Tačiau išgirdęs jos istoriją supranti, kad ji patyrė tiek, kiek kita nepatiria per visą savo gyvenimą. Per aštuonerius šeiminio gyvenimo metus ji išsiugdė įprotį visada būti kuo arčiau durų, kad spėtų laiku išbėgti, o kai apie tai prasitardavo aplinkiniams, šie negalėjo patikėti: kaip gali smurtauti toks mandagus, protingas ir rūpestingas vyras.
Pavyko paskambinti 112, bet darbuotojas atskambino vyrui
Vilniaus miesto krizių centre Gabrielė atsidūrė po ypatingo vyro protrūkio. Ji buvo mušama, daužoma, smaugiama, tampoma už plaukų nuo trečios nakties iki aštuonių ryto.
„Vyras, grįžęs naktį girtas, reikalavo pinigų, o aš tuo momentu neturėjau. Pradėjo mane „kolioti“, mušti, daužyti, tampyti už plaukų, smaugti. Aš labai išsigandau. Galiausiai pavyko išbėgti į laiptinę, skambinau kaimynams į duris, tačiau niekas durų neatidarė. Vyras už plaukų vėl atitempė mane namo. Kažkas visgi sureagavo, beldėsi į duris, tačiau tuo metu jis laikė užčiaupęs burną, kad nerėkčiau. Pradėjau jį draskyti, kad kažkaip atstumčiau, tačiau jis buvo daug stipresnis. Tuomet iš išgąsčio net pradėjau glostyti jo galvą, kad tik jis liautųsi. Jis paleido mano kaklą, bet taip trenkė į diafragmos vietą, kad dar labiau negalėjau kvėpuoti. Išbėgau į balkoną ir perlipau per atbrailą, kad žmonės atkreiptų dėmesį ir iškviestų policiją. Jau buvo šešta ryto, lauke buvo šviesu. Kaip tik ėjo dvi moterys, pamatė mane ir pradėjo rėkti, ką darau. Pati nebeturėjau balso, mano lūpos buvo siaubingai ištinusios, bėgo kraujas, o vyras už plaukų įtempė mane atgal ir paaiškino, kad nekreiptų dėmesio, nes aš beprotė.
Kai pagaliau liovėsi mane mušti, atėmė namų raktus, telefoną, liepė gultis ir miegoti. Pajaučiau, kad po pagalve guli telefonas. Aš jį atsargiai ištraukiau ir pasakiau, kad man reikia į tualetą. Ten iškart surinkau 112. Greitai pasakiau namų adresą ir išstenėjau: „Maldauju, atvažiuokite“. Tuo viskas baigėsi – įbėgęs vyras stvėrė telefoną ir vėl pradėjo daužyti per veidą. Policija neatvažiavo, o paskambino ir pradėjo klausinėti – kas atsitiko. Vyras paaiškino, kad aš nesveika ir skambinėju visais įmanomais numeriais. Jie paprašė leisti pasikalbėti su manimi. Jis nesutiko. Maždaug po pusvalandžio derybų jie visgi suprato, kad kažkas ne taip. Policija atvyko apie aštuntą ryto. Nežinau, kodėl jie iškart neatėjo į mūsų butą, o vaikščiojo aplink namą. Kai pradėjau rėkti, kad kuo greičiau ateitų, vyras pabėgo pro duris. Pamatę mane, pareigūnai iškart iškvietė medikus. Jie buvo sukrėsti – buvau nepanaši į žmogų: paakiuose mėlynės, ausys net pažaliavusios, galva visa nusėta guzais, plaukų nežinia kiek išrauta“, - mergina iki šiol prisimena menkiausias detales.
Atvykę medikai konstatavo, kad merginai įskilęs žandikaulis, sutrenktos smegenys. Jai iki šiol dažnai skauda ir svaigsta galva, ji negali užmigti be vaistų, kadangi atsigulus apima panika. Vos užsnūdus apima jausmas, kad ji kažkur krentanti ar matanti prieš veidą iškeltą kumštį.
Šešiametė dukra: „Mama, tėtis tave muša, jis tave užmuš“
„Po šio įvykio su vyru nesimačiau. Daiktus man atvežė jo tėvai. Savo tėvų aš nebeturiu, esu viena kaip pirštas. Uošviai perdavė, kad jis labai apgailestauja, prašo, kad sugrįžtume abi su dukra. Tačiau jo motina pataria negrįžti. Ji sako, kad užtenka kankintis, nes ir pati visą gyvenimą taip kentėjo. Jei galėtų atsukti laiką atgal, skirtųsi. Taip ir pasakė: „Nori gyventi kaip aš – kontroliuojama kas sekundę, grįžk. Aš jau sena boba, bet vyras vis tiek man neleidžia laisvai išeiti iš namų, kontroliuoja kiekvieną žingsnį“. Mano vyras elgiasi lygiai taip pat, jis siaubingai pavydus. Tačiau vyro tėvas labai gaili sūnaus. Aiškina man, kad jis gali nusižudyti ir esą aš būsiu kalta. „Jis gi tave myli, kaip tu nesupranti“, - protina.
Iš tiesų vyras mane pradėjo mušti jau nėščią. Kai pagimdžiau, man buvo vos 18 metų. Neturėjau nei normalaus išsilavinimo, nei pinigų, nei darbo. Kurį laiką gyvenome pas jo tėvus, tačiau šiems nusibodo mūsų barniai ir nuolatinis vaiko klyksmas, todėl jie pardavė butą, sau nusipirko dviejų kambarių, o mums – vieno kambario. Kur kreiptis pagalbos, nežinojau. Maniau, kad niekas man negali padėti. Ne kartą esu kvietusi policiją, parašiau ne vieną pareiškimą, bet vyras grasindavo, kad jeigu aš neatsiimsiu pareiškimo, galėsiu eiti, kur akys mato. O kur man eiti su mažu vaiku? Tik kai ilgesniam laikui pabėgdavau pas kaimynus, jis atgailaudavo, pasirodydavo su rožėmis, tačiau praeidavo dvi dienos ir vėl viskas grįždavo į savo vėžes. Buvau mušama 2-3 kartus per savaitę, o kasdien visaip kitaip žemindavo: gnaibydavo, pirštą užlauždavo, tampydavo už ausies, plaukų – tiesiog savo malonumui. Jis tyčiojosi iš manęs, nes žinojo, kad aš neturiu kam pasiskųsti, o aš išsiugdžiau įprotį visada būti arčiau lauko durų, kad galėčiau pabėgti. Aš taip jo bijodavau, kad pradėdavau drebėti“, - atviravo pašnekovė.
Tuo tarpu Gabrielės draugės negalėjo patikėti, kai ji skųsdavosi, kad yra mušama. Kai namuose būdavo svečių, vyras su visais būdavo labai malonus, pasirodydavo kaip įdomus, protingas pašnekovas, pagamindavo valgyti, tvarkydavo namus.
„Jis tikrai nebuvo panašus į smurtautoją. Dirbo įvairiuose darbuose, gerai uždirbo. Bėda ta, kad viską pragerdavo. Manau, kad jis manęs niekada nemylėjo, bet jam buvo patogu, kad aš šalia. Jis žmogus, kuris negali būti vienas. Jei manęs nėra, jam būtinai reikia, kad kažkas su juo miegotų. Bent meškinas, o dar geriau – kita moteris. Meilužių buvo visada. Kiek kartų radau panaudotus prezervatyvus. Jis ir neslėpė – tiesiai sakydavo, kad buvo išsikvietęs prostitutę. Ne bet kokią, elitinę. Ir kaip po to miegoti lovoje žinant, kas joje vyko? Verkdavau, o mano šešerių metų dukra prašydavo: „Mama, palikime tėtį, jis tave muša, jis tave užmuš“. Kita vertus, ji prisipažindavo, kad nors tėtis blogas, jinai jį mylinti. Dukrai vyras visada buvo geras. Jis ir dabar jos pasiilgsta ir lanko, kai ši būna pas senelius. Pastarieji taip pat ją dievina“, - pasakojo moteris.
Darbą susirado iš pirmo karto
Uošviai Gabrielei sakė, kad vyras nori liautis gėręs – ketina vykti pas kažkokį ekstrasensą, kuris įkrauna vandenį. Jį geriant nebelenda alkoholis. Esą jo draugui padėjo: pastarasis buvo visiškas alkoholikas, o dabar gyvena su šeima Vokietijoje.
„Aš manau, kad jeigu jis nebegers, vis tiek mane terorizuos – neleis man niekur išeiti, su niekuo bendrauti, vis tiek jis mane kontroliuos. Jis nori, kad elgčiausi taip, kaip jis pasakė. Mano nuomonės visiškai nepaisoma. Visada nurodydavo, kokiame darbe galiu dirbti, o kokiame – ne, nors ten alga ir būdavo didesnė. Visgi, nors aš jo nemyliu, man jo labai gaila, nes jo gyvenimas dabar bus sugadintas. Greičiausiai jį pasodins į kalėjimą, kadangi jis mane mušė labai ilgai ir labai stipriai. Jam gresia nuo metų iki penkerių. Tačiau kalėjimas jo nepakeis, tik blogiau bus. Aš norėčiau, kad mūsų santykiai nebūtų kaip katės su šuniu. Noriu išsiskirti gražiuoju. Kažkada jis susiras kitą moterį, nes negali būti vienas. Gal tai ir bus jo tikroji meilė, nes aš ja nebuvau. Tuomet gal ir mane vertins kitaip, gerbs labiau ir mes galėsime bendrauti šeimomis“, - svarstė pašnekovė.
Gabrielė tikisi po truputį atsistoti ant savo kojų. Naują darbą ji jau susirado. Tiesiog užėjo į turgų, pasiteiravo pardavėjų pačioje pirmoje eilėje, ar niekam nereikia darbuotojų, ir ją nukreipė pas vieną moterį.
„Mane pamačiusi ji nudžiugo – esą pats Dievas jai pasiuntė mane, nes per skelbimus jai nepavyko susirasti darbuotojų. Ji tai priėmė kaip ženklą ir iškart mane priėmė. Pardavinėsiu rūbus. Iš tiesų tai mano svajonė. Mano mama visą gyvenimą dirbo turguje, tad aš ten gerai jaučiuosi, moku bendrauti, įtikti žmogui, nujausti, ko jam reikia. Kita mano svajonė – parduoti žemę, kurią paveldėjau. Tuomet galėčiau išsinuomoti butą, galbūt pradėti savo verslą. Arba vykčiau padirbėti į užsienį. Juk ten irgi negalima vykti be pinigų, pirmą mėnesį gali ir nesusirasti darbo. Tik labai nesiseka man su ta žeme. Bandau ją parduoti jau pusmetį, bet pirkėjas neatsiranda, nors žemė yra vos už 30 km nuo Vilniaus, su visomis komunikacijomis. Esu pasiruošusi ją parduoti vos ne keturis kartus pigiau nei ji verta, jei tik kas pirktų“, - pasakojo mergina.
Policija dėl įvykio atliko vidinį tyrimą: po BPC pranešimo sureaguota tinkamai
Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas patikslino, kad moters pateikta informacija nėra visiškai tiksli ir gali sudaryti klaidinantį įspūdį, kad policijos pareigūnai savo pareigas atliko pavėluotai ir netinkamai.
„Informuojame, jog 2013 m. rugsėjo 17 d. 7 val. 32 min. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas gavo ir policijos registruojamų įvykių registre užregistravo BPC perduotą pranešimą. Pranešėja teigė, kad namo, kuriame ji gyvena, kieme vyro mušama moteris šaukiasi pagalbos. Daugiau jokių duomenų apie incidentą suteikti negalėjo. Po septynių minučių – 7 val. 39 min. 05 sek. į įvykio vietą atvykę pareigūnai atidžiai patikrino nurodyto ir aplinkinių namų kiemus, tačiau nieko įtartino nepastebėjo ir patikrinimą baigė.
Tą patį rytą, 8 val. 22 min. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas gavo ir policijos registruojamų įvykių registre užregistravo BPC perduotą kitą su pirmuoju tuojau pat susietą pranešimą. Į BPC paskambinusi moteris teigė, kad namuose ją muša vyras, pokalbio metu girdėjosi moters šauksmas. Į įvykio vietą pareigūnai atvyko 8 val. 25 min. 49 sek., rado sumuštą moterį ir ją perdavė medikų globai. Moters vyras iki pareigūnų atvykimo spėjo pasišalinti. Dėl įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 138 str. 1 d. Jokių kitų, tolesnių, su aukščiau įvardintais įvykiais susijusiu pranešimų Vilniaus apskrities policijos įstaiga nėra gavusi“, - teigiama policijos pranešime.
Ar bausmės vyrams pakankamos?
Pasak Vilniaus miesto krizių centro direktorės Nijolės Dirsienės, jei nebūtų naujojo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo, mergina turbūt dar ilgai kęstų vyro smurtą. Vis dėlto su nukentėjusiomis moterimis dirbanti specialistė įsitikinusi, kad vis dar trūksta dviejų dalykų – tiek didesnio vyrų baudžiamumo, tiek rimtesnės pagalbos jiems.
Pasak N. Dirsienės, nuostata įgyvendinti naują tvarką, pagal kurią informacija apie kiekvieną smurto šeimoje atvejį privalomai turi būti perduota specializuotos pagalbos centrams (SPC), iš esmės nieko nepakeis.
„Kuo gali padėti socialinis darbuotojas, jei problemos yra teisinės? Užuot skyrus daugiau pinigų krizių centrams, kurie realiai dirba su šiomis problemomis, dėmesys sutelkiamas tik į smurto atvejų registravimą ir stebėjimą, kadangi SPC daugiau nieko padaryti ir negalės. Jie galės tik paguosti: „Tu neverk, jei ką, tu jį palik, pabėk“. O kur jai bėgti? Gal ji jau ir negali to padaryti, nes jai gydytojo reikia. SPC konsultuoja tik telefonu, o jeigu moteris telefono neturi, nes vyras jį išsivežė ar baigėsi sąskaita ir nėra pinigų jai papildyti? Tiesa, darbuotojai turėtų susisiekti su smurtą patiriančia moterimi, o jeigu ji neatsiliepia, reaguoti ir važiuoti pas ją, nes ji gali būti bežūstanti. Tačiau net policininkai kitą kartą bijo užeiti į vidų, reikalauja vyro paties išeiti, tad ką gali padaryti atvažiavusi moteriškė su rankinuku?“ - klausė centro vadovė.
Pasak jos, policininkai taip pat nesispecializuoja šeiminio smurto srityje, todėl taip pat ne visada susitvarko su situacija. „Būtų veiksmingiausia, jeigu į įvykio vietą vyktų ir pareigūnas, ir socialinis darbuotojas. Pirmasis dirbtų su smurtautoju, antrasis – su auka. Dabar moterims tenka kapstyti pačioms ir įrodinėti, kad yra aukos“, - svarstė pašnekovė.