Buvusi mokytoja pasirinko darbą sumuštinių fabrike
Gintarės tėvai, anksčiau gyvenę Šiauliuose, į Airiją išvyko 2004 metais. „Kaip ir dauguma lietuvių, iš pradžių jie ten vasarą važiavo užsidirbti, bet kai pamatė, kad per savaitę pavyksta gauti daugiau pinigų nei Lietuvoje per mėnesį, nusprendė įsikurti ilgesniam laikui“, – istoriją pradeda Gintarė.
Jos mama, Lietuvoje dirbusi dailės mokytoja, bei tėtis, vilkikų vairuotojas, Airijoje susirado darbus sumuštinių fabrike, tačiau ilgai jame, priešingai nei daugelis lietuvių, ten dirbančių po 10–15 metų, neužsibuvo.
„Mama gana veikli, todėl netrukus ėmė mokytis anglų kalbos, įsidarbino vieno mokytojo asistente, dirbo ja trejus metus. Vėliau baigė vertėjų kursus ir dabar sėkmingai vertėjauja. Tėtis po kiek laiko įsidarbino išvežiotoju. Galima sakyti, kad dabar abu tėvai Airijoje dirba tuos pačius darbus, kaip ir Lietuvoje, tik uždirba gerokai daugiau“, – sako mergina.
Lietuvos mokyklose – didesnis krūvis
Visgi nei Gintarės tėvams, nei jai pačiai pradžioje adaptuotis nebuvo be galo lengva. „Kai atvažiavau, man buvo 12 metų, sesei – vos penkeri. Lietuvoje anglų kalbos mokiausi jau nuo antros klasės, todėl turėjau tam tikrus pagrindus. Visgi Šiaurės Airijoje, mažame miestelyje, vietiniai kalbėjo su labai stipriu akcentu, buvo sudėtinga suprasti net ir paprasčiausius žodžius“, – pasakoja emigrantė.
Pasak jos, laiko su tuo apsiprasti nebuvo: „Atskridome penktadienį, o pirmadienį jau žygiavome į mokyklą. Sesė pradėjo eiti į pirmą klasę, tad iš pradžių laksčiau per visą mokyklą, kad jai bent kiek padėčiau. Tą vasarą ji žiūrėdavo labai daug animacinių filmukų anglų kalba, ir kalbėti angliškai pradėjo labai greitai – jau po metų direktorius, vietinis airis, vos atpažino, kad ji – užsienietė.“
Pasak Gintarės, pirmaisiais metais mokykloje buvo visko, užgauliojimų taip pat: „Buvome vieni pirmųjų lietuvių, kai kurie airių vaikai sakydavo mums: „Grįžkit į savo šalį“, klausdavo, ko mums čia reikia. Laimei, panašios kalbos pasibaigė ganėtinai greitai, bet aš pati dar ilgą likau labai nedrąsi.“
Adaptaciją svetur lietuvei kiek palengvino tai, kad krūvis Airijos mokykloje buvo mažesnis. „Ten, pavyzdžiui, nuo mažens nemoko visokių lygčių, tad dar gerus dvejus metus matematikoje žinojau daugiau nei vietiniai“, – teigia pašnekovė.
Visa edukacinė sistema Anglijoje apskritai gerokai skiriasi. „Reikėjo priprasti prie to, kad vertinama ne pažymiais, o raidėmis – A, B, C, D bei procentais. Didelis skirtumas ir tas, kad vieni pagrindinių egzaminų, vadinamų GCSE, laikomi jau 16 metų. Po jų daugelis eina dirbti įvairius nekvalifikuotus darbus fabrikuose, parduotuvėse, kiti – tęsia mokslus, kad po dar dvejų metų galėtų laikyti A lygio egzaminus, panašius į tuos, kuriuos Lietuvoje laiko abiturientai“, – aiškina Gintarė.
Būtent pastarąjį kelią ir pasirinko iš Lietuvos atvažiavusi mergina. Mokslus kolegijoje pratęsusi, o vėliau į Anglijos Niukaslo universitetą įstojusi emigrantė įgijo turizmo vadybininkės bakalauro laipsnį.
Naktimis Airijoje prisižiūrėjo pikantiškų vaizdų
Didžiąją gyvenimo dalį Airijoje Gintarė praleido daugmaž pusvalandžiu kelio nuo Belfasto nutolusiame miestelyje, pavadinimu Craigavon. Vietinio gyvenimo užtektinai prisižiūrėjusi lietuvė teigia, kad airių mentalitetas jai – ne prie širdies.
„Jei airiai išeina į miestą pasilinksminti, jų tikslas vienas – kuo greičiau prisigerti taip, kad neprisimintum, kaip grįžai namo. Gal jie taip skuba dėl to, kad visi barai ten atidaryti iki pirmos, pusės dviejų nakties“, – samprotauja Gintarė.
Ji sako, kad labiausiai šokiruojančių vaizdų galima tikėtis ne iš vaikinų, bet iš vietinių merginų: „Vaikinai dar kažkiek ir pašoka, normaliau pabendrauja, o jos susėda šalia, geria ir visus apkalbinėja. Atrodo, kad nusigerti iki sąmonės netekimo merginoms dar svarbiau“, – įspūdžiais dalinasi emigrantė.
Gintarė atskleidžia, kad kulminaciją naktis visuomet pasiekia prie kebabinės, kur girtas jaunimas iš visų miestelio pakraščių susirenka pavalgyti. „Lauki ten kebabo, o šalia vyksta muštynės – visiškai girtos, apsinuoginusios airės voliojasi ant žemės, įsikibusios viena kitai į plaukus. Kiti žiūri ir mėgaujasi vaizdais, šūkauja, niekas nesistengia jų išskirti. Paėjėjus už kampo galima užtikti ir su airėmis santykiaujančių jaunuolių. Paprastai tai – tie patys žmonės, kurie mokykloje dvylikos, trylikos metų eidavo parūkyti“, – pasakoja Gintarė.
Mergina sako, kad dėl minėtų priežasčių laiką mieliau leisdavo su miestelyje gyvenančiais lietuviais, kurie gerokai kultūringesni: „Tas miestelis – tarsi antra Lietuva, tautiečių jame labai daug – eini gatvėje ir juos girdi nuolat. Draugų iš gimtinės man tikrai netrūkdavo.“
Vištienos fabrike kimšdavo Kijevo kotletus
Vos sulaukusi 16 metų Gintarė pradėjo dirbti, tad laiko triukšmingiems vakarėliams sumažėjo. „Susiradau darbą vištienos fabrike. Paprastomis dienomis mokiausi, o savaitgaliais dirbdavau nuo 6 ryto iki 18 valandos vakaro, kartais ir ilgiau. Ir taip – ketverius metus“, – sako mergina.
Iš pradžių, fabrike ji pakuodavo žalią vištieną, į Kijevo kotletus kimšdavo sviesto gabaliukus. „Pamenu, nušaldavo rankos, tačiau nieko negalėdavai padaryti – fabrikas niekada nesustoja. Būdavo tikrai sunkių situacijų, ypač pradžioje, nes naujokais naudojasi visi. Jei, pavyzdžiui, vadovas pastato į lengvesnę poziciją, tai tuoj koks nors lenkas tave nusiunčia kitur, o pats stoja į tavo vietą“, – asmenine patirtimi dalinasi pašnekovė.
Tačiau netrukus darbštumu pasižyminčią lietuvę pastebėjo fabrike dirbanti vadybininkė iš Portugalijos. Paskutinius metus Gintarė dirbo jos dešiniąja ranka, vadovavo 30 žmonių komandai. Vis dėlto ir tuomet netrūko intrigų. „Pastebėjusi, kad man gerai sekasi, portugalė ėmė vis dažniau „sirgti“, dažniau atostogauti. Dirbau už du žmones, o papildomai niekas už tai nemokėdavo. O kur dar kitų darbuotojų požiūris į gerokai jaunesnio amžiaus vadovę... Net ir lietuviai, kurių fabrike dirbo šimtai, negailėdavo kritikos, priekabių ir bjaurių žodžių. Žinoma, būdavo ir ašarų, bet apskritai tas darbas mane labai užgrūdino“, – teigia emigrantė.
Gintarė atskleidžia, kad pradžioje per savaitgalį fabrike uždirbdavo po 100, vėliau – po 190 svarų.
„Airių tėvams įprasta gyventi kreditu ir per Kalėdas savo vaikams dovanoti naujus nešiojamus kompiuterius, telefonus, papildomai duoti tris– keturis šimtus svarų apsipirkti. O aš buvau savarankiška, už uždirbtus pinigus išsilaikiau teises, įsigijau automobilį“, – džiaugiasi mergina.
Ispanijoje šokiravo pedagogų elgesys su vaikais
Pabaigusi studijas Niukaslo universitete Gintarė svajojo išvažiuoti į Australiją, tačiau tai padaryti pasirodė pernelyg sudėtinga. „Jei turi anglišką pasą, į Australiją patekti lengviau, yra įvairių tam skirtų programų, kurios į lietuvius, deja, neorientuotos“, – sako ji.
Vietoj kelionės į minėtą šalį Gintarė netikėtai gavo pasiūlymą laimę išbandyti Ispanijoje. „Su mama susisiekė jos studijų laikų draugė, dirbanti vienoje kalbų mokykloje Barselonoje, ir paklausė, ar nenorėčiau mokyti anglų kalbos. Tuomet daug apie tai negalvojau, tiesiog daviau elektroninio pašto adresą, ir jau tą pačią dieną su manimi susisiekė viena iš mokyklos darbuotojų. Netrukus po internetu įvykusio interviu gavau kvietimą atvykti pagal „Erasmus+“ programą, skirtą atlikti darbo praktiką. Turėjau dirbti anglų kalbos mokytojos asistente“, – pasakoja Gintarė.
Ji teigia, kad pradžioje Katalonijoje netrūko įvairių nesklandumų: „Nuo miestelio, kuriame buvo įsikūrusi mokykla, iki Barselonos buvo ne 20 minučių, o valanda kelio traukiniu, nuo mokyklos iki stoties – valanda pėsčiomis. Taigi, pokalbio metu mane šiek tiek apgavo. Be to, gavau mokyti ne, kaip tariausi, 10–13, bet vos penkerių metų amžiaus vaikų grupę.“
Kultūriniai skirtumai lietuvę taip pat šokiravo. „Ateinu pirmą dieną į mokyklą, bandau pažindintis su vaikais – paklausiu vardo, paduodu ranką, o jie labai keistai į mane žiūri. Galvoju, gal ne taip kažką darau... Tai pamačiusi kartu dirbusi mokytoja pasivedė mane į šoną ir paaiškino, kad čia su vaikais bendraujama kitaip – juos reikia apkabinti, pabučiuoti, pasisodinti ant kelių. O juk Airijoj už tokius dalykus mokytoją gali pasodinti į kalėjimą“, – iki šiol su nuostaba prisimena lietuvė.
Mokė turtingų tėvų atžalas
Vėliau šiltas žmonių elgesys tarpusavyje Gintarei tapo norma, ji tikina, kad vaikai ją pamilo. „Kadangi tai – privati mokykla, joje daugiausia mokosi turtingų tėvų atžalos. Dauguma tokių tėvų labai užsiėmę, nuolatos dirba ir negali skirti savo vaikams pakankamai dėmesio. Gal dėl to jie tokie prisirišę prie mokytojų“, – mano mergina.
Anot jos, „SEK“ tarptautinėje mokykloje tėvai už vaiko edukaciją ir priežiūrą sumoka 1000 eurų, o jei pastarasis lanko papildomų būrelių, kaina pakyla ir iki 1500 eurų per mėnesį. Tuo tarpu čia dirbantys mokytojai uždirba apie 1200 eurų per mėnesį.
Darbo praktiką mokykloje atlikusi Gintarė atlyginimo negaudavo – tenkindavosi 300 eurų per mėnesį gaunama stipendija. Tiesa, ir už gyvenamą vietą mokėti jai nereikėdavo – ją visiems asistentams parūpindavo mokymo įstaiga. „Pietus, nors ir ne pačius skaniausius, irgi gaudavome mokyklos valgykloje, rytais į mokytojų kambarį darbuotojams pristatydavo dėžę sumuštinių, kava taip pat būdavo nemokama, belikdavo pasirūpinti vakariene“, – pasakoja mergina.
Kalbėdama apie darbo specifiką, Gintarė sako, kad susitvarkyti su mažais vaikais tikrai nebūdavo lengva. Kiekviena mokytoja turėdavo ne tik mokyti anglų kalbos, bet ir padėti mažamečiams persirengti nuėjus į baseiną, prižiūrėti daugmaž 20 vaikų grupę ekskursijų metu. Nepaisant to, Gintarė rasdavo laiko padirbėti korepetitore – angliškai kalbėti mokė dviejų šeimų vaikus. Už vieną pamoką mergina prisidurdavo vidutiniškai 21 eurą.
Dar vienas ganėtinai neįprastas dalykas mokykloje – knygelės, kuriose Gintarė susirašinėdavo su vaikų tėvais: „Tai – savotiški vaikų dienoraščiai. Knygeles jie atsineša kas rytą, o mokytojas turi jas perskaityti dar prieš pamokas. Tėvai, tarkime, gali parašyti, kad nenori, jog jų vaikas tądien eitų į baseiną. Auklėtoja, savo ruoštu, privalo informuoti, jei, tarkime, mokinys parvirto lauke ir susižeidė, pažymėti, kokių priemonių dėl to ėmėsi mokyklos seselė. Taip vyksta komunikacija“, – aiškina buvusi mokyklos mokytojos asistentė.
Praktikai einant į pabaigą, Gintarės įdirbis buvo puikiai įvertintas – už nuoširdumą ir įdėtas pastangas tėvai pasveikino ne tik pagrindinę mokytoją, bet ir jos pagalbininke dirbusią lietuvę. „Vėliau man sakė, kad buvau vienintelė praktikantė, kuri sugebėdavo viena prižiūrėti visą klasę“, – džiaugiasi mergina.
Dėl šios priežasties Gintarei buvo pasiūlyta pasilikti ir vasarą – padirbėti vaikų stovykloje. Stipendijai pasibaigus už tai buvo mokamas normalus atlyginimas – 1100 eurų per mėnesį.
Lietuvoje gyventi nebemokėtų
Atlikusi praktiką Ispanijoje Gintarė sugrįžo į Airiją ir ten susirado net du darbus – lietuvė įsidarbino administratore grožio salone, taip pat padėdavo vienoje grožio parduotuvėje. „Airijoje gali užsidirbti, bet nėra kur tų pinigų išleisti, ten nėra ką veikti, niūru. Grįžus apėmė didelė depresija“, – pasakoja emigrantė.
Tačiau pagyventi Airijoje jai teko neilgai – netrukus mergina ėmė rimčiau bendrauti su katalonu, su kuriuo susipažino dar prieš paliekant Barseloną. „Priešingai nei daugelis ispanų, šis pasirodė pakankamai rimtas, susibendravome, galop vaikinas pasiūlė padėti man įsikurti Ispanijoje“, – šypsosi Gintarė.
Į minėtą šalį lietuvė sugrįžo praėjusią liepą ir vos per savaitę susirado darbą. Dabar mergina netoli Barselonos gyvena su savo draugu, vietinėje akademijoje moko įvairaus amžiaus žmonių grupes kalbėti angliškai. Paklausta Gintarė atskleidžia, kad šiuo metu dirba 29 valandas per savaitę ir gauna 1300 eurų per mėnesį atlyginimą. Apie grįžimą į Lietuvą ji nebegalvoja, tiesa, ne dėl uždarbio.
„Kažkokį darbą pavyktų susirasti ir Lietuvoje. Daug sunkiau būtų priprasti prie žmonių. Ispanijoje, Airijoje visi gerokai šiltesni. Čia įprasta nuoširdžiai šypsotis, sveikintis net ir su nepažįstamaisiais ar pakelti ranką perėjoje tave praleidusiam automobilio vairuotojui. Gimtinėje į visa tai žiūrima keistai, tai mane labai sukausto. Vien dėl to Lietuvoje gyventi, ko gero, nebemokėčiau“, – apgailestauja tautietė.