Šiaulių Simono Daukanto inžinerinėje gimnazijoje – neeilinis įvykis: 14 metų mokinys užpuolė ir sumušė savo mokytoją. Paauglio tėvai taip pat kreipėsi į policiją dėl jo sumušimo.
Kodėl mokyklose kyla tokie incidentai ir kaip nuo jų apsisaugoti, diskutuota Žinių radijo laidoje „Dienos klausimas“.
Realios atsakomybės niekas nereikalauja
Istorijos mokytojas Audrius Jurgelevičius laidoje patikino, jog per 36 darbo metus jam neteko susidurti su atveju, kad būtų panaudota fizinė agresija.
„Žmonės darosi pikti, agresyvūs pirmiausiai žodžiais, mintimis. Todėl nieko nuostabaus, kad mintys pereina į veiksmus“, – kalbėjo jis.
Laidos pašnekovo nuomone, vaikai į mokyklą atneša tėvų įpročius ir nuostatas.
„Aš nesakau, kad vaikai namuose skatinami smurtauti, bet jie neišvengiamai mato santykius šeimoje, visuomenėje, nieko nuostabaus, kad tai persikelia ir į mokyklą“, – įsitikinęs pedagogas.
Jo nuomone, pirmiausiai reikia įvardinti problemos mastą, esą jeigu tai – išimtys iš taisyklės, kalbėti apie tų vaikų atskyrimą negalima.
„Bet praleisti pro akis irgi negalima. Pagrindinis dalykas kurį mokytojai kartoja metų metus, kad reikalinga reali atsakomybė tėvams. Nesakau, kad ji turėtų būti didinama, ji pakankamai didelė, yra mokymosi sutartys, Švietimo įstatymas, yra tvarkų gyvas velnias prirašytas, kuriose juodu ant balto parašyta, kad tėvai atsako už mokinių elgesį mokykloje“, – kalbėjo jis ir pridūrė, kad į tai niekas nežiūri ir atsakomybės iš tėvų nereikalauja.
A.Jurgelevičiaus teigimu, muštynės, smurtas, keiksmai ir panašūs dalykai jau traktuotini kaip administracinės teisės pažeidimai, už kuriuos numatyta atsakomybė. Tačiau pedagogas prisipažino, jog jam neteko girdėti, kad iškeiktas mokytojas kreiptųsi į teisėsaugą.
„Bet jeigu mokytojas eitų gatve ir jį iškeiktų kitas žmogus, jis greičiausiai kreiptųsi į policiją. Bet kai tai atsitinka mokykloje, tai lyg tai kažkas kito yra“, – stebėjosi jis.
Nestoja į mokytojo pusę
Mokytojas teigė, kad dažnai mokyklos administracijos, veikiamos viešosios nuomonės bei tikrų ar tariamų baimių, nestoja į mokytojo pusę.
Kartais to priežastimi tampa nenoras viešinti negražių dalykų, o dar blogiau, pasak A. Jurgelevičiaus, bandymas pataikauti tėvams.
Pasak jo, deja, nemaža dalis mokytojų bijo ir nenori apie tai kalbėti, todėl pasitaiko įvairių – kad ir ne tokių žiaurių kaip Šiauliuose, atvejų, kurie taip ir lieka už uždarų durų.
„Tai kartosis, jeigu apie tai nekalbėsime, mokytojai slėps, o mokyklų administracijos vienaip ar kitaip bandys dangstyti“, – sakė jis.
Ženklų turėjo būti anksčiau
„Vaikų linijos“ vadovas Robertas Povilaitis atkreipė dėmesį, kad iš vieno atvejo sunku spręsti, kiek ši problema yra paplitusi.
Jis atkreipė dėmesį, kad agresyvūs elgesys netikėtai ir staiga paauglystėje neatsiranda.
„Paprastai yra kelias link to, jeigu paauglys naudoja smurtą būdamas 13,14 15 metų, labai tikėtina, kad jis tą praktiką turi ir elgesys kažkokius ženklus rodė ir anksčiau“, – pabrėžė jis.
Anot R. Povilaičio, vaikams, kurie turi smurtinio elgesio istoriją, yra skiriamos labai intensyvios psichologinės terapijos priemonės.
„Lietuvoje pradedama diegti multisisteminė terapija. Ji yra skirta paaugliams, turintiems smurto, kitokių elgesio problemų, ir jų šeimoms“, – pasakojo jis.
Paauglys – maištinga būtybė
Psichologas Edvardas Šidlauskas teigė matantis gilesnę problemą, nei tik vienas atvejis.
„Sakyčiau, tai sisteminė problema apskritai švietimo. Dauguma mokytojų bando vesti pamokas autoritariniu principu, galios režimu – aš mokytojas, aš žinau geriau“, – kalbėjo jis.
Laidos pašnekovas pridūrė, kad kai kurie žmonės į agresiją reaguoja agresija, vieni paklūsta, kiti maištauja, o paauglys yra ypač maištinga būtybė.
Jis pabrėžė, kad priklausomybė nuo telefono ar kitų skaitmeninių aparatų – jau kone epidemija pasaulyje.
„Vaikams, paaugliams sunku atsispirti, jie daug greičiau panyra į tą dalyką“, – teigė specialistas.
Taisyklės turi būti
Ugdymo departamento direktorė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje Jolanta Navickaitė laidoje atkreipė dėmesį, kad paauglys ėmėsi smurto po to, kai mokytojas atėmė jo mobilųjį telefoną. Ji priminė, kad anksčiau buvo svarstoma apskritai uždrausti mokiniams mokyklose naudotis mobiliaisiais telefonais.
„Su mokyklomis, su švietimo bendruomenėmis esame sutarę, kad mobiliųjų telefonų naudojimo taisyklės turėtų būti aprašytos kiekvienos mokyklos vidaus elgesio taisyklėse“, – teigė ji.
Pasak ministerijos atstovės, nepakanka aprašyti taisykles – būtina jų ir laikytis bei iš anksto žinoti, ką daryti, jei kažkas nusprendė tų taisyklių nesilaikyti.
J. Navickaitės nuomone, mobilusis įrenginys gali būti net labai naudingas mokymosi procese, jei jis tinkamai naudojamas.
Pasak Žinių radijo pašnekovės, mokykloje galima sutarti, kad mobiliaisiais telefonais galima naudotis iki prasidedant pamokoms ir tik tokiu atveju, jei jis per pamoką naudojamas ugdymo tikslais.
„Technologijos jaunuolius ypatingai įtraukia į tą virtualų pasaulį, jiems norisi ne tik išnaudoti ugdymo tikslais atsineštą telefoną, bet ir bendravimui su bendraamžiais ar tėvais“, – kalbėjo ji.
Anot J. Navickaitės, Šiaulių ugdymo įstaigoje konfliktas tarp mokytojo ir mokinio greičiausiai ir kilo dėl to, kad mokytojas paprašė pasidėti mobilųjį telefoną, o mokinys nesureagavo.
„Tas veiksmas, kad jis paėmė, ir galėjo sukelti tokią neadekvačią paauglio reakciją“, – sakė ji.
Išmesti – pats lengviausias sprendimas
Klausimą, ar vieta tokiam moksleiviui gimnazijoje, ji siūlė perfrazuoti į klausimą, ar vieta visuomenėje kitokiems žmonėms.
„Bet kokiu atveju – taip. Visiems mokyklinio amžiaus vaikams mokykloje yra vieta būti su savo bendraamžiais, nes mes kiekvienas esame labai skirtingi, turime skirtingus pomėgius, charakterius, yra vaikų, kurie turi specialiuosius ugdymosi poreikius“, – kalbėjo ji.
Pašnekovė tęsė, kad tokius vaikus išmesti ir izoliuoti būtų pats lengviausias sprendimas. „Tai ne sprendimas ateičiai, nes mes bet kokiu atveju turime išmokti gyventi kartu“, – pabrėžė ji.
Paklausta, ar norėtų, kad jos vaikas mokytųsi su tokiu paaugliu klasėje, ji teigė, kad tokiu atveju ji padėtų mokyklai šią problemą spręsti.
„Kai mano sūnus pasakoja, kad mokytoja šiandien verkė, trys vaikai ją išvedė iš pusiausvyros, tai aš suprantu, kad tiesiog reikia apie tai kalbėtis, nes mokytojai reikia pagalbos ir tą pagalbą gali suteikti patys tėvai kalbėdamiesi su vaikais, koks elgesys yra tinkamas“, – sakė ji ir pridūrė kad mokytojos ašaros rodo, jog ribos peržengtos.
Sinica: tėvai vaiką gina bet kokiu atveju
Vilniaus miesto tarybos narys Vytautas Sinica laidoje teigė, kad apie mokytojų padėtį reikėtų kalbėti plačiau, o viena pagrindinių problemų jis įvardijo mokytojo statuso, pagarbos ir laisvės dirbti bei drausminti neturėjimą.
„Dabar girdžiu, kad tėvai jau kreipėsi gindami savo vaiką. Va čia įdomioji tendencija – negaliu to absoliutinti, bet tai tendencija, kad vaiką reikia ginti bet kokiu atveju, kad mano mažutis visada teisus“, – sakė jis.
Politikas įsitikinęs, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija turėtų leisti mokytojams suprasti, kad jie bus ginami nuo tėvų savivalės ir bandymo primesti kažkokias taisykles.
Jo nuomone, mokyklos turėtų turėti taisykles, kurių moksleiviai įsipareigotų laikytis.
V. Sinica sakė matęs diskusiją, kurioje keltas klausimas, kodėl Šiaulių Simono Daukanto inžinerinės gimnazijos mokytojas lindo, kišosi, atiminėjo telefoną.
„Taisyklės yra be galo svarbu, jos formuoja darbingumo atmosferą arba ne. Ir jeigu kažkam leidžiama nesilaikyti, jei kažkas rodo, kad galima nedirbti ir viskas gerai, moksleivius, ypač paauglius, tai labai greit užkrės“, – įsitikinęs jis.
Politiko nuomone, kol mokinys kažko nebijo, autoritetą įtvirtinti yra labai sunku. „Anksčiau mokiniai bijodavo blogo pažymio, mokytojams užtekdavo neplanuotus patikrinimus organizuoti ir jau mokiniai drausmingesni. Dabar jie nebijo blogo pažymio, galėtų bijoti tėvų reakcijos“, – samprotavo jis.
Laidos pašnekovas pridūrė, kad jei tėvai bus linkę visada tik ginti vaiką, ir tai neveiks.
Visą Žinių radijo laidą apie padėtį mokyklose klausykite čia:
