Lietuvos prezidentai tradiciškai atiduodavo duoklę istoriniams ryšiams su kaimyne Lenkija, savo pirmąjį vizitą surengdami Varšuvoje.
Tačiau D. Grybauskaitė sulaužė diplomatines taisykles, pirmajai kelionei į užsienį pasirinkdama ne kaimyninę Lenkiją, bet Švediją, rašo „The Lithuania Tribune“.
Tai nebuvo atsitiktinumas: nuo pat savo inauguracijos D. Grybauskaitė nuosekliai demonstruoja, jog Lietuvos ateitis priklauso ir yra persipynusi su platesniu Šiaurės Europos ir Baltijos valstybių integravimo projektu.
Tokia bebaimė jos pozicija sukėlė nepasitenkinimą Varšuvoje - kiek mažiau ir pačioje Lietuvoje - bet vargiai buvo pastebėta Skandinavijos valstybėse.
Šiaurės Europos šalims, ypač Švedijai, D. Grybauskaitės atėjimas į valdžią sukėlė kitokį nerimą, kuris labiau susijęs ne su jos ideologinėmis pažiūromis, o su lytimi.
Tai, žinoma, nėra visiškai netikėta: D. Grybauskaitė platesniame Europos kontekste lyginama su Margaret Thatcher ir net vadinama „Baltijos šalių Geležine ledi“.
Tačiau tai toli nuo tiesos. D. Grybauskaitė, dirbdama su nepaklusniu ir užsispyrusiu parlamentu, ne kartą pademonstravo nepalenkiamą ir tvirtą poziciją, kuri iš tikrųjų primena M. Thatcher stilių, tačiau tai beveik viskas, kuo šios politikės panašios.
Jei atvirai, D. Grybauskaitė neseka M. Thatcher pėdomis taip, kaip Vaira Vykė-Freiberga, ėjusi Latvijos prezidento pareigas 1999-2007 metais. Ji laikėsi panašių politinių pažiūrų ir taip pat, kaip D. Grybauskaitė, orientavo šalį Šiaurės Europos link.
Tačiau tai, kuo D. Grybauskaitė stebina Šiaurės Europos valstybes, ir ypač Švediją, yra mįslingas sociokultūrinis ir istorinis kontekstas, kuriame ji iškilo.
Skandinavijos šalyse dominuoja Maxo Weberio teorijos apie katalikiškų šalių atsilikimą ir kultūrinę inerciją, todėl skandinavams įspūdį pirmiausia daro ne užsitęsęs posovietinis paternalizmas, bet tai, kad Lietuva yra daugiausia katalikiška valstybė.
Leiskite paklausti, kiek dar yra šalių, kuriose dominuoja katalikų tikėjimas ir kurios kada nors išrinko moterį vadovauti valstybei? Pakanka pasakyti, kad nereikia daug pirštų, norint matematiškai suskaičiuoti tokias šalis.
Nėra abejonių, kad D. Grybauskaitės atėjimas į valdžią privertė perkaisti Šiaurės Europos žurnalistų galvas. Lietuvos prezidentė, turint galvoje labiau jos lytį, o ne politinę darbotvarkę, netilpo į tą supaprastintą ir stereotipinį paveikslą, kurį pasitelkia žurnalistai, kalbėdami apie Šiaurės Europos ir kitų valstybių aukšto rango valdžios asmenis.
Juk Lietuva turėjo būti šalis, kurioje gyvena ultrakatalikiški, gėjų nemėgstantys ir akivaizdžiai nacionalistiškai nusiteikę fanatikai. Kaip tokį įvaizdį įmanoma suderinti su faktu, jog Lietuva beveik vienbalsiai išrinko moterį į aukščiausią šalies postą?
Taip pat įdomu pažymėti, kad jei Švedija pretenduoja tapti lyčių lygybės ar feminizmo gynėja Šiaurės Europos šalyse, tai Estija, nors ir gerokai atsiliekanti šioje srityje, būtų Švedijos atitikmuo Baltijos valstybėse.
Estija pirmauja tarp Baltijos kaimynų gindama lyčių lygybę, spręsdama, priimdama ir įgyvendindama įstatymus lyčių lygybės klausimais.
Nepaisant to, Estija yra vienintelė Skandinavijos – Baltijos regiono valstybė, kuri į prezidento ar ministro pirmininko postą dar niekada nebuvo išrinkusi moters.
Ar tai tik grynas atsitiktinumas?