Spalio 20–26 dienomis Lietuvoje viešėjo pasaulinio pripažinimo sulaukusi lietuvių kilmės mokslininkė, antropologė, primatologė, žymiausia orangutanų tyrinėtoja, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) garbės daktarė, profesorė Birutė Galdikas. Garsioji antropologė šiemet žymi savo veiklos 50-metį – šia proga ji skaitė viešą paskaitą, susitiko su universiteto bendruomenės atstovais ir dalyvavo Pasaulio lietuvių bendruomenių forume. Profesorė, ilgus metus dirbanti gamtosaugos srityje, tikina, kad ir dabartinė pandemija – gamtos naikinimo pasekmė.
Šiemet sukanka pusšimtis metų nuo 1971-ųjų, kai prof. B. Galdikas Indonezijoje, Borneo saloje, Tandžungputingo nacionaliniame parke įkūrė pirmąjį orangutanų stebėjimo centrą. Šiame centre ji savo gamtosauginę veiklą tęsia ir šiandien, dėdama visas pastangas šių primatų ir jų ekosistemos išsaugojimui.
Prieš 50 metų B. Galdikas kartu su dar dviem mokslininkėmis, Jane Goodall ir Dian Fossey, tapo primatų tyrinėjimui skirtos grupės „The Trimates“ nare. Šią grupę subūrė žymus paleoantropologas, profesorius Louis Leakey. D. Fossey žuvo 1985 m. Ruandoje, kovodama už kalnų gorilų išsaugojimą, o likusios dvi „The Trimates“ narės, pripažintos primatologės, iki šiol tęsia savo veiklą, rašoma VDU pranešime spaudai.
Mokslininkės ne tik siekia išsaugoti primatų natūralią gyvenamąją aplinką, jų galimybę išlikti, bet ir skelbia pasauliui apie gyvosios gamtos išsaugojimo reikšmę žmonijos ateičiai. Dar 1980 metais prof. Birutė Galdikas savo paskaitose akcentavo ŽIV atsiradimo sąsajas su atogrąžų miškų naikinimu Afrikoje. Mokslininkė ir šiandien neabejoja, jog dabartinės pasaulinės pandemijos krizė yra natūraliosios gyvosios gamtos naikinimo padarinys. Savo aktyvia veikla ji siekia įrodyti, kad primatų natūralių buveinių naikinimas ne tik lemia bioįvairovės praradimą, bet ir turi katastrofiškas pasekmes mūsų planetos ir žmonijos išlikimui. Jos teigimu, „jei išsaugosime orangutanus, išsaugosime patys save“.
Savo vizito Lietuvoje metu B. Galdikas sutiko dalyvauti ir laidoje „Delfi tema“. Savo interviu profesorė be kitų dalykų kalbėjo apie gamtos apsaugą, kas išlaiko jos meilę darbui, ir ko kiekvienas žmogus galėtų pasimokyti iš orangutangų, jeigu nori patikti kitiems.
– Įtariu, kad žmonėms, kurie stebės šią transliaciją, gali būti smalsu, ką šiuo metu veikiate? Kokios yra Jūsų pagrindinės veiklos sritys? Ar tebegyvenate Borneo? Ar kalbate lietuviškai? Ar galėtumėte truputį papasakoti apie save?
- Taip, aš galiu kalbėti lietuviškai, bet ne tiek daug. Man sunku kalbėti lietuviškai (atsakė lietuvių kalba – „Delfi“)
– Persijunkime į anglų kalbą. Ar vis dar gyvenate Borneo? Ar tebedirbate su orangutanais?
– Atleiskite, atsakysiu Jums angliškai. Taip, vis dar gyvenu Borneo, tačiau dėl pandemijos (dabar ten nesu), kai pandemija prasidėjo, buvau Šiaurės Amerikoje. Tai gi nuo to laiko nebuvau sugrįžusi į Indoneziją, bet aš vis dar vadovauju mūsų pagalbos veiklai Borneo. Turime 230 asistentų. Kalbuosi su vadovais kas dvi ar tris naktis. Nes dėl laiko skirtumo tuo metu, kai pas mus yra naktis, ten yra diena.
Aš jiems skambinu jų darbo dienos laiku. Vis dar palaikome labai glaudų ryšį, laimei, kad, kai taip gali būti, nes prieš dešimt arba dvidešimt metų buvo labai sudėtinga palaikyti ryšį – net ir iš Šiaurės Amerikos su Kalamantanu, tai yra su Borneo Indonezijoje.
– Kai ruošiausi interviu, padariau nedidelį tyrimą. Išties tai tiesiog paguglinau „orangutanai“, „naujienos“. Nėra tiek jau daug tų naujienų, skaičiau straipsnį, kad kritiškai pavojingoje situacijoje išnykti esanti orangutangė laukiasi dvynukų kažkuriame iš pasaulio zoologijos sodų. Svarbu pastebėti iš to, kad orangutanai vis dar yra kritiškai pavojingoje situacijoje.. Kokia yra dabar situacija su jais?
– Visos orangutanų rūšys yra kritiškai pavojingoje situacijoje – tiek Sumatros, tiek ir Borneo orangutanai.
– Kokios yra pagrindinės to priežastys?
– Kokios yra pagrindinės priežastys? Miškų naikinimas arba medienos valdų kūrimas popieriui arba kūrimas plantacijų palmių aliejui išgauti.
– Galbūt tai ir šiek tiek asmeniška, bet prisipažinsiu, kad kažkada perskaičiusi Jūsų knygą ir pati bandžiau atsisakyti palmių aliejaus, bet iš tikrųjų tai yra taip sudėtinga, jei bandai taip gyventi. Nes pamatai, kad jo yra beveik visur..
– Tačiau, žinote, vakar gavau bulvių traškučių, ir pasižiūrėjau, kur jie buvo pagaminti. Tai buvo padaryta Lietuvoje. Ir ant bulvių traškučių pakelio buvo parašyta „be palmių aliejaus“. Aš buvau tokia laiminga.
– Ar galime kalbėti apie kažkokį tvarų palmių aliejų?
– Nėra jokio tvaraus palmių aliejaus. Jeigu būtų tvaraus palmių aliejaus, būčiau pirmoji, kuri jį paremtų ir rekomenduotų žmonėms naudoti tvarų palmių aliejų. Tačiau problema yra tokia, kad jis nėra tvarus. Tai, kas vadinama tvariu palmių aliejumi nėra tvarus palmių aliejus.
Tai yra palmių aliejus, kuris buvo užaugintas vietovėse, kur atogrąžų miškai buvo iškirsti ir išdeginti prieš dvidešimt metų. Kaip gali būti tai, kas yra netvaru iš esmės, po dvidešimties metų staiga tapti tvariu. Tai nelogiška. Kai sako, kad tai yra tvaru, jie turi mintyje, kad tai nebuvo iškirsta dabartiniu metu, tai yra per pastaruosius penkerius ar dešimt metų. Ar tai tvaru? Ne. Tai yra „žaliasis smegenų plovimas“.
– Ar tikite, kad asmeninis pasirinkimas nenaudoti palmių aliejaus gali turėti įtakos pokyčiui įvykti?
– Taip, nes, jeigu pakankamai daug žmonių atsisakys vartoti palmių aliejų, tada korporacijos bus priverstos įsiklausyti. Nes verslo korporacijų tikslas yra pelnas, o jeigu jie negali užsidirbti pelno, arba pelnas mažės, tada – taip, tai turės įtakos. Jeigu daugiau žmonių protestuos, net siųs laiškus kompanijoms, ir sakys, kad „norėčiau, kad nenaudotumėte palmių aliejaus“, jie atsakys, kad „mūsų naudojamas palmių aliejus yra tvarus“.
Tada reikia sakyti: „ne, jis toks nėra, nes ten, kur auginate palmių aliejų, buvo atogrąžų miškas prieš dvidešimt ar trisdešimt metų. Ir tam, kad būtų įrengtos palmių aliejaus plantacijos turėjote iškirsti atogrąžų miškus. Taigi nesakykite, kad Jūsų palmių aliejus yra tvarus. Jis būtų tvarus tik tokiu atveju, jeigu miškai vis dar augtų“. Palmių aliejus yra vadinamas tvariu tik todėl, kad jie vis iš naujo sodina ten augalus. Tačiau ekosistemos, kuri ten egzistavo, jau nebėra. Tai yra indonezietiška bedugnė, baigta.
– Turiu ir platesnį klausimą. Šiomis dienomis daug verslo kompanijų kalba apie tvarumą, ir, nepaisant to, kad produktai, kuriuos jos gamina, teršia aplinką, jos investuoja tarkime į miškų atkūrimą Amazonėje. Kaip manote, ar tokiu būdu galima kompensuoti žalą?
Tai priklauso nuo konteksto, ir nuo to, kaip tu tai kompensuoji. Jei ir toliau naikini atogrąžų miškus, ir sakai, kad darai kažką tvaraus, tai akivaizdu, kad taip nėra. Problema su kompanijomis – kad jos sako: „štai mes turime tvarius žmones“ arba tarkime „tvarius galvijus“, bet „jūs vis dar žudote juos“. Kaip tas gali būti tvaru?
Nežinau dėl argumentų apie galvijus, bet žinau, kad Amazonėje tai nėra palmių aliejus, kas labiausiai naikina miškus, tai yra galvijų auginimas. Aš nenoriu valgyti tos jautienos. Jei ta jautiena atkeliavo dėl atogrąžų miškų naikinimo, aš geriau jau valgysiu augalus. Yra ir kitų priežasčių, kodėl nereikėtų valgyti jautienos, bet gamtosauginės yra vienos iš jų. Pasaulinė klimato kaita yra viena jų, nes, bent jau iš to, ką aš žinau, nesu ekspertė, galvijų auginimas gamina nepaprastai didelius kiekius anglies dioksido, kuris patenka į atmosferą. Ir taip pat auginant galvijus, kai karvės riaugėja, išsiskiria metanas.
– Ar Jūs esate vegetarė?
– Esu beveik vegetarė. Buvau vegetarė. Buvau žaliavalgė veganė. Po kelių mėnesių tiesiog beveik apalpau. Veganai man pasakė: „negalite taip daryti“. Nes prieš tai aš buvau mėsėdė, ir vieną dieną tiesiog nusprendžiau tapti žaliavalge vegane, ir aš nepajėgiau to išlaikyti.
Taigi dabar aš palengva grįžinėju prie veganizmo. Tačiau aš tai darau žingsnis po žingsnio. Nevalgau kiaulienos, ožkienos, ėrienos, vištienos. Negaliu patikėti, kiek daug vištienos yra Lietuvoje. Kur benueičiau, didžioji dalis meniu yra su vištiena.
Tačiau aš vis dar valgau žuvį. Ir vis dar valgau kalakutieną. Per kitas Naujųjų metų išvakares nustosiu valgyti kalakutieną ir antieną. Ir tada mano kitas žingsnis bus nustoti valgyti žuvį. Taigi aš tai darau palengva.
Tiesą sakant niekad neparkritau žemėn, bet aš pajutau, kad galiu apalpti, taigi aš nuleidau galvą, ir tai praėjo. Draugai veganai man pasakė, kad taip nutiko, nes pradėjau savo veganizmą labai staigiai. Taigi aš sugrįžau, ir pradžioje atsisakiau vieno, paskui kito. Ir dabar esu tame taške, kur atsisakysiu kalakutienos ir antienos.
Ir aš tą darau dėl aplinkos apsaugos, bet taip pat, tikriausiai tas net svarbiau, aš tai darau ir dėl pačių gyvūnų. Žinote, aną dieną kalbėjau su iškiliu lietuvių profesoriumi, ir jis tada pažiūrėjo į mane, ir pasakė: „aš nevalgau draugų“. Tada aš taip sureagavau: „gerai, tu nesuvalgysi manęs“. Žinote, sekundę kitą nesupratau, ką jis sako. Paaiškėjo, kad jis laiko balandžius, ir jis nevalgo balandžių. Štai, ką jis turėjo mintyje, balandžiai yra jo draugai. Taigi, aš taip jaučiuosi apie visus gyvūnus.
– Ačiū už Jūsų atsakymą, nes dažniausiai, jeigu pasakai, kad kažko nevalgai, tai žmonės iš karto klausia: „o kodėl?“. Taigi, paaiškinote tai.
– Taip pat – ir dėl sveikatos. Perteklinis mėsos vartojimas Vakarų visuomenėse lėmė įvairiausias ligas – nutikimą, diabetą, širdies ir kraujagyslių ligas, ir visa tai yra gausos ligos. Turime per daug maisto. Ir viena iš maisto rūšių, kurios turime per daug, yra mėsa, proteinai. Galime vartoti ir mažiau proteinų.
– Kalbėjomės šiek tiek apie atogrąžų miškų apsaugą. Nežinau, kiek apie tai girdėjote, bet Lietuvoje mes irgi turime diskusiją apie mūsų senųjų miškų (sengirių) apsaugą. Kokios pozicijos Jūs laikotės?
– Manau, kad Jūs turite išsaugoti kiek įmanoma daugiau senųjų miškų. Lyg pirmadienį aš buvau Punios šile. Tai yra gražus senas miškas. Aš tikrai raginu Vyriausybę saugoti jį, išsaugoti visus tris tūkstančius šio miško hektarų kaip griežtą gamtos rezervatą. Girdėjau, kad yra siūlymų, kad tai būtų genetinis rezervatas, tačiau čia jie kerta medžius genetiniuose rezervatuose. Jeigu jau suprantate, kad tai yra genetinis rezervatas, tai leiskite tiems medžiams augti, tada galėsite stebėti evoliuciją, augimo kaitą.
Taip pat man šiek tiek sukėlė nerimą, kad žinote, kaip žmogus, kuris yra lietuvių kilmės, gyvenęs Šiaurės Amerikoje, dabar – Borneo, visą laiką maniau, kad Lietuva yra pilna miškų. Ir tik, kai prieš kelis metus pažiūrėjau, sužinojau, kad Lietuva turi tik mažiau kaip 30 proc. miškingo ploto, ir dauguma to miško yra fragmentuotas, sunykęs, antrinis miškas. Ir, kad kaimyninė Latvija, taip pat Estija, turi 60 proc. savo teritorijos, padengtos miškais. Ir aš pagalvojau, kaip taip gali būti? Kodėl toks didelis skirtumas? Aš nežinau. Bet man atrodo, kad dėl istorinių ir gilių kultūrinių ryšių su gamta moderni Lietuva turėtų turėti daugiau miško.
– Šiuo klausimu visad yra dvi medalio pusės – ekonominiai ir dvasiniai, gamtos interesai. Kai žmonės apie tai kalba, kaip paaiškinate, kodėl svarbūs ir antrieji?
– Kalbėdami apie ekonominius interesus save apgaudinėjame. Jei neturėsime deguonies, švaraus vandens, miškų ir gamtos, negalėsime išgyventi. Jeigu mišką vertini ne kaip medieną, o kaip gerovės resursą, tai yra resursą švaraus oro, švaraus vandens, poilsio, turizmo, tada vertė yra daug didesnė. Tačiau žmonės galvoja, kad, jeigu jie iškirs tą mišką, ir užsidirbs iš medienos, jie gaus pelną. Realybėje pelnas yra trumpalaikis, o mums reikia galvoti apie ateitį.
– Taip pat minėjote klimato kaitos problemą..
– Oi, klimato kaita.. Net nesakykite.. Tačiau akivaizdu, kad kažkas vyksta, ir tai nėra gerai.
– Yra žmonių, kurie netiki, kad tai yra realybė..
– Jiems reikėtų nuvykti į Grenlandiją, ir stebėti, kaip tirpsta ledynai, ir jūros, vandenynai kyla. Buvau Grenlandijoje. Mačiau tuos ledynus. Aš taip pat gyvenau 50 m. Indonezijoje, ir per tuos metus, kai ten gyvenau, oras tapo vis sunkiau pakeliamas, atsirado žemės išplovimų, būta ypatingai didelių miškų gaisrų. Ir tie gaisrai dėl klimato kaitos vis dažnėja. Ir taip nutinka dėl El Nino orų fenomeno, kuris atneša šilumą į Ramųjį vandenyną, ir atneša kartu sausras į Borneo, kur aš dirbu. Dėl tų sausrų kyla gaisrai, ir šie gaisrai kartais kyla net ne dėl žmogaus veiklos, o dėl žaibų. Tačiau dėl to, kad miškai yra tiek sausi, kai tie gaisrai prasideda, labai sunku juos užgesinti, ir jie plinta.
Praėjusiais metais tas atsitiko Australijoje. (...) Taip pat prisimenu miškų gaisrus Graikijoje. Skaičiau apie tai. Daugybė žmonių žuvo, ištisos salos buvo evakuotos, turistai turėjo būti išsiųsti namo. Ir visa tai dėl klimato kaitos. Klimato kaita pablogina situaciją dėl sausros. Bet, kas yra įdomu, ji taip pat pablogina situaciją dėl potvynių. Kai prieš trejus metus buvau Australijoje, mes negalėjome eiti į pliažą, nes buvo didžiuliai potvyniai. Mes vykome iš rytinės Australijos dalies į vakarinę, ir vakarinėje Australijos dalyje buvo didžiuliai gaisrai. Prisimenu, kad keturi studentai iš Indonezijos, kurie buvo Australijoje, žuvo per tuos gaisrus. Prisimenu tai, nes dirbu Indonezijoje: jie važiavo, ir negalėjo pasprukti nuo ugnies.
Viena iš priežasčių, kodėl jie įkliuvo, nes Indonezijoje miškų gaisrai plečiasi daug lėčiau, ir jie pabėga nuo jų. Daugelyje vietų gali net išeiti iš jų. Jei esi mažytis paukštelis lizde, tai nepabėgsi, bet, jei esi pajėgus žmogus, gali eiti greičiau, nei medžiai yra pagaunami liepsnos. Bet Australijoje daug kur ugnis plinta pažemiui, dega žolė, pažemės augalai, tai nėra didelių miškų gaisrai, tada jau yra sudėtinga, negali pabėgti nuo tokių gaisrų.
– Ar tikite, kad tie procesai gali būti sulėtinti? Ko tikitės iš JT klimato kaitos konferencijos?
– Neturiu jokių didelių lūkesčių iš konferencijos. Žinau, kad politikai visko prisižada, galime klausytis tų auksinių žodžių, bet klausimas – ar jie įgyvendins tuos savo auksinius įsipareigojimus. Man norisi veiksmų. Yra daugybė dalykų, ką gali padaryti kiekvienas žmogus.(...) Kiekvienas gali pasodinti medį. Mūsų fondas Indonezijoje turi aštuonis žmones, vietinius indoneziečius, kurie sodina medžius. Ir per paskutinius trejus metus, nuo 2018 m., šie aštuoni žmonės pasodino beveik pusę milijono vietinių medžių. Tai yra aštuonių žmonių darbas.
Kartais mes iš išorės susiorganizuojame sodinukus, sudarome kontraktus su vietiniais kaimais, kad jie eitų į miškus ir surinktų sodinukus. Nes dauguma sodinukų dažniausiai miršta miškuose dar iki to laiko, kol jie tampa brandžiais medžiais. Kartais sumokame vietinių kaimų gyventojams, kad jie atneštų mums sodinukų. Ir mes juos sodiname. Dabar mes dar turime ir mokomąją programą.
Nuo 2017 m. mūsų mokytojas ir jo asistentė, tai yra du žmonės, pakalbėjo su daugiau kaip 50 tūkst. žmonių mokyklose, kaimuose. Pastaraisiais dvejais metais mes gauname vietinius sodinukus – dažnai iš Indonezijos Vyriausybės, ir, pasikalbėję tarkime su dviem šimtais mokinių ar šimtu kaimo gyventojų, mes duodame kiekvienam jų po sodinuką, ir leidžiame jiems jį pasodinti. Aplink daugelį kaimų yra atvirų vietovių, aplink mokyklas yra vietovių be medžių, ir mes raginame žmones daryti kažką dėl orangutanų. Nes orangutanams reikia medžių. Orangutanams reikia miško. Jei nebus miško, jie neišgyvens.
– Pakalbėkime apie dar vieną didelę aktualiją – COVID -19. Ar matote tai kaip aplinkosauginę problemą?
– Žinoma, o kaip Jums atrodo, iš kur COVID kilo? Gal jis kilo ir iš Vuhano laboratorijos, aš tai nežinau... Bet paprastai virusai kyla iš gyvūnų arba paukščių, kurie perduodami žmonėms. Ir kaip tas perdavimas vyksta? Tas perdavimas vyksta dėl gamtos naikinimo, nes žmonės vyksta į miškus, ar kur tik jie nevyksta, renka laukinius gyvūnus, veža juos gyvus į turgus, ir ten virusai, kuriuos turi tie gyvūnai, sutrumpinant visą istoriją, perduodami žmonėms. Kai kurie tų virusų nesukelia jokios žalos, bet kai kurie virusai, kaip tarkime SARS, o kaip žinia COVID yra SARS virusas, vis mutuoja, ir tampa labai žalingi, net mirtini žmonėms. Taip vyksta todėl, kad negerbiame gamtos.
Mano anyta yra dajakė. Mano vyras iš dajakų. Tai yra etninė Borneo gyventojų grupė. Ji tikėjo, kad turi palikti giliausias, tamsiausias miško vietas ramybėje, nes, jei jas kirsi ir trikdysi, miško dvasios jas paliks, ir pridarys daug žalos žmonėms. Ji teisi, išskyrus tai, kad tai yra ne dvasios, o virusai, bakterijos ir grybeliai. Turime palikti gamtą ramybėje. Yra milijonai įvairiausių virusų tuose miškuose, kuriuos nešioja gyvūnai ir paukščiai, ropliai, ir, kai iškerti jų gyvenamąsias vietas, jie neturi, kur dėtis, jie perduodami žmonėms.
Viską supaprastinu, nesu genetikė, bet iš esmės taip ir yra. Jeigu naikinsi gamtą, ji keršys.
– Ar esate optimistė, žiūrėdama į žmones, kad jie gali pasimokyti iš klaidų?
Absoliučiai taip, žmonės keičia savo elgseną. Jei jie pakeis savo ekonomikos sistemas, jeigu jie supaprastins procesus, tarkime pirks vaisius, užaugintus arčiau namų, mes turime galimybę. Gali užtrukti sugrįžti, kur esame buvę, bet žinoma, kad turime vilties. Bet jei per keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų visi ledynai Grenlandijoje ištirps, vandenynai apsems pakrantės miestus, tada jau bus sudėtingiau grįžti prie to, kas buvo.
Bet, žinoma, kad yra vilties. Kai tik žmonės imasi spręsti problemas, yra ir vilties. Pavyzdys yra gyvūnų rūšys, kurioms kyla grėsmė išnykti. Visos rūšys, kurioms žmonės skyrė dėmesio, ir pasakė, kad mes pabandysime jas išsaugoti, išliko. Vis kalbu apie Kalifornijos kondorą. Prisimenu prieš daugybę metų, dar prieš išvykstant į Borneo, prieš penkiasdešimt metų jų gal buvo likę dešimt. O dabar jau jų yra du ar trys šimtai. (…) Jie grįžta. Visos rūšys, kurios buvo stebimos, išliko.
Bet kaip yra su tomis rūšimis, kurios nebuvo stebimos? Tarkime, Javos tigras, prieš kažkiek metų žmonės sakė, kad „oi tik dešimt jų liko, jiems viskas bus gerai“. Niekas nieko nedarė. Ir po dešimties metų gyvūnų apsaugos organizacija Indonezijoje sakė, kad „pažiūrėkime, kiek tų tigrų dar išliko“. Jie pasižiūrėjo, nusiuntė komandas, ir kameras, ir vienintelis dalykas, ką jos užfiksavo, tai buvo kaimo gyventojai, kurie nelegaliai ėjo į nacionalinį parką naktimis rinkti medienos ugniai kurti. Neužfiksuota nei vieno tigro, nei vieno pėdsako, nei vieno vienintelio riaumojimo. Jie dingo. Jie išnyko prieš akis.
– Turiu dar vieną galbūt kvailą klausimą, ar gali orangutanai susirgti kovidu, ir tarkime, ar tose vietose, kur su jais dirbate, jie yra vakcinuojami?
– Ne mes jų nevakcinuojame, mes užsidarėme karantine. Visi nacionaliniai parke Indonezijoje yra užsidarę nuo 2020 m. kovo pradžios.
– Bet tai yra pavojinga orangutanams?
– Mes nežinome. Bet, jeigu tigrai, gorilos gali susirgti kovidu, galbūt ir orangutanai gali susirgti. COVID tėra SARS virusas, yra šimtai, o gal net ir tūkstančiai SARS virusų, tai yra vienas jų, jis mutavo ir tapo pavojingas. Mes nežinome. Bet kol kas nei vienas orangutanas nesusirgo kovidu. Nesu kovido ekspertė, bet manau, kad kovidas ilgainiui taps eiliniu peršalimo virusu. Nes jis mutuoja, ir tampa vis mažiau pavojingas.
– Dar apie orangutanus, kai klausiau Jūsų paskaitos VDU, papasakojote vieną juokingą ir labai mielą istoriją. Gal galėtumėte pasidalinti ir su mūsų žiūrovais, ko žmonės galėtų išmokti iš orangutanų, jeigu jie nori, kad kitas žmogus juos pamiltų arba pamėgtų?
– Viename psichologijos žurnale skaičiau straipsnį apie žmones, atliekančius psichologijos tyrimus, kurie aiškinosi, kaip žmones priversti tave įsimylėti arba tikrai pamėgti kitus žmones. Vienas iš metodų buvo, kad turi žiūrėti tiesiai kažkam į akis, bet taip iš tikrųjų, kai net labai daug nemirksi, tiesiog intensyviai žiūri kitam žmogui į akis, ir nenukreipi žvilgsnio. Tai suveikia. Turiu Jums pasakyti, kad aš tai išbandžiau su keliais žmonėmis. Nedarau to labai dažnai, nes tai yra sunku padaryti. Turiu čia sėdėti ir dvi minutes intensyviai žiūrėti Jums į akis. Tai būtų sunku man, ir greičiausiai jūs nukreiptumėte žvilgsnį. Tai yra sunku padaryti. Bet tai yra metodas, kuris veikia, ir tai yra būtent tai, ką daro orangutanai. Jie ateina prie tavęs, ir jie žiūri tau į akis, kartais jie dar paima tavo ranką. Kalbu apie tuos, kurie yra prijaukinti, tai nėra tie laukiniai orangutanai. Ir žmonės pasijunta užburti, galiausiai palieka pinigus tiems orangutanams, na ne tiesiogiai, bet per fondus, organizacijoms, kurios padeda orangutanams.
Kitas dalykas, kuris panašu, kad veikia – jeigu nukrenti ant ko nors, ir tas žmogus turi tave pagauti, ir galiausiai tai pasibaigia apsikabinimu. Mano kolegė, kuri yra komunikacijos profesorė, suporuoja studentus, ir sako jiems daryti tą pratimą. Ir ji sakė, kad praėjus kažkiek metų, tie žmonės, kurie įkrito viens kitam į glėbį, buvo dar draugiški vienas kitam, vis dar palaikė kontaktą. Nei viena pora neapsivedė, bet jie buvo draugiški vieni kitiems. Metodas veikė. Neprisimenu kitų metodų, bet šiuos du prisimenu, ir vis galvoju, – orangutanai tai daro. Jie to nedaro specialiai, nors gal ir daro, bet aš nežinau. Bet štai kodėl žmonės kartais juos laiko labai užburiančiais. Jie žino psichologines technikas (juokiasi pašnekovė – „Delfi“).
- Dar viena didelė šiuolaikinių visuomenių bėda yra perdegimas. Ir štai dabar kalbu su Jumis, penkiasdešimt metų dirbate su orangutanais, kiekvieną dieną atliekate savo darbą, ir kai Jus girdžiu, jaučiu, kad tebeturite tiek daug meilės savo darbui. Kaip tai išlaikote?
– Aš esu gamtininkė ir mokslininkė. Ir aš esu smalsi. Tiesiog esu smalsi apie pasaulį. Ši savaitė, kurią praleidau Lietuvoje, buvo nuostabi. Tiek daug sužinojau apie Lietuvos istoriją, kultūrą, modernią kultūrą, net šiuolaikinės valdžios reikalus Lietuvoje. Aš esu labai smalsi. Aš kaip vaikas. Man norisi visko išmokti. Ir man tikrai labai patinka orangutanai. Man patinka visi gyvūnai, bet juos mėgstu ypatingai. Ir aš labai stipriai jaučiu, kad mūsų misija yra ne tik juos tyrinėti, bet ir išsaugoti ir apsaugoti juos. Ir taip jau yra, kad negali apsaugoti orangutanų laisvėje izoliacijoje. Turi saugoti miškus. Tai, kas mane iš pradžių patraukė prie orangutanų, buvo ir apie tai, kad tai yra „miško žmonės“ (indoneziečių kalba – „Delfi“). Man labai patinka miškas.
Aš pasakoju žmonėms, kad tas žavėjimasis mišku yra dalis tradicinės Lietuvos kultūros. Mano abu tėvai buvo lietuviai. Mes tyrėmės genetiką, ir mes esame lietuviai. Lietuviai yra labai homogeniška genetinė grupė, o mano tėvai dar buvo ir kultūriškai labai lietuviški. Jie abu paliko Lietuvą per ir po Antrojo pasaulinio karo, taigi abu buvo jau suaugę. Jie atvyko į Kanadą, tapo kanadiečiais, ir tada išvyko į JAV, ir jie kartu parsivežė lietuvišką kultūrą ir tradicijas, ką jie perdavė ir man. Žinote, mano mama vesdavosi mane į mišką, ir rodydavo medžius, kurių lapus gali rinkti ir daryti arbatą, rodė medicininius augalus.
Mano tėvai labai mylėjo gamtą. Mano tėtis Los Andžele išeidavo vos kelis žingsnius per duris, laikydavo ranką su duonos trupiniais, ir laukiniai paukščiai atskrisdavo ir nutūpdavo jam ant rankos palesti. Tam reikėjo daug kantrybės. Jis apie tai nekalbėdavo, bet jis darydavo daugybę dalykų, kurie buvo labai giliai susiję su gamta, kaip tarkime – tas ryšys su laukiniais paukščiais. Po to, kai jis mirė, prisimenu, išėjau pro galines duris, ir ten buvo tie laukiniai paukščiai, kurie sėdėjo, žiūrėjo į mane, jie spoksojo į mane taip intensyviai. Jie laukė mano tėvo, jo rankos su trupinukais. Jis buvo lietuvis, jis buvo visa širdimi lietuvis. Jis – iš Žemaitijos. Jis buvo smulkus ūkininkas Lietuvoje.
– Ko palinkėtumėte tiems, kurie gyvena šiuolaikinėje Lietuvoje?
– Linkiu, kad jie vertintų gamtą panašiai taip, kaip jų protėviai tai darė, arba kaip tai darė vyresnės kartos kaip kad mano tėčio, kuris gimė 1918 m. Pasauliui linkiu, kad orangutanai išliktų kaip rūšis laukinėje gamtoje, ir kad mes, modernūs žmonės, sustabdytume tuos masinius išnykimus, kurie vyksta pasaulyje.
Nes dauguma tų išnykimų yra nulemti mūsų karo prieš gamtą. Visiškai nesvarbu apie ką kalbėtume – tigrus, pandas, vilkus kai kuriose vietovėse (...). Ar girdėjote apie vabzdžius, kurių vis mažiau, apie tai, kad lieka vis mažiau paukščių? Tai yra siaubinga, ką mes sau darome. Nes visos šios rūšys, visi šie paukščiai, gyvūnai, vabzdžiai, turi vietą gamtoje, ir jie atlieka savo unikalias užduotis motinai žemei ir kiekvienam mūsų. O mes to nesuprantame.
– Tikiuosi, kad suprasime.
– Ir aš tikiuosi, kad suprasime, kiek daug esame skolingi gamtai
