Kuo daugiau Baltarusijoje LDK, tuo mažiau joje Kremliaus
Kaip teigia V. Vileita, paskutiniojo praeito amžiaus dešimtmečio pradžioje Baltarusijoje atsiradę nauji – nacionaliniai, o ne sovietiniai – istorijos vadovėliai, baltarusiams buvo tarytum šviežio oro gurkšnis.
„Ligi tol daugelis baltarusių juto nacionalinio nepilnavertiškumo kompleksą. Kalbėdami apie save jie sakė, kad neturi nieko savo – nei kalbos, nei istorijos, kad klausosi rusiškos muzikos ir skaito rusų literatūrą. Taigi, yra kažkokia „ne visai tauta“, – aiškina V. Vileita, pats iki 9-os klasės, t. y. kol persikėlė į Lietuvą, mokęsis baltarusiškoje mokykloje. – Gi naujuose vadovėliuose jau buvo rašoma apie Didžiąją Lietuvos Kunigaikštystę – baltarusių drauge su lietuviais sukurtą valstybę, apie tai, kad ta valstybė buvo pažangesnė negu Maskvos kunigaikštystė, kadangi joje vyravo bajoriškoji demokratija ir religinė tolerancija. Taigi, paaiškėjo, kad mes turėjome savą, kitokią nei Rusijos, istoriją. Štai kodėl iš tų vadovėlių mokęsis jaunimas LDK laiko auksiniu amžiumi Baltarusijos istorijoje.“
Būtent tokį požiūrį į istoriją baltarusiams mėgino įskiepyti šalies likimui neabejingi europiečiai, sako Vilniaus universiteto docentas Vytis Jurkonis.
