Atsakymų į šiuos klausimus laidoje Delfi tema ieškojo XX a. istorikas dr. Algimantas Kasparavičius ir užsienio reikalų viceministras dr. Mantas Adomėnas.
Kuri proga svarbesnė – Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji?
Laidos vedėjui Aurimui Peredniui pastebėjus, kad Lietuva turi du gimtadienius, tai yra Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją, pašnekovai vieningai sutarė, kad abi progos Lietuvai yra itin reikšmingos.
„Tos dvi šventės, žiūrint grynai emocionaliai, žmogiškai, jos abi yra lygiavertės. Aišku, jeigu žiūrėtume juridiškai, jeigu žiūrėtume politiškai, tai be jokios abejonės Vasario 16 yra pirminė – ji yra mūsų senasis gimtadienis. O Kovo 11-oji yra vėlyvesnė ir ji yra išvestinė, nes mes labai aiškiai, kai skaitome Vasario 16-osios nutarimo tekstą ir Kovo 11-os akto tekstą, matome, kad Kovo 11-oji apeliuoja į Vasario 16-osios nutarimą ir atkurtą valstybingumą. Taip, kad juridinė, politinė seka yra pakankamai aiški. Bet emocionaliai tiek vyresnioji karta, tiek jaunimas gali vienodai linksmai, išradingai paminėti tiek Vasario 16-ąją, tiek Kovo 11-ąją“, – patikino A. Kasparavičius.
Kartu jis atkreipė dėmesį, kad mūsų – Lietuvos – valstybingumas neprasideda Vasario 16-ąją, jis prasideda žymiai anksčiau.
M. Adomėnas patikino, kad Kovo 11-oji yra labai svarbi tai kartai, kuri ją išgyveno – būtent tą dieną atgimė Lietuvos valstybė. Jis taip pat prisiminė, kad tos dienos įvykį stebėjo kaip korespondentas.
„Užaugo karta, kuriai, įtariu, Kovo 11-oji yra tokia pat tolima, nes tai ne jų karta, tai yra tik iš pasakojimų ateinanti, kaip ir Vasario 16-oji. Sakyčiau, kad, laikui bėgant, tos datos vis labiau susilygins. Tai kaip du muzikos taktai, kurie vienas kitą atliepia. Nematyti stebuklo, kad buvo po daugiau nei 100 metų sukurta respublika, yra lygiai taip pat trumparegiška, kaip nematyti stebuklo, kad po daugiau nei pusšimčio metų okupacijos ji buvo atkurta tuo metu, kai atkūrimai nevyko pasaulyje.
Pats tas mūsų susikoncentravimas į gimtadienį ar atkūrimo gimtadienį, ar sukūrimo gimtadienį rodo, kokia jauna valstybė esame ir kai laiko perspektyva ilgės, manau, kad svarbesnės bus ne gimtadienių datos, o vienijančios, valstybingumą apskritai išreiškiančios datos, kaip Valstybės diena. Labai linkėčiau, kad Lietuvos valstybė sulauktų, kai abi datos, bus kažkur amžių glūdumoje pasimetusios datos, kurios turės kažkokią egzotinę vertę, bet jos nebebus egzistenciškai svarbios“, – savo nuomonę išsakė užsienio reikalų viceministras.
Nuo 97 laipsnių šalčio iki veržimosi į dangų
Ar po poros metų Vilniuje bus 97 laipsniai šalčio? Ar galėjo taip būti? Prisimindamas rašytojo Antano Vienuolio kūrinius klausė A. Perednis, kartu pakviesdamas pašnekovus aptarti ir prieš šimtmetį egzistavusią Lietuvos valstybės viziją.
„Jeigu tikėtume rašytojo A. Vienuolio fantazija ir jo futurologinėmis įžvalgomis, tai taip, buvo netgi daugiau, nes, kiek pamenu, 97 laipsniai šalčio A. Vienuolio fantazijose buvo 1924 m. O 1922 m. buvo 123 laipsniai šalčio. Bet taip buvo pagal Baltučio termometrą. Lietuviai buvo tiek pažangūs pirmosios respublikos idealistų, kūrėjų, menininkų, rašytojų svajonėse ir fantazijose, kad jie labai daug kūrė. Jie netgi sukūrė devynis universitetus Vilniuje per šimtą metų, ant Trijų kryžių kalno pastatė oro uostą. (..)
Na, ir šiuo atveju lietuviai turi tokį nacionalinį išradimą, jiems nebereikia švedų, nebereikia vokiečių – Farenheito ar Celsijaus – išradimų fizikinių, jie turi išradę Baltučio termometrą ir pagal jį skaičiuoja. Tai rodo pirmosios mūsų respublikos kūrybinį potencialią. Tas potencialas nebuvo vien tik iliuzinis, jis turėjo ir realią prasmę“, – teigė A. Kasparavičius.
Istorikas pateikė ir pavyzdį, kai 1934 m. vasaros pradžioje trys lietuviški ekipažai, lietuviški lėktuvai, lietuviai lakūnai skrido aplink visą Europą. Tai, anot A. Kasparavičiaus, buvo įvykis, kuris sudrebino Europą. Todėl fantazija, istoriko teigimu, išties konkuravo su realiais darbais.
Kartu jis pastebėjo, kad lietuviams nuo seno buvo pažįstama dangaus trauka.
„Galime prisiminti ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), Kazimieras Simonavičius parašė veikalą „Didysis artilerijos menas“, kuriame yra įprasminti ir užfiksuoti šiuolaikinės raketų pramonės principai – kaip gali skristi raketos. Tai yra XVI-XVII amžius. Taip, kad lietuviai niekada nestokojo fantazijos“, – sakė istorikas.
Be sugebėjimo žvelgti aukščiau horizonto, anot A. Kasparavičiaus, lietuviai nebūtų sugebėję laimėti Durbės mūšio, Salaspilio mūšio ir net Žalgirio mūšio. Žiūrėti šiek tiek aukščiau ir toliau, istoriko nuomone, yra ilgosios valstybinės tradicijos tapatybės dalis.
Lietuva išgyveno tai, ko nenumatė jokios vizijos
M. Adomėnas atkreipė dėmesį į tai, kodėl Lietuvoje šiuo metu nėra keturių ar penkių milijonų gyventojų, kaip kad prognozavo A. Vienuolis.
„Įvyko nežinomas nežinomasis, kurio A. Vienuolis nepajėgė numatyti, tai yra okupacija, su jos žudynėmis. Dvi okupacijos, galbūt net trys okupacijos, viena kitą keitusios žudynėmis, genocidu vykdomu, tremtimis, pabėgimu į Vakarus. Tai yra atsakymas, ko nenumato vizijos (..)
Ta vizija yra labai pratęsta to meto visuomenės būklė. Jis galvojo apie tautinę valstybę, kuri galios su paturbinimais ir padidinimais masto ir po šimto metų. Daug įdomiau ir tai, ko jis neatspėjo ir kas neišsipildė.
Tai, kad mes galėjome atkurti valstybę po okupacijos, kai atrodė, kad sunaikino amžinai, niekas netikėjo, kad Lietuvos vardas vėl bus ant žemėlapių, išskyrus reakcingus Šaltojo karo laikų žemėlapius, kur tyčia būdavo spausdinama, nepripažįstant okupacijos. Bet niekas nemanė, kad tai bus ant realių žemėlapių. Niekas nemanė, kad tautinė valstybė išliks, pakeitusi pavidalą, bet vis dėlto tautinė valstybė“, – kalbėjo užsienio reikalų viceministras.
Buvimas tautinės valstybės nariais, pasak M. Adomėno, yra stebuklas. Tai padeda pažinti tęstinumą ir būti XXI amžiaus tautinės valstybės nariais. Jo teigimu, tai yra nuostabus dalykas. Kartu jis pabrėžė skirtumą tarp tautininkiškos ir atviresnės pasauliui tautinės valstybės sampratos.
Sureaguodamas į tai, istorikas A. Kasparavičius akcentavo, kad Lietuva prieš šimtą metų buvo gana atvira ir perėmusi europietiškas tendencijas.
„Vienas dalykas, A. Vienuolis nebuvo Smetoniškos valstybės modelio trubadūras. A. Vienuolis savo vizijas rašė 1920-1927 m. Jis iš esmės retransliuoja konservatyvios, krikdemiškos krypties fantaziją. Kitas momentas yra, kad Smetoniška Lietuva nebuvo uždara Europai. Ji buvo pakankamai atsivėrusi. Smetoniška Lietuva, jos elitas gyveno tomis pačiomis realijomis, kuriomis gyveno visa Vakarų Europa“, – pastebėjo istorikas.
Smetoniškos Lietuvos užsivėrimas Europos atžvilgiu, istoriko pastebėjimu, yra sovietinių laikų palikimas.
„Tie žmonės, kurie šiandien ima tapatintis su Antano Smetonos Lietuva, priskiria sau tam tikrus politinius terminus, ar prisiskiria sau tam tikrą ideologiją, jie iš esmės neturi nieko bendro nei su Smetoniška ideologija, nei su to meto vertybėmis“, – pabrėžė A. Kasparavičius.
„Politine prasme jie pataikė į madą. Mada buvo diktatūrų (..) Kultūriškai tai buvo nepaprastai atvira valstybė“, – A. Smetonos Lietuvą įvertino M. Adomėnas.
Kartu jis pastebėjo, kad tautiškumo supratimas Lietuvoje labai pasikeitė – jis atsinaujino ir prisitaikė prie XXI amžiaus tikrovės, nepamesdamas savo tapatybės. „Tai yra įstabus kultūrinis virsmas kuris rodo, kad tautinė valstybė turi savyje transformacijos potencialą, ji gali tapti kažkuo kitu, išplėsti savo tapatybės sąvoką“, – pastebėjo politikas.
Pavykę ir nepavykę dalykai
„Buvo labai daug dalykų, kurie galėjo nepavykti, bet pavyko. Jeigu nekalbame apie patį valstybingumą, kuris yra iš tiesų patenkantis į geopolitinio stebuklo sferą. Man atrodo, didelė grėsmė buvo iškilusi lietuvių raštijos ir lietuvių kalbos, kaip kultūrinės kalbos, vartosenai XX amžiaus vidurio ir antrosios pusės audrose. (..) Kad pavyko išsaugoti savo raštiją, ta pastanga, vykusi ir anapus Atlanto, ir Lietuvoje, nemaža dalimi slaptai rezistencinė, tai yra labai svarbus dalykas“, – tikino M. Adomėnas.
Vis tik svarbiausia, anot užsienio reikalų viceministro, yra tai, kad, pamačius Sovietų Sąjungos geopolitinę galybę, Lietuvai pavyko išsaugoti valstybingumo viltį.
„Lietuvių kalbos pakėlimas į valstybinį statusą, literatūra, suteikimas jai visuomeninio statuso, yra labai svarbūs mūsų nacionalinei tapatybei (..) Antras labai svarbus momentas, kad mes sugebėjome labai aiškiai užkalti tvirtus kuoliukus prie savo sienų: mes sugebėjome atstovėti ir sostinę Vilnių, ir Klaipėdą. Nesakau, kad tai buvo padaryta be tam tikrų politinių nuostolių, bet galutinis rezultatas yra toks, jog kai mes antrą kartą XX amžiuje atkūrinėjome savo valstybingumą, iš esmės valstybės sienų klausimas buvo išspręstas“, – teigė A. Kasparavičius.
Tačiau istorikas turėjo priekaištų politiniam dabartinės Lietuvos elitui, kad jis nesugebėjo pakelti valstybės socialinio ir ekonominio gerbūvio į tokį lygį, jog būtų saugu ir gera bei patogu gyventi didelei daliai mūsų bendruomenės.
„Linkėčiau politiniam elitui atsakingiau ir racionaliau formuoti politinius uždavinius ir jausti didesnį įsipareigojimą šalies, tautos ir valstybės nacionaliniams interesams“, – teigė A. Kasparavičius.
„Jeigu Lietuva ir bendrai civilizacija šitame globalizme išliks artimiausius šimtą metų, tai įsivaizduočiau, kad po šimto metų bus sukūrę gana tvirtą koloniją kur nors Marse, rengs ekspedicijas galbūt švęsti gimtadienio ar kitų malonių švenčių į mėnulį ir mes gyvensime ne tiek prisirišę prie savo lietuvybės, bet gyvensime labiau prisirišę prie bendrų humanistinių vertybių, nes sunku įsivaizduoti, kad išliks tas pats požiūris į žmogų, į tautiškumą, koks jis yra šiandieną“, – juokavo ir prognozavo A. Kasparavičius.
Istorikas pasidalino ir linkėjimu ateities Lietuvai.
„Linkėčiau, kad išliktų žmonės, kurie bent jau prisimintų buvę kažkada lietuviais po šimto ar dviejų šimtų metų, nesvarbu, kur jie gyventų – Lietuvoje, Marse ar dar kur nors“, – palinkėjo pašnekovas.