Gal todėl švenčioniškiai šios vasaros pabaigoje kraipė galvą, kodėl rajoninės reikšmės kelyje Švenčionys-Mielagėnai-Andriejauka net šešiuose kilometruose gulė naujas asfaltas, staigesniuose posūkiuose kelias buvo tiesinamas, o pakraščiai gražinami atvežtu juodžemiu ir sėjama žolė.

Tiesą sakant, šis kelias veda į niekur, nes toliau, per keliasdešimt kilometrų - jau kaimyninės Baltarusijos valdos. Kelias tejungia kelias buvusių kolūkių centrines gyvenvietes bei gamybinius centrus, kur šiandien ne kiekvienoje jų yra parduotuvė. Ir autobusai čia retai pravažiuoja: kas jaunas - dažnas namus palikęs, o nereiklus senimas linkęs paskutines dienas tėviškėje praleisti. Dirvonuojantys ir piktžolėmis apaugę laukai, atsitiktinai sovietiniais metais melioracijos pamiršta nugriauti troba sako, jog tai -Dievo pamirštas ir žmonių apleistas kraštas.

Asfaltą į užkampį susimanė tiesti ne Švenčionių rajono savivaldybė: kad ir šešių kilometrų ruožas, bet rajono savivaldybės biudžetui jis būtų neįveikiamas, nes per metus kelių remontui bei priežiūrai vos milijonas litų teskiriama.

Tuo tarpu šešių kilometrų kelio atkarpa, kuri taip ir nepasiekė Mielagėnų ir kurioje darbavosi Lietuvos ir Prancūzijos akcinė bendrovė „Sauskelis", valstybės biudžetui kainavo veik 3 milijonus litų.

„Ekstrai" bandant išsiaiškinti, kas ir kodėl susigalvojo šią atkarpą asfaltuoti, paaiškėjo, jog darbų užsakovas - Lietuvos automobilių kelių direkcija ir Susisiekimo ministerija, kurių abiejų pagrindinis rūpestis - prižiūrėti magistralinius bei krašto kelius. Kas atsitiko, kad solidžias problemas sprendžiantys valstybinės institucijos pareigūnai atsigręžė į sodžiaus kelią?

Direkcijos Kelių perspektyvinio planavimo skyriaus vedėjas Pranas Juodis „Ekstrai" sakė, jog kiekvienais metais kai kurie žvyruoti keliai dengiami asfalto danga. „O dėl švenčioniškio -ieškokite atsakymo Vyriausybėje", - sakė valstybės pareigūnas.

Pasirodo, 2002 metų kovo 7 d. ką tik įkurtas Strateginio planavimo komitetas, vadovaujamas Ministro Pirmininko Algirdo Mykolo Brazausko, priėmė protokolinį sprendimą šį kelio, kitaip dar vadinamo Nr.4401, ruožą padengti asfalto danga.

Kodėl kelias tapo strateginiu objektu, taip ir neaišku: ar kad jis baigiasi netoli Baltarusijos ir karo atveju pravers, ar kad jis trumpiausias norint pasiekti skandalingai pagarsėjusį Didžiasalį, Lietuvos zombių miestą? Tačiau panašių klausimų gali kilti tik tiems naivuoliams, kurie nežino, kokie garbingi žmonės Švenčionių kraštą pamėgo.

„Va, užvažiuosite ant kalniuko, pasuksite kairiau ir pamatysite premjero vilą", - pasakojo pakelėje sutikti žmonės, paklausti, kur link asfaltas tiesiasi.

Ir iš tikrųjų: vienu keliuku nuo dar derva kvepiančio asfalto pasuki - už poros kilometrų į Algirdo Mykolo Brazausko kelių hektarų valdas patenki. Jei asfaltu dar porą kilometrų pavažiuosi, nuo kalniuko pamatysi žalsvus sodybos stogus ir keliolika avilių - prie upelio įsikūręs premjero brolis Gerardas Brazauskas.

O jei toliau kilometrą pavažiuosi - baigsis asfaltas. Paskui mašiną drieksis senokai greiderį mačiusio žvyrkelio dulkės.

Nori nenori peršasi išvada, jog jei Strateginio planavimo komitetas nutaria tris milijonus išleisti, tai gal ir nėra kelias į niekur, o į strategiškai svarbius objektus - brolių Algirdo Mykolo ir Gerardo Brazauskų šeimos valdas. Šiaip ar taip, Algirdui Mykolui, kaip šeimininkui, reikia apžiūrėti savo du žemės ūkio paskirties sklypus, apeiti savo mišką. O ir žmona greičiausiai čia ruošiasi ateityje žemės ūkiu užsiimti, mat taip pat turi sklypą.

Premjeras asfaltuoja kelią į pensiją?