A. Anušauskas naujausiais Valstybės gynimo tarybos posėdžio sprendimais, įžvalgomis apie incidentą Lenkijoje, krašto gynybą ir Rusijos agresiją su naujienų agentūros „Elta“ vyriausiuoju redaktoriumi Vytautu Bruveriu pasidalijo naujoje DELFI TV laidoje „Redaktoriaus virtuvė“.
Įsigyti nori, bet gali nepagaminti
Anot A. Anušausko į incidentą Lenkijoje, kai jos pasienyje su Lenkija nukrito raketa, per kurios sprogimą žuvo du žmonės, sureagavo ne tik Lietuva, bet ir kitos Europos valstybės.
„Kiekviena šalis įsivertino oro gynybos poreikį. Tas poreikis Europoje yra didžiulis, o gamintojų ir galimybės patenkinti paklausą yra ribotos. Bet mes savo planuose, o jau gerokai anksčiau jie sudaryti, visada buvome numatę oro gynybos tolimesnį vystymą. Pavyzdžiui, jei mes turime vidutinio nuotolio oro gynybos sistemą NASAMS, ko kol kas neturi latviai ir estai, tai mes numatėme tolimesnius etapus, kad ją plėsti. Ši oro gynybos sistema yra efektyvi, tačiau jos veikimo spindulys nėra toks didelis, todėl reikia daugiau tų sistemų. Todėl [Valstybės gynimo taryboje] padarytas sprendimas ankstinti įsigijimą. Keletų metų paankstinti, bet nežinau, ar gamintojai atsilieps į mūsų planus. Čia mūsų lūkestis, bet gamintojai ir raketų, ir pačių sistemų gali mus vis tiek pastatyti į eilę ir tas įsigijimas gali būti vėlesnis nei mūsų lūkesčiai“, – aiškino A. Anušauskas.
Tačiau jis pabrėžė, kad ir dabartinė oro gynybos sistema, ir jos išvystymas Lietuvos negalėtų apsaugoti nuo tokių incidentų, koks įvyko Lenkijoje, nes vadinamuoju geležiniu skėčiu uždengti visą dangų realiai yra neįmanoma.
„Vidutinio nuotolio oro gynybos sistema gina tą teritoriją, kuri yra jos veikimo spindulyje. Jei tas veikimo spindulys yra 30 km, tai galime įsivaizduoti, kokio dydžio ta teritorija gali būti. Suprantu žmonių lūkesčius, kad į bet kurį lauką nenukristų, bet, deja, nė viena valstybė, net JAV tokio skėčio neturi. Taip, Izraelis turi, bet jos teritorija kelis kartus mažesnė, ją galima gintis tokiomis oro gynybos sistemomis su gerokai mažesniu kiekiu. Kalbant teoriškai, jei Lietuva turėtų begalę pinigų ir sakytų, kad mes kiekvieną dangaus kvadratinį metrą padengsime tokia oro gynybos sistema, tai jų reikėtų tarp 50 ir 100, o viena kainuoja mažiau 150 mln. eurų. Tai brangus dalykas, bet dabar apsispręsta, kad būtinas ir Europoje, ypač rytiniame flange, tas pokytis yra akivaizdus“, – pabrėžė krašto apsaugos ministras.
Atrodė chaotiškai, bet chaoso nebuvo
Incidentas Lenkijoje žmonių baimes pakurstė ne tik todėl, kad tai buvo įrodymas, jog raketa gali nukristi į bet kurios šalies teritoriją ir pražudyti nekaltų žmonių, bet ir dėl to, kad esą į šį atvejį buvo netinkamai sureaguota – reakcija atrodė tokia padrika, chaotiška, pusė pasaulio atrodė lyg kelininkai, kuriuos žiema, kaip visada, užklupo netikėtai.
„Gal taip atrodė iš šalies, bet turiu paneigti tuos dalykus. Reakcija į visus raketų smūgius, kurie vykdomi Ukrainoje, visada yra, bet ji nėra matoma. Jie stebi, fiksuoja visus skrydžius raketų, mato iš anksto trajektorijas, nes reikia paskaičiuoti, nuspėti, tos sistemos, kurios yra rytinėje NATO flango dalyje, jos, jei būtų grėsmės, irgi būtų aktyvuojamos, yra kitos priemonės, aviacija, visi tie segmentai veikia. Ar apie jos komunikuojama, kad jie veikia, kaip detaliai – ne, apie juos nekomunikuojama. Tačiau bet kurios šalies politinis elitas turėtų labiau domėtis kariniu aspektu. NATO visada yra keli reakcijos lygiai ir čia atitiko, sakyčiau, jau kitas lygis, kai įvyksta koks nors atsitiktinis raketos įskridimas, gali įvykti ir teroro aktai naudojant kokią nors ginkluotę.
Reakcija buvo, ir ji buvo būtent pagal tą algoritmą, kuris yra, tiesą sakant, ir išbandytas, ir visiems žinomas. Bet gal politikai ta dalimi mažiau domisi ir jiems atrodo, kad sprendimai priimami chaotiškai. Bet mes žinojome, kad jei Lenkijai reikės, susirinks NATO komitetas, jei reikės, jie paprašys tame komitete svarstyti 4 straipsnio konsultacijas, čia jų pačių apsisprendimas, jų pačių prašymas. Tai ir vyko tas procesas. Tas konsultavimosi procesas nebuvo matomas. Tie judesiai buvo, bet Lenkija turėjo būti iniciatorė, nes jos saugumui iškilo pavojus, bet ji turėjo visiems sąjungininkams pateikti visus faktus, aplinkybes. Lenkija nesikreipė dėl 4 straipsnio, bet diskusijos apie jį buvo, nežinant visų aplinkybių. Daugybė dalykų nėra matomi, bet jie vyksta. Bet tai nereiškia, kad visa visuomenė apie tai turi žinoti. Tikrai niekas nepalikta atsitiktinumui“, – pabrėžė A. Anušauskas.
Pritaikė Sirijos modelį
Ar tikėtina, kad Rusija, pamačiusi pasaulio reakciją į įvykius Lenkijoje, gali surengti kokią naują provokaciją, nes ekspertai pateikia įvairių versijų – ir apie išaugusias grėsmes, ir apie nukraujavusią Rusiją?
„Karo metu galima priburti pačių įvairiausių scenarijų, kas gali vykti, bet nebūtinai įvyks. Aš matau visai kitą Rusijos veiksmų logiką. Tai – ne kariavimas su NATO šalimis, bet hibridinės atakos, o tai reiškia pabėgėlių srauto sukėlimą, kas buvo ir Sirijos bombardavimo atvejais. Prisiminkime, iškart plūsteldavo srautas į Turkiją, o iš jos į Europą. Tai buvo 2015 metai. Tuos metodus Rusija įvaldė puikiausiai, ji mato, kad tai veikia Vakarų visuomenes. Rusija dabar kuria neįmanomas gyvenimo sąlygas ukrainiečiams, kai nutrūksta elektros tiekimas, šildymas, ligoninių aprūpinimas, o tai stumia žmones palikti Ukrainą. Humanitarinė krizė, naujas srautas ir Rusija tai daro labai nuosekliai. Nuo tokių veiksmų ukrainiečiams kol kas buvo labai sunku apsisaugoti. Taip, Vakarų šalys davė priešraketinės, priešlėktuvinės gynybos priemonių, niekas nesako, kad jų kiekis pakankamas, jų visada reikia daugiau, ypač tada, kai vyksta karas, teritorijos kritinių objektų padengimas yra tiesiog būtinas, bet labai priklauso nuo to, kiek tų sistemų kas turi. Tai, ką Rusija projektuoja, kad pastatysime su Iranu bendrą gamyklą ir užpilsime Ukrainą dronais, tai ukrainiečiai dabar turės gerokai daugiau priemonių susekti ir numušti tuos dronus“, – tikino laidos pašnekovas.
Jis pritarė vyraujančiai nuomonei, jog Ukrainai svarbiausia atsilaikyti šią žiemą, kuri bus labai sudėtinga, o toliau esą situacija turėtų tik gerėti.
„Sunku prognozuoti karo perspektyvą, bet kadangi prognozuoti pradėjau jau aną pavasarį, kai manęs klausdavo aš atsakydavau, kad jei kalbame apie Ukrainą, tai matymas karo pabaigos vis tiek keliasi per visus kalendorinius metus. Karas prasidėjo vasario 24 dieną, taip kažkokią pabaigą galima matyti kitų metų pavasarį. Kokų nors ilgalaikių prognozių sudėtinga padaryti, bet matyti pabaigą, kur link, kaip jis pasisuks, jau bus galima kovo mėnesį tai tikrai. Aš labai rezervuotai žiūriu į Rusijos galimybes dar labiau eskaluoti situaciją, nes manau, kad ji turi galimybių, bet jos nuolat mažėja. Bet ji turi galimybe eskaluoti situaciją, be abejo, humanitarinėje srityje ir akivaizdu, kad ji pasirinko šitą kelią. Jo pasirinkimas leidžia paveikti ne tik Ukrainą, bet ir Vakarų visuomenes, ES. Atsiras dalis politikų, kurie gali kalbėti apie derybų būtinybę, dabar jų skaičius kol kas ribotas, jei kas tikėjosi ir Italijos radikalaus pasikeitimo, tai to neįvyko, priešingai – Pietų Europos šalys darosi vis aktyvesnės Ukrainos rėmėjos.
Ukraina mūšio lauke laimi, o humanitarinėje dalyje jai yra milžiniški iššūkiai. Socialinis gyvenimas ir šiaip karo metu sutrikęs, žmonės netenka verslų, galimybių, gyvenamos vietos, daugybė dalykų, kur socialinėje srityje žmonės atsiduria kitame pasaulyje. O dabar dar nėra nei šilumos, nei elektros, reikia keltis į kaimus, į kitas šalis. Taip kuriama didžiulė humanitarinė katastrofa, kuri turėtų didelės įtakos visos Europos ateičiai“, – įvertino A. Anušauskas.
Laidos filmavimo akimirkos:
