniu. Dabar to nėra. Nėra ši parama ir „taikli“, skiriama jos tikrai reikalingiems. Nuostata „duosime visiems“ leidžia manyti, kad papildomos lėšos naudojamos kaip nomenklatūrinio valdymo būdas.
Darius Kuolys

– Diskutuojama apie karantiną ir vyriausybės ekonominius sprendimus. Kaip vertinate sprendimą mokėti po 200 eurų pensininkams ir kitų išmokų gavėjams?

– Prisiminkime, ką vyriausybė ir Seimas sakė mokytojams ir mokslininkams, kvietusiems atsakingiau galvoti apie visuomenės ateitį, kai buvo tvirtinamas šių metų biudžetas. Nėra lėšų! Ir po kelių mėnesių tų lėšų atsiranda tiek daug, kad vyriausybė su prezidentu varžosi, kam jas išdalinti.

Taip, reikalinga finansinė parama ir sunkiai išgyvenantiems pensininkams, ir vaikus auginančioms vargstančioms šeimoms, ir dėl pandemijos nukentėjusiems verslams. Bet ši parama turėtų būti gerai apgalvota ir susieta su Lietuvos strateginiu brėžiniu. Dabar to nėra. Nėra ši parama ir „taikli“, skiriama jos tikrai reikalingiems. Nuostata „duosime visiems“ leidžia manyti, kad papildomos lėšos naudojamos kaip nomenklatūrinio valdymo būdas.

Šis senas valdymo būdas, deja, niekur nepradingo. Štai prezidentas griežtai pasisakė prieš kainų reguliavimą. Ir tuo pat metu teikia visuomenei svarstyti įstatymų projektus, kuriais numatoma griežtai reguliuoti aukštąsias studijas – jaunų žmonių likimus. Siūloma vyriausybei nustatyti prioritetines programas, kurias pasirinkę studentai – ne tik profesinėse mokyklose, kolegijose, bet ir universitetuose – gaus didesnes stipendijas. Vyriausybė nutars, kurių universitetinių programų mums labiausiai reikia, ir tos programos bus gausiau finansuojamos.

Tam pritaria rektoriai, studentų organizacijos, gimnazistai, verslas, nes numatomi papildomi biudžeto pinigai. Kur Vakaruose toks modelis jau išmėgintas ir sėkmingai veikia? Atsakoma: Pietų Korėjoje.

Kodėl jis neveikia Vakarų Europoje? Nes ten tikima laisve ir nepatikima keliems valstybės pareigūnams nulemti jaunų žmonių likimų.

Pamenu, pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo karštai diskutuota, ar turėtų Ekonomikos ministerija teikti universitetams valstybės užsakymą – kiek ir kokių sričių specialistų Lietuvos ūkiui parengti. Patyrinėjus Vakarų patirtis ir sparčiai laisvėjančią Lietuvos tikrovę, tai daryti nebuvo mėginta.

Dabar, po 30 nepriklausomybės metų, galvojame, kad galime, susėdę vyriausybėje su verslo atstovais, nutarti, kurie studentai mums bus prioritetiniai ir kurie – neprioritetiniai. Ir sutinkame, kad dėl papildomų pinigų akademinė bendruomenė būtų suskaldyta.

Kodėl negalvojama apie didesnius atlyginimus specialistams, kurių dabar trūksta? Apie paties verslo teikiamas stipendijas? Ir už didžiausias stipendijas galima prirengti daug mokytojų, bibliotekininkų, archyvarų, bet jų trūks mokyklose, bibliotekose ir archyvuose, jei nedidės darbo užmokestis.

Įsitikinimas, kad valstybės aparatas kaip Demiurgas gali režisuoti, kontroliuoti, sutvarkyti visuomenę, primena XX amžiaus totalitarizmus maitinusias iliuzijas. Mes dabar mėginame eiti tokiu keliu ir entuziastingai jam pritariame. Gaminsime „žmogiškuosius išteklius“ pagal verslo ir vyriausybės užsakymą?

Dabar, po 30 nepriklausomybės metų, galvojame, kad galime, susėdę vyriausybėje su verslo atstovais, nutarti, kurie studentai mums bus prioritetiniai ir kurie – neprioritetiniai. Įsitikinimas, kad valstybės aparatas kaip Demiurgas gali režisuoti, kontroliuoti, sutvarkyti visuomenę, primena XX amžiaus totalitarizmus maitinusias iliuzijas. Mes dabar mėginame eiti tokiu keliu ir entuziastingai jam pritariame.
Darius Kuolys

– Ir visiems gerai, visi prisitaiko. Tomas Venclova sakė, kad tas prisitaikėliškumas – valstietiško mentaliteto išdava. Sutinkate?

– Šis prisitaikymas – ne tik iš valstietiškų šaknų. Sovietmečiu, kaip ir Rusijos imperijos laikais, klupdyta ant kelių visa visuomenė. Po 1918 m. Stasys Šalkauskis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė kėlė visuomenei programinę užduotį – užsiauginti stiprių, laisvų asmenybių kartą, sykiu – savarankiškai mąstančių intelektualų kartą. Kodėl? Nes, jų įsitikinimu, be laisvų žmonių, be laisvos visuomenės nebus įmanoma išsaugoti ir laisvos valstybės. Mūsų laikais šią užduotį priminė A. J. Greimas, Meilė Lukšienė.

Pritarčiau bičiuliui Leonidui Donskiui: neturėdami didesnio rato savarankiškai mąstančių intelektualų, esame pasmerkti intelektualinei kolonizacijai. Ir šiandien ji vyksta. Vis dažniau tarptautinių organizacijų rekomendacijas perimame kaip direktyvas. O intelektualinį savarankiškumą visuomenė turėtų nuolat auginti ir puoselėti.

– Kas konkrečiai turėtų tai daryti – auginti ir puoselėti intelektualinį savarankiškumą?

– Pirmiausia – universitetai. Bet bendradarbiaudami su savo respublika. Politikai neturėtų norėti, kad politologai, akademikai būtų kaip alaviniai kareivėliai, pašaukiami aptarnauti vieną ar kitą projektą. Jau XVI amžiuje Lietuvoje teigta, kad respublikai būtini nuo dvaro nepriklausantys, jo sprendimus kritikuoti drįstantys, laisvei ir respublikai įsipareigoję protai.

Pažvelkime į intelektualinę prezidento komandą. Kaip būtų puiku, jei joje būtų skirtingai mąstančių, stiprių intelektualių pajėgų, gebančių generuoti ateičiai svarbias idėjas.

– Jų nėra?

– Šiek tiek stinga. Ir tai – problema.

Kai riboto akiračio, kultūriškai menkai išprusę žmonės įgyja aukštus postus, juos apima nepasitikėjimas savimi ir atviro dialogo baimė. Bijoma atsiverti kitų nuomonėms, kitų argumentams. Iš baimės imamasi valios sprendimų, kurių nepajėgiama viešai pagrįsti, bet reikalaujama jiems paklusti.
Darius Kuolys

– O kaip buvo prezidentės Dalios Grybauskaitės komandoje?

– Tas pats: idėjų stigo, tenkintasi administravimu. Viena aukščiausių valstybės institucijų neturėtų būti intelektualiai užgesusi. Universitetas – visai šalia prezidentūros, bet du pastatus skirianti gatvė – tarytum neperžengiamas griovys. O tikroje respublikoje tas ryšys turėtų būti gyvas.

Savarankiškus protus lavina, bendrą išmintį kuria vieši forumai. Kai jų stokojame, protai silpsta, išlempa. Per pastarąjį dešimtmetį būta daug pastangų viešosios erdvės vietoje kurtis privačias komforto zonas: saugūs suderinti klausimai, parengti atsakymai, smagus kamuolio spardymas į vienus vartus, marginalizuoti ir iš aikštės pašalinti galimi oponentai.

Kartais atrodo, kad praradome drąsą gyventi savarankišką gyvenimą. Galvoju, kodėl. Dar 1919 m. Juozapas Albinas Herbačiauskas lietuviams sakė: „Be kultūros savistovybės negalima sutverti tautos nepriklausomybės.“ Ir bus pasakęs esminį dalyką.

Šiandien matome, kaip vis daugiau galios mūsų visuomenėje įgauna žmonės, kuriems stinga pasitikėjimo savimi dėl kultūrinio akiračio striukumo, išsilavinimo stygiaus. Visi mes turime išsilavinimo spragų. Tačiau platesnį kultūrinį akiratį turintis žmogus supranta, kiek daug nežino. Jis ne toks pažeidžiamas, ne taip bijo viešumoje susimauti. Jo nevaldo baimė ir nepasitikėjimas.

Bet kai riboto akiračio, kultūriškai menkai išprusę žmonės įgyja aukštus postus, juos apima nepasitikėjimas savimi ir atviro dialogo baimė. Bijoma atsiverti kitų nuomonėms, kitų argumentams. Iš baimės imamasi valios sprendimų, kurių nepajėgiama viešai pagrįsti, bet reikalaujama jiems paklusti.

Taip nelieka viešo tarimosi ir garbingų susitarimų. Nelieka savarankiškų protų viešų mokyklų. Telieka nuoga kova, kuri turi baigtis priešininkų eliminavimu.

Mūsų prezidentui pritrūko ir adekvataus situacijos suvokimo, ir tiesiog nuoširdaus rūpesčio jam patikėta respublika. Susidarė įspūdis, kad valstybės vadovui per krizę labiausiai rūpėjo, kaip jis asmeniškai krizės fone atrodys.
Darius Kuolys

– Daug kas giria dabartinės valdžios pasiekimus kovoje su koronavirusu. O kaip šią kovą vertinate jūs? Ar einame teisingu keliu?

– Mes iš tikrųjų išvengėme tragedijos. Tai – didelis visuomenės laimėjimas. Vyriausybės – taip pat. Kita vertus, galėjome mažiau manipuliuoti visuomene. Juk kai kurie dalykai buvo slepiami, nutylimi. Galėjome elgtis politiškai sąžiningiau. Kad ir kaip būtų, šis krizės etapas – suvaldytas.

Pristigome telkiančios prezidento lyderystės. Deja, mūsų prezidentui pritrūko ir adekvataus situacijos suvokimo, ir tiesiog nuoširdaus rūpesčio jam patikėta respublika. Susidarė įspūdis, kad valstybės vadovui per krizę labiausiai rūpėjo, kaip jis asmeniškai krizės fone atrodys.

Dėl to labai gaila. Tenka viltis, kad prezidentas dar sugebės savo stilių keisti ir lyderio savybių įgyti. Visuomenės ir žiniasklaidos pilietinis reiklumas galėtų jam padėti.