Naujos redakcijos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme numatyta nauja prevencinė priemonė – apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis. Jį 15 dienų laikotarpiui skiria policijos pareigūnas, kai, gavus pranešimą apie galimą smurtą artimoje aplinkoje ir atlikus pavojaus rizikos vertinimą, nustatyta smurto artimoje aplinkoje pavojaus rizika. Smurto artimoje aplinkoje pavojaus rizikos vertinimo kriterijus nustato vidaus reikalų ministras.
Sprendimas skirti ar neskirti apsaugos nuo smurto orderį galės būti priimamas nedelsiant, ne vėliau kaip per 12 valandų nuo pranešimo apie galimą smurtą artimoje aplinkoje gavimo.
Kauno apylinkės teismo pirmininkas su „Delfi“ skaitytojais pasidalino įžvalgomis, kaip veikia naujosios įstatymo pataisos, negailėjo kritikos jį savaip interpretuojantiems policijos pareigūnams, kurie sprendimą priima neanalizuodami ir bei netirdami faktinių aplinkybių, nenurodydami motyvų ir teisinių argumentų. Dėl to kyla nemažai problemų su sprendimais nesutinkantiems ir juos teismui skundžiantiems asmenims, sunku ginčyti policijos sprendimą, kuris, vertinant teisiškai, negali būti laikomas sprendimu.
„Dabartinė įstatymo taikymo praktika labiau panaši į tą, kuri tarsi įtvirtina prezumpciją, jog kiekvienas pranešimas dėl galimo smurto pats savaime patvirtina apsaugos nuo smurto orderio išdavimo pagrįstumą, kol neįrodyta kitaip“, – portalui „Delfi“ teigia Kauno apylinkės teismo pirmininkas A. Purvainis.
– Nuo šių metų liepos 1 dienos įsigaliojo naujos redakcijos Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, kuriame atsirado naujas teisinis instrumentas – Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, kurį išduoda (tvirtina) policijos pareigūnai. Kaip vertinate šią situaciją, kai sprendimo teisė paliekama ne pačiam teismui, ar ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams, bet, iš esmės, į pranešimą apie gresiantį pavojų reaguojantiems policininkams? Ar policijos patruliams pakanka teisinių žinių bei kompetencijos priimti sprendimus, kurie vėliau gali tapti teisminių ginčų objektu?
Kadangi įstatymas priskyrė policijai tokią kompetenciją, tai tokia situacija, kai dėl aplinkos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio pradžioje sprendžia policijos pareigūnas pati savaime nesuponuoja nuomonės, kad policijos pareigūnas neturi pakankamai kompetencijos tokiam klausimui tinkamai išspręsti. Manau, jog tai kiekvienos policijos įstaigos vadovo atsakomybės klausimas, kad tam būtu paskirti tinkamą kvalifikaciją ir kompetenciją turintys pareigūnai, kurie tinkamai įgyvendintų įstatyme jiems numatytas funkcijas.
Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas turi labai gerą tikslą ir turėtų maksimaliai apsaugoti smurto artimoje aplinkoje pavojų galinčius patirti asmenis ir tuo pačiu užtikrinti tinkamą apsaugos nuo smurto orderio skyrimo/neskyrimo procesą.
Tačiau, prabėgus jau geram mėnesiui nuo šio įstatymo įsigaliojimo, iš Kauno apylinkės teisme gautų ir išnagrinėtų skundų per pirmąjį įstatymo galiojimo mėnesį galima įžvelgti tam tikrų trūkumų pačiame įstatyme, bet dar daugiau į akis krinta, mano nuomone, netinkamo įstatymo taikymo (interpretavimo) tendencija dar pačioje proceso pradžioje, būtent tada, kai policijos pareigūnas turi nuspręsti – išduoti ar atsisakyti išduoti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį.
Nors įstatymas (8 ir 9 straipsniai) nedviprasmiškai kalba apie policijos pareigūnų pareigą priimti tiek sprendimą dėl apsaugos nuo smurto orderio skyrimo ar jo neskyrimo nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 12 valandų nuo pranešimo gavimo, taip pat apie galimybę priimti tam tikrus sprendimus pagal policijos padalinyje gautus skundus dėl skundžiamų sprendimų skirti ar neskirti apsaugos nuo smurto orderį, praktikoje tokie sprendimai raštu nepriimami aiškinant (interpretuojant) įstatymą taip, kad jis neva iš policijos nereikalauja priimti jokio rašytinio sprendimo, o reikalauja tik raštu pranešti apie sprendimus.
Nors tokį įstatymo aiškinimą galima būtų pabandyti suprasti dėl to, kad įstatymas suponuoja, kad prevencinė priemonė – apsaugos nuo smurto orderis turi būti išduodamas (kai tam yra pagrindas) kuo greičiau, reaguojant į situaciją, kurioje yra reali grėsmė pavojų nuo smurto artimoje aplinkoje patiriančiam asmeniui, tačiau tuo pačiu mes turime labai aiškiai suprasti, kad įstatymu turi būti nuo pat pradžių, tai yra nuo to momento, kai policijoje gaunamas pranešimas, užtikrinamas tinkamas ir teisingas teisinis procesas, taip garantuojant asmens (tiek smurto pavojų keliančio, tiek ir tokio smurto pavojų patiriančio) teisių apsaugą ne tik teisme, bet ir sprendimus priimant policijos pareigūnams.
Turime įvertinti, kad remiantis vien greitumo ir operatyvumo principais, negalima paminti ir pažeisti paties aukščiausio žmogaus teisių ir laisvių apsaugos standarto, kuris taip pat turi būti užtikrintas ir šiame procese. Apsaugos nuo smurto orderis yra pakankamai griežta prevencinė priemonė, savo turiniu iš esmės prilygstanti baudžiamajame procese taikomai kardomajai priemonei – įpareigojimui gyventi skyriui nuo nukentėjusiojo, todėl jokių nuolaidų šiame procese žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ir realių garantijų sąskaita negali būti. Štai dėl ko aiškinant ir taikant Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatas, taip pat ir dėl apsaugos nuo smurto orderio skyrimo/neskyrimo, pirmiausiai turime vadovautis konstituciniu teisinės valstybės principu ir jo turinį užpildančiomis oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, pagal kurias teisė į tinkamą ir svarbiausia teisingą procesą bus užtikrinta tik tuomet, jeigu:
1) sprendimas dėl apsaugos nuo smurto orderio skyrimo/neskyrimo ar dėl gauto skundo bus priimtas tik nustačius visas tokiam sprendimui reikšmės turinčias faktines aplinkybes, į jas deramai ir visapusiškai įsigilinus, įvertinus visus įrodymus bei visų dalyvaujančių šiame procese (tiek smurto pavojų keliančio, tiek ir jį galimai patiriančio asmens, šiame procese veikiančių kitų institucijų) dalyvių argumentus, nurodžius visus įstatymus ir (ar) kitus teisės aktus, kuriais policijos pareigūnas vadovavosi ir kuriuos taikė spręsdamas dėl apsaugos nuo smurto orderio skyrimo/neskyrimo ar skundo dėl tokio sprendimo nagrinėjimo konkrečiame procese;
2) sprendimas bus teisiškai argumentuotas (motyvuotas). Argumentavimas turi būti racionalus - sprendime turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam sprendimui pagrįsti, bet svarbiausia, kad sprendime negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui;
3) sprendimas bus nedviprasmiškas ir aiškus tiek pavojų dėl galimo smurto patiriančiam, tiek tokį pavojų keliančiam asmenims, taip pat kitiems asmenims, taip pat, jei sprendimas ir jo motyvai bus aiškūs ir suprantami jau tada, kai jis yra priimamas (surašomas), o ne tada, kai apie jį raštu tik pranešama, ir jis nebus toks, kuris verstų visus spėlioti, kodėl, dėl kokių tikrųjų motyvų buvo priimtas būtent toks, o ne kitoks policijos pareigūno sprendimas;
4) priimant policijos pareigūnui sprendimą bus išvengta atsitiktinumų ir savivalės, o tai reiškia, kad pats procesas nebus formalus, o policijos pareigūno priimtas sprendimas nebus vien tik formalus aktas.
Galiausiai, teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste tinkamas ir teisingas teisinis procesas, sprendžiant dėl apsaugos nuo smurto orderio skyrimo suponuoja ir reikalavimą, kad policijos pareigūno sprendimas būtų vienas, vientisas ir integralus teisės aktas, kuriame sprendimo rezultatas būtų pagrįstas tokiame sprendime išdėstytomis aplinkybėmis, bei teisiniais argumentais dėl nustatytų aplinkybių.
Todėl tokia šiuo metu vyraujanti praktika (toks aiškinimas įstatymo), kad policijos pareigūnui nereikia priimti jokio rašytinio sprendimo, o pakanka tik raštu apie tokio sprendimo rezultatą pranešti, manau, kad neatitinka minėto konstitucinio teisinės valstybės principo. Pats paskirtas apsaugos nuo smurto orderis, nors ir yra rašytinis, jis taip pat negali būti laikomas sprendimu, nes jame nėra jokių faktinių aplinkybių analizės, motyvų bei teisinių argumentų, dėl ko yra priimtas sprendimas skirti orderį.
Bet jei tai yra tik įstatymo taikymo jam galiojant tik kiek daugiau nei mėnesį problema, tai galbūt jo taikymo praktika, tame tarpe ir teismų, šią problemą išspręs. Kitu atveju, jeigu tai yra vis tik įstatymo turinio problema, kito kelio, kaip tik padaryti atitinkamus įstatymo pakeitimus tiek, kiek tai būtų susiję su policijos pareigūno pareiga sprendžiant jo kompetencijai priskirtus klausimus priimti rašytinės formos motyvuotus sprendimus, sprendžiant aptartą problemą nelabai ir matyčiau.
– Kiek Jūsų vadovaujamas Kauno apylinkės teismas jau yra gavęs skundų dėl Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio išdavimo. Kas juos pateikė: šį orderį gavę asmenys, ar kreipęsi į policiją dėl jo išdavimo ir nesulaukę norimo rezultato. Kokios pretenzijos policijos pareigūnams dominuoja teismui pateiktuose skunduose ir kokia teismų praktika formuojasi?
– Per pirmąjį įstatymo galiojimo mėnesį teismas gavo 10 skundų dėl apsaugos nuo smurto orderio skyrimo/neskyrimo. Didžioji dalis skundų netenkinami (patenkinti buvo du, dar vienas paliktas nenagrinėtas). Daugiau skundžiasi asmenys, kuriems paskirtas toks orderis, tačiau buvo gautas ir skundas dėl policijos sprendimo panaikinti orderį patenkinus asmens, kuriam jis buvo išduotas, skundą.
Pagrindinis visų skundų motyvas – jog apsaugos nuo smurto orderiai yra išduoti nepagrįstai. Skundžiant priešingą sprendimą atitinkamai nurodoma, kad jis nepagrįstas. Pagrindinis dalykas, kas labiausiai krinta į akis, yra tai, jog visi teisme gauti skundai pasižymi viena savybe – jie yra labai abstraktūs ir mažai motyvuoti, arba iš viso nemotyvuoti. Čia aiškiai galima įžvelgti ryšį su jau minėta galimo netinkamo įstatymo taikymo (interpretavimo) problema, kai manoma, kad policijos pareigūnui nereikia priimti jokio rašytinio sprendimo šiame procese, kuriame būtų nurodytos ne tik faktinės aplinkybės, teisės aktai, kuriais vadovaujamasi, bet ir nustatytų faktinių aplinkybių analizė, jų vertinimas bei aiškūs motyvai, teisiniai argumentai, kurie pagrindžia atitinkamą policijos pareigūno sprendimą ir jo rezultatą.
Išduoti smurto orderiai, arba informacija apie sprendimus jų neskirti – šabloniniai, iš esmės visais atvejais vienodi. Tokia įstatymo taikymo praktika pagrįstai gali kelti daug abejonių žmonėms, jog didžioji dalis sprendimų gali būti priimami vien tik vadovaujantis pareigūno vidiniu įsitikinimu, nesurinkus tam pakankamai duomenų, ir jog tokie sprendimai gali būti nepagrįsti, pertekliniai bei gali pažeisti jų teises. Štai dėl ko nesunku suprasti, kad vien tik „varnelės“ uždėjimas informacinėje sistemoje prie tam tikro sprendimo rūšies ir informavimo automatiškai sistemos sugeneruotu pranešimu asmenis apie tai, koks sprendimo rezultatas, nepakanka tam, kad realiai būtų galima užtikrinti kiekvieno asmens teisę į tinkamą, o svarbiausia teisingą apsaugos nuo smurto orderio išdavimo procesą, jau vien tik dėl to, kad iš esmės negalima pasinaudoti teise realiai, o ne tik formaliai (kaip yra šiuo metu) apskųsti policijos pareigūnų priimtus sprendimus.
Šiuo metu, nesant rašytinės formos motyvuotų sprendimų, asmenys realiai neturi ir ką tiksliai skųsti, nes motyvai dėl orderio skyrimo/neskyrimo ar jų skundo policijoje išnagrinėjimo jiems iš esmės nėra žinomi, jiems geriausiu atveju žinomas tik sprendimo rezultatas – ar smurto orderis išduotas, ar ne. Taigi, ką žmogui, tiek tam, kuris galimai susidūrė su nesaugia aplinka ir patyrė smurtą, tačiau orderis nebuvo išduotas, tiek tam, kuriam orderis išduotas, tačiau manant, kad nepagrįstai, iš tikrųjų skųsti ir kaip motyvuoti savo skundą, kai iš esmės neturi jokio rašytinio aiškaus, išsamaus, motyvuoto ir vientiso policijos pareigūno sprendimo?
Savaime suprantama, kad žmonių skundai dėl šios priežasties yra daugiau nei formalūs, iš esmės juose yra tik reikalavimas dėl to, kokio sprendimo prašoma teismo. Galbūt tai yra priežastis ir to, kad pagal bendrai skiriamų apsaugos nuo smurto orderių skaičių, skundų teisme per pirmą įstatymo galiojimo mėnesį gauta santykinai mažai, kas tik sustiprina abejones dėl tinkamo proceso. Aišku, iš teismo jie jau gauna išsamiai motyvuotus sprendimus, nes teismas savo rašytinėse nutartyse išnagrinėjus skundus motyvuotai įvertina, ar apsaugos nuo smurto orderis skirtas/neskirtas pagrįstai.
Galima dėl to tik spėti, kad visiškai kitoks vaizdas būtų, jei žmonės prieš teikdami skundą teismui, susipažintų su rašytiniais policijos sprendimais ir jų išsamiais motyvais, faktinėmis aplinkybėmis ir jų analize.
Na, o jeigu pasinaudojus teise skųsti sprendimus, tokie skundai būtų teikiami, neabejotinai jie būtų turiningesni, o teismui tokiems skundams pateikiama nagrinėti iš policijos surinkta dokumentinė medžiaga kokybiškesnė.
– Galima susidaryti nuomonę, jog policijos pareigūnai Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį išduoda remdamiesi vieno asmens, pareiškėjo, parodymais. Tokiu atveju orderis išduodamas neatlikus išsamaus aplinkybių bei įrodymų tyrimo, remiantis tik galimai vienpusiškai pateikta informacija. Tačiau teismui gavus skundą dėl orderio išdavimo pagrįstumo, sprendimą turintis priimti teisėjas privalo nuodugniai bei išsamiai įvertinti visas aplinkybes, iš esmės – atlikti teisminį tyrimą. Kiek žmogiškųjų teismo darbuotojų resursų tokie tyrimai reikalauja, kiek gali trukti išsamus faktų rinkimas bei aplinkybių vertinimas, turint omenyje, kad orderis galioja tik 15 parų?
– Kadangi Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, o gal labiau jo taikymas, orientuotas tik į proceso greitį, teismas šių skundų nagrinėjimams taip pat turi pakankamai trumpą terminą – 2 dienas. Kai asmenys skundžia policijos sprendimą dėl orderio išdavimo, jei policija nepanaikina tokio sprendimo pati, teisme gauname taip pat ne policijos rašytinį motyvuotą sprendimą dėl skundo, o tik trumpą policijos automatiškai sugeneruotą informaciją raštu, kodėl jie patys nesutiko skundo tenkinti, kitaip sakant, tik šabloninę pažymą dėl orderio išdavimo bei ekspertinį vertinimą, kuriame būna išklausyta tik viena konflikto pusė, dėl ko objektyviai tampa sudėtinga išanalizuoti visas aplinkybes, juolab, kai nėra jokio policijos sprendimo su tokia gautos informacijos analize, galbūt ir jos patikrinimo/palyginimo su iš kitų šaltinių gauta informacija.
Teismui iš esmės, kaip ir žmogui, nėra žinomi jokie esminiai policijos pareigūno motyvai dėl nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo ir teisiniai argumentai, kuriais buvo pagrįstas, tarkime sprendimas skirti apsaugos nuo smurto orderį. Persiunčiant žmogaus, kuriam buvo skirtas šis orderis, skundą teismas tik informuojamas lakoniškai, kad tarkime, šio žmogaus skundas policijoje nebuvo tenkintas, nes ekspertinio vertinimo išvadoje teigiama, kad yra smurto artimoje aplinkoje pavojaus rizika. Tačiau sprendimo dėl to, kuriame būtų motyvuotai įvertinta ir išanalizuota ši ekspertinio vertinimo išvada ir pateiktas teisinis įvertinimas šioje išvadoje įvardintos rizikos, nėra. Išduotame orderyje tokios analizės taip pat nėra, ten informaciją pagal pateiktus atsakymus į standartinius klausimus kiekvienas gali interpretuoti savaip, kas taip pat lemia tai, kad tik formalus (be motyvų, išsamios faktų analizės ir kt.) sprendimas mažiau įtikina asmenis, kas neigiamai įtakoja galimybę pasinaudoti teise apskųsti sprendimą.
Jei asmuo teismui skundžia policijos sprendimą dėl orderio neišdavimo ar jo panaikinimo – teismas išvis negauna su skundu jokio sprendimo ir negali žinoti tikrųjų duomenų, kuriais policijos pareigūnas rėmėsi, jo tikrųjų motyvų ir argumentų, kuriais remiantis jis nusprendė neskirti apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio ar nusprendė jį panaikinti. Apeliantui iš esmės dėl tų pačių priežasčių taip pat negalint su skundu pateikti kažkiek išsamesnių argumentų dėl tokio „sprendimo“ motyvų, skundo nagrinėjimas teisme pagal tam tikrus atskirus iš policijos gautus dokumentus yra daugiau nei problematiškas, turint omenyje ir 2 dienų terminą.
Iš esmės tai reiškia, kad teismas daugeliu atveju turės faktiškai iš naujo aiškintis tikrąsias faktines aplinkybes, reikšmingas nusprendžiant, ar yra pagrindas skirti/neskirti apsaugos nuo smurto orderį, nors tai turėjo būti padaryta dar policijoje. Aišku, kad teismas tam, kad sprendimas būtų teisingas, gali tai padaryti, tačiau dėl to prireiks didesnių tiek žmogiškųjų, tiek ir laiko išteklių – greičiausiai prireiks ne rašytinio, bet žodinio proceso, ne dviejų dienų, bet ir ilgesnio termino žodiniam procesui organizuoti, nors įstatymas mus orientuoja į rašytinį procesą teisme, aišku darant prielaidą, kad teismus su skundais pasieks išsamiai surinktos ir išanalizuotos faktinės aplinkybės, jas pagrindžiantys dokumentai, kuriais remiantis policija priėmė skundžiamus sprendimus.
Šioje vietoje, be jau minėtos problemos, kai policija apskritai nepriima rašytinių motyvuotų sprendimų, galima įžvelgti ir kitą problemą – tam tikro pernelyg didelio policijos skubotumo nusprendžiant skirti/neskirti apsaugos nuo smurto orderį problemą. Nors pačiame Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme numatyta, jog sprendimas dėl apsaugos nuo smurto orderio išdavimo turi būti priimamas nedelsiant, tačiau ne vėliau kaip per 12 valandų nuo pranešimo gavimo, tačiau ir toks laikas objektyviai vertinant būtų ganėtinai pakankamas laikas surinkti daugiau duomenų prieš priimant sprendimą dėl apsaugos nuo smurto orderio skyrimo. Be kita ko, įvertinant, ar gauta informacija jau pati savaime nesudaro pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą.
Greičiausiai ne visais atvejais situacija yra tiek aiški, kad apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis gali nedvejojant būti išduodamas nedelsiant. Tačiau praktikoje matome, jog iš esmės visais atvejais laikomasi nuostatos, kad smurto orderius reikia išdavinėti kuo didesniu greičiu, nedelsiant, tarsi įstatymas iš viso neskirtų jame nurodytų 12 valandų maksimalaus tokiam sprendimui priimti laiko, taip nesivarginant dėl išsamaus duomenų rinkimo ir įvertinimo. Pagal vieną iš teisme gautų skundų galima matyti, kad orderis buvo išduotas maždaug per vieną valandą nuo pranešimo gavimo, o gavus skundą ir atlikus ekspertinį vertinimą, jo metu taip pat apklausta tik nukentėjusi pusė, todėl tai tikrai asmenims objektyviai gali kelti klausimų dėl to, ar orderis buvo išduotas pagrįstai, prieš tai išsamiai ištyrus faktines aplinkybes, argumentuotai ir motyvuotai priėmus sprendimą.
Štai dėl ko, tokiu atveju, skundai teismui galės būti teikiami intensyviau, tikintis čia tinkamo ir teisingo proceso, o svarbiausia, motyvuotų sprendimų. Tačiau, reikia nepamiršti, kad skundo teismui padavimas nesustabdo išduoto apsaugos nuo smurto orderio galiojimo.
Štai dėl ko bet kokios prielaidos priimti sprendimą dėl apsaugos nuo smurto orderio taikymo, prieš tai objektyviai nenustačius visų tokiam sprendimui turinčių reikšmės aplinkybių ir į jas deramai neįsigilinus, neįvertinus jų bei asmenų (tiek pavojų galimai patiriančio, tiek ir pavojų galimai keliančio, taip pat kitų asmenų ar institucijų) argumentų, nenurodžius visų teisės aktų, kuriais vadovaujamasi ir kurie taikomi sprendžiant apsaugos nuo smurto orderio išdavimo klausimą konkrečioje situacijoje, pirmiausia turi būti šalinamos pradinėje šio proceso stadijoje, tai yra dar policijos pareigūnui priimant atitinkamus sprendimus.
Tam šioje stadijoje būtinas tinkamas – atitinkantis konstitucinį teisinės valstybės principą Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo aiškinimas (interpretavimas) ir taikymas.
– Vienas iš įstatyme numatytų orderį gavusio asmens prievolių (jam skirtų įpareigojimų) – išsikelti iš gyvenamosios vietos, kurioje jis gyvena kartu su pavojų patyrusiu asmeniu, nebendrauti, neieškoti ryšių ir pan. Kaip manote, ar šiuo teisiniu instrumentu nebus pradėta piktnaudžiauti siekiant naudos situacijose, kai skirtis nusprendę ar besiskiriantys sutuoktiniai vieni kitiems gali pareikšti pačius įvairiausius, nebūtinai pagrįstu kaltinimus?
– Jeigu ir toliau, dar pradinėje stadijoje, nebus užtikrintas tinkamas ir teisingas teisinis aplinkos nuo smurto orderio taikymo procesas, o įstatymas bus aiškinamas ir interpretuojamas policijoje kaip nesuponuojantis ir nereikalaujantis, kad policijos sprendimas dėl orderio skyrimo/neskyrimo būtų pagrįstas, jame išdėstant aplinkybes, kurias nustatė pareigūnas. Tai nėra abejonių, kad prielaidos priimti sprendimus šiame procese, prieš tai objektyviai nenustačius visų šio klausimo tinkamam išsprendimui turinčių reikšmės aplinkybių, į juos deramai neįsigilinus, neįvertinus ir nepatikrinus asmenų išsakytų argumentų, egzistuos.
Dėl šios priežasties egzistuoja ir ateityje egzistuos prielaidos ne tik pareigūnų savivalei ar įvairiems atsitiktinumams jiems priimant sprendimus, bet ir asmenų, besikreipiančių į policiją su pranešimais dėl patiriamo pavojaus artimoje aplinkoje, piktnaudžiavimui šia teise. Tokia situacija, kai pačioje proceso pradžioje priimami sprendimai nėra rašytiniai ir motyvuoti, gali būti iš tiesų viliojanti, siekiant sukurti tariamas istorijas, kurios vienaip ar kitaip būtų naudingos tarp asmenų vykstančiuose civiliniuose procesuose, todėl, jeigu mano minėtos prielaidos tokiam piktnaudžiavimui nebus šalinamos, teismai neišvengiamai susidurs su tokiais atvejais, kai reikalinga bus išsamiai išsiaiškinti visas aplinkybes, surinkti visą informaciją bei įsitikinti, ar nebuvo siekiama piktnaudžiauti apsaugos nuo smurto orderio instrumentu tam, kad „sustiprinti“ argumentus kitoje byloje, pavyzdžiui dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės.
Situacija neabejotinai pasikeistų, jei pareigūnai priimamus sprendimus aiškiai motyvuotų raštu, prieš tai išsamiai patikrinę aplinkybes, o neapsiribotų tik šabloniniais informaciniais pranešimais apie formaliai priimamų sprendimų rezultatus, nes kiekvieno asmens, besikreipiančio į pareigūnus, situacija individuali, kurią reikia tinkamai, o ne paviršutiniškai, įvertinti. Šiuo metu, kiekvienai situacijai panašu, jog trūksta individualaus vertinimo, nes daugiau vadovaujamasi pasirinktu savotišku bendru algoritmu visoms situacijoms.
Reikia pažymėti, kad asmenims, kuriems išduodamas apsaugos nuo smurto orderis, uždraudžiama bendrauti ir su jo vaikais, gyvenančiais tame pačiame adrese kaip galimai nukentėjęs asmuo, įtraukiant ir bendravimą nuotolinėmis priemonėmis, nors riziką dėl pavojaus vaikams taip pat tikslinga būtų įvertinta individualiai, atsižvelgiant į geriausius vaikų interesus, ir tik tuomet turėtų būti svarstoma apie galimybes tam tikrais atvejais sudaryti sąlygas bendrauti bent nuotolinėmis priemonėmis arba per kitas institucijas su vaikais, tačiau ne visiškai 15 parų atskirti mamas ar tėvus nuo jų mažamečių arba nepilnamečių vaikų.
Nemanau, kad toks kategoriškas teisinis reguliavimas visais atvejais atitinka proporcingumo principo reikalavimą, taikant teisių suvaržymus ar ribojimus, tuo labiau, ne visais atvejais gali atitikti ir geriausius vaiko interesus. Šiuo metu, manau, jog dėl išimtinio prioriteto smurto orderio taikymo greitumui, į nepilnamečių vaikų interesus nėra pakankamai atsižvelgiama. Dabartinė įstatymo taikymo praktika labiau panaši į tą, kuri tarsi įtvirtina prezumpciją, jog kiekvienas pranešimas dėl galimo smurto pats savaime patvirtina apsaugos nuo smurto orderio išdavimo pagrįstumą, kol neįrodyta kitaip. Taip visa apimančiai taikant įstatymą, apsaugos nuo smurto orderis greičiausiai bus skirtas tikrai visiems tiems atvejams, kai jo iš tiesų reikia, bet tuo pačiu pagalvokime, kokiam asmenų ratui jis pradžioje gali būti skirtas visiškai nepagrįstai, dėl pačių įvairiausių priežasčių - tiek dėl pranešėjų piktnaudžiavimo, sprendimus priimančių pareigūnų galimos savivalės ar piktnaudžiavimo, įvairiausių atsitiktinumų ir pan.
Ar toks teisinis procesas teisingas? Deja, bet pagal mano jau minėtą konstitucinį teisinės valstybės principą ir oficialią konstitucinę doktriną dėl šio principo turinio, teisingumas turi būti įgyvendinimas išvengiant bet kokių atsitiktinumų, savivalės ir piktnaudžiavimo. Šis principas suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, visos valstybės institucijos turi veikti paklūstant teisei, o vienas iš esminių teisinių valstybės požymių – asmens teisių ir laisvių apsauga, kurią garantuojant, būtina paisyti pamatinių teisinių valstybės principų, kurie reikalauja, kad visos institucijos, taikančios teisę, būtų nešališkos ir nepriklausomos, siektų nustatyti tik objektyvią tiesą, o sprendimus priimtų tik teisės pagrindu. Tai įmanoma tik jei procesas yra viešas, šalys turi lygias teises, o teisiniai ginčai, ypač dėl asmens teisių, sprendžiami užtikrinant šiam asmeniui teisę ir galimybę jas ginti.
Aiškinant konstitucinės teisinės valstybės principo turinį, turime įvertinti visas Konstitucijoje įtvirtintas bei jos ginamas ir saugomas vertybes ir atsižvelgti į įvairius kitus konstitucinius principus, tokius kaip teisė į teisingumą, žmogaus teisių ir laisvių gerbimą bei apsaugą, taip pat teisę į tinkamą teisinį procesą. Neatsiejami teisinės valstybės principai yra ir teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas bei teisinis saugumas. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebus užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Ypatingai verta pažymėti tai, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas yra taikomas ne tik teismų sprendimams, bet ir kitoms institucijoms, kaip pavyzdžiui policija, priimanti sprendimus dėl apsaugos nuo smurto orderio skyrimo/neskyrimo ar gautų skundų dėl to.
Tai reiškia, kad bet kokie priimami sprendimai, ypatingai susiję su žmogaus teisių laisvių suvaržymais, kaip ir aptariamu atveju dėl apsaugos nuo smurto orderio skyrimo/neskyrimo, turi būti aiškūs, pagrįsti teisiniais argumentais ir motyvuoti, kad būtų užtikrinta tiek teisė į teisingą teisinį procesą, tiek teisė į teisminę gynybą. Aiškinant ir toliau įstatymą taip, kaip dabar tai daroma, kad sprendimai dėl smurto orderių neturi būti rašytinės formos, ir nepriimant rašytinės formos sprendimo, nebūtų ir toliau nei objektyvios galimybės patikrinti, ar priimtas sprendimas nėra subjektyvus priimančio policijos įstaigos vadovo įgalioto pareigūno situacijos vertinimas, dėl ko jis galėjo būti priimtas atsitiktinai ar tam tikra prasme savivaliaujant, bet ir nebūtų toliau objektyvios galimybės smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančiam ar tokio smurto pavojų keliančiam asmeniui įvertinti, kokiais duomenimis remiantis jis yra priimtas, kas neatitinka ir teisės į teisingą teisinį procesą, taip pat teisės į teisminę gynybą, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, kad būtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise, principų.
Štai dėl ko, mano nuomone, kaip jau minėjau, tokia sprendimo forma neatitinka ne tik bendrųjų procesiniam dokumentui keliamų formos ir turinio reikalavimų, bet ir negali būti vertinama kaip atitinkanti aukščiau paminėtų konstitucinio teisinės valstybės principo turinį atskleidžiančių oficialios konstitucinės doktrinos nuostatų.
– Paanalizuokime situaciją: moteris kelis metus draugavo su vyru, tačiau nusprendė nutraukti santykius. Vyras su tokiu buvusios partnerės sprendimu nesutinka, nors iš jos namų išsikraustė, tačiau ją persekioja viešose vietose, kalbina, siunčia įžeidžiančio turinio žinutes, tačiau akivaizdžiai fiziniu susidorojimu negrasina ir tarsi objektyviai nesikėsina to padaryti. Kaip manote, ar tokioje situacijoje, kai atskirai gyvenanti auka patiria nuolatinį psichologinį smurtą, bet nesama objektyvių požymių, kad jis gali peraugti į fizinį, policijos pareigūnai gali taikyti Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderį?
– Žvelgiant į šią situaciją, pagal nurodytus objektyvius požymius yra akivaizdu, kad veikiama yra artimoje aplinkoje, nes nurodyti asmenys yra sutuoktiniai, nesvarbu, kad gyvena atskirai. Taip pat, aprašyta situacija pagal veikimo būdą objektyviai gali būti vertinama kaip tokia, kurioje pagrįstai galima įtarti, jog gali būti ir panaudotas smurtas bet kuriuo momentu ateityje. Atitinkamai tas asmuo, kuris tokį pavojų kelia, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo prasme, yra smurto artimoje aplinkoje pavojų keliantis asmuo, o tas, kuriam toks pavojus kyla, yra laikomas smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančiu asmeniu.
Tad tokioje situacijoje, jeigu įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, motyvuotai būtų padaryta išvada, jog tokia rizika egzistuoja, tai būtų nustatytos tiek būtinos sąlygos, tiek ir pagrindas apsaugos nuo smurto orderiui išduoti. Šiuo atveju nėra esminė ta aplinkybė, kad sutuoktiniai kartu negyvena, nes apsaugos nuo smurto orderiu asmuo, keliantis smurto artimoje aplinkoje pavojų įpareigojamas ne tik laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, bet taip pat gali būti įpareigojamas tiek nesilankyti smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančio asmens gyvenamojoje vietoje, tiek ir nebendrauti su juo.
Kita vertus, šioje situacijoje pagal tai, kaip ji atrodo iš aprašymo, pirmiausia reikėtų vis tik atsakyti į klausimą, ar toks veikimas pats savaime neturi pagrindo įžvelgti nusikalstamos veikos ar net kelių (pvz; žmogaus terorizavimo pagal BK 145 str. 2 d. arba neteisėto žmogaus persekiojimo pagal BK 148¹ str.) požymių, dėl ko jau turi būti sprendžiama ne dėl apsaugos nuo smurto orderio išdavimo, o dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir, pranešus apie įtarimą, įtariamajam tinkamos kardomosios priemonės parinkimo.
Ši aprašyta situacija atskleidžia turbūt ir dar vieną galimą įstatymo spragą, dėl kurios nesu tikras, ar po apsaugos nuo smurto orderiais „nepasislėps“ ir tos situacijos, kurios pačios savaime pagal pranešimuose policijai nurodytą informaciją jau sudaro pagrindą spręsti pagal baudžiamojo proceso įstatymą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Įstatymas dėl to nenumato jokių prokurorinės kontrolės priemonių tam, kad būtų eliminuotas bet koks atsitiktinumas, savivalė ar piktnaudžiavimas paminėtu aspektu. Yra tik viena nuoroda į baudžiamojo proceso įstatymą, pagal kurį gautas skundas ar pranešimas dėl smurto artimoje aplinkoje nagrinėjamas remiantis šiuo kodeksu – kai asmuo tiesiogiai kreipiasi į prokurorą.
Aišku, ir, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas ir jį įgyvendinantis Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu patvirtintas Policijos pareigūnų reagavimo į pranešimus apie smurtą artimoje aplinkoje ir sprendimo dėl apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio priėmimo, jo vykdymo ir kontrolės tvarkos aprašas taip pat numato atitinkamas pareigas pareigūnams tose situacijose, kai yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai (kad turi atlikti pirminius būtinuosius veiksmus ir užfiksuoti juos Pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole, pradėti ikiteisminį tyrimą, kai nustatomi požymiai, ir t.t.).
Vis tik, praktikoje nesant rašytinių ir motyvuotų policijos pareigūnų sprendimų, kuriuose būtų motyvuotai įvertinta ir tai, ar nėra nusikalstamos veikos požymių, dėl ko jis vertina situaciją, kaip nesudarančią pagrindo jį veikti atitinkamai tokioje situacijoje pagal paminėtą aprašą, o apsiriboja tik sprendimus skirti orderį, visuomet egzistuos tikimybė, kad tarp aibės išduodamų orderių gali „pradingti“ ir vienas kitas ikiteisminis tyrimas su nusikalstama veika artimoje aplinkoje. Situacija šiuo požiūriu atrodytų visai kitaip, jeigu pačiame įstatyme būtų atrasta vietos ir kontrolės mechanizmui, kurią galėtų atlikti ir prokuroras.
Pavyzdžiui, įstatyme numačius bent jau tiek, kad ne vėliau nei paskutinę orderio galiojimo dieną prokuroras turėtų įvertinti, ar dėl nustatytų aplinkybių pagrįstai nebuvo įžvelgta nusikalstamos veikos požymių ir nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, ar nėra iš tiesų pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą nedelsiant, o jeigu jis buvo pradėtas, tai ar paskirta ir tinkamai parinkta kardomoji priemonė įtariamajam. Įstatymas juk numato orderio galiojimo pabaigos pagrindus – vienas jų, kai yra pradėtas ikiteisminis tyrimas ir paskirta kardomoji priemonė.
Tai tokiose situacijose, kai dabar nėra kontrolės, gali atsitikti taip, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas, bet kardomosios priemonės paskirta nėra, kas reiškia, kad orderis galioja. Bet kas bus tą paskutinę 15 jo galiojimo dieną, jeigu niekas nepatikrins ir neorganizuos tinkamos kardomosios priemonės paskyrimo?
Sekančią dieną nustojus orderiui galioti, įtariamasis liktų be jokių suvaržymų – be orderio su atitinkamais įpareigojimais, ir be kardomosios priemonės, kas aišku sudarytų prielaidas kilti didesniam pavojui nukentėjusiojo atžvilgiu, galbūt daryti ir naujus nusikaltimus. Štai dėl ko, įstatyme turėtų būti daugiau vietos skirta šio įstatymo atitinkamų normų sąveikai su baudžiamojo proceso įstatymu, ypatingai skiriant daugiau dėmesio ir priimamų sprendimų kontrolei, kad nei vienas atvejis dėl galimo smurto artimoje aplinkoje neliktų be tinkamo veikos kvalifikavimo.
– Policijos išduotas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis įpareigoja asmenį 15 parų gyventi atskirai, jeigu asmuo neturi kito būsto, tai gali būti susiję su papildomomis finansinėmis išlaidomis. Kas, Jūsų nuomone, jas turėtų kompensuoti, teismui konstatavus, jog orderis buvo išduotas nepagrįstai?
– Jei asmuo neturi kito būsto ir laikino apgyvendinimo kitoje vietoje, išlaidos neabejotinai yra susijusios su apsaugos nuo smurto orderio, ir juo paskirtų įpareigojimų, vykdymu. Pagal įstatymą, tais atvejais, kai teismas priima sprendimą dėl paskirto apsaugos nuo smurto orderio panaikinimo, turi būti išspręstas ir klausimas dėl smurto artimoje aplinkoje pavojų keliančio asmens patirtų išlaidų, susijusių su apsaugos nuo smurto orderio įpareigojimų vykdymu, atlyginimo.
Įstatymas numato, kad išimtiniais atvejais, kai išlaidų dydžio neįmanoma tiksliai apskaičiuoti, negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas sprendimą dėl apsaugos nuo smurto orderio panaikinimo, gali pripažinti asmeniui, kuriam buvo skirtas apsaugos nuo smurto orderis, teisę į šių išlaidų atlyginimą, o klausimą dėl jų dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Įstatymas kaip ir numato mechanizmą dėl orderio vykdymo išlaidų, kurias patiria asmuo, kai jam išduotas orderis panaikinamas, atlyginimo, tačiau nei policija, nei skundą teikiantis asmuo neturi pareigos surinkti ir/ar pateikti informaciją dėl tokių išlaidų bei jų dydžio, kas iš esmės visais tokiais atvejais užprogramuoja „išimtinius atvejus“, kuriems esant, geriausiu atveju galės būti nusprendžiama tik dėl pačios teisės pripažinimo.
Įstatymo įgyvendinimo praktikoje realumas kelia nemažai abejonių, nes teismas, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjimas dažniausiai vyksta rašytinio proceso tvarka, iš esmės visais atvejais neturės galimybės objektyviai nustatyti ir/ar patikrinti tokių patirtų išlaidų fakto ir dydžio, arba turėtų dėl to visais atvejais skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kad pats išsireikalautų tokiam sprendimui reikalingus duomenis ir išklausytų visų paaiškinimų. Tokiais atvejais, galimybė skundus nagrinėti rašytinio proceso tvarka ir sprendimus priimti per dvi darbo dienas, taptų arba neįmanoma, arba labai komplikuota.
Susidaro įspūdis, kad įstatymu buvo norima sureguliuoti ir išspręsti viską, tačiau nebuvo pagalvota, kaip numatytas teisinis reguliavimas leis tai padaryti ne tik greitai, bet ir teisingai - kaip visiems reikalingiems sprendimams bus surenkami duomenys? Kas už tai bus atsakingas? O svarbiausia, kiek tai gali papildomai užtrukti? Dėl šių nurodytų priežasčių turime situacija, kai teismas pats turėtų rinkti informaciją, kas iš esmės visada sąlygos ilgesnį, nei numatyta įstatyme, procesą, arba visuomet tik formaliai leis pripažinti teisę į tokių išlaidų atlyginimą, jei jų dydžio negalima bus nustatyti, patį dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Visuomenei neturi būti formuojamas nepagrįstai aukštas lūkestis, kad teismas gali išspręsti viską greitai ir teisingai, neturėdamas visos teisingam bylos nagrinėjimui reikalingos informacijos. Siekiant greito, tačiau tuo pačiu ir išsamaus bei teisingo sprendimo, išnagrinėjus skundą, įstatymu turėtų būti sukurtos prielaidos tam, kad kartu su skundu teismui būtų perduota ir kuo išsamesnė bei kokybiškai parengta skundo nagrinėjimui medžiaga, taip pat ir dėl orderio vykdymo išlaidų.
– Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio išdavimas asmeniui neabejotinai gali turėti ir reputacinių pasekmių, ypač tais atvejais, kai subjektas – reikšmingą poziciją užimantis, pvz. viešasis asmuo, o žinia apie šio orderio išdavimą paviešinama visuomenės informavimo priemonėse. Tačiau, kas turėtų atlyginti patirtą tiek reputacinę, tiek ir moralinę žalas, jeigu įsiteisėjusiais sprendimais teismas konstatuos, jog šis orderis buvo išduotas nepagrįstai?
– Pats Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas neturtinės (moralinės) žalos, skirtingai nei orderio ir juo nustatytų įpareigojimų vykdymo išlaidų, panaikinus orderį, atlyginimo nereglamentuoja, bet galioja bendra nuostata dėl atsakomybės pagal Civilinį kodeksą, kuris numato civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.
Pagal šį įstatymą, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Civilinė atsakomybė pagal šį įstatymą atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Asmeniui manant, jog dėl nepagrįstai ir neteisėtai jam paskirto smurto orderio jis patyrė turtinę arba neturtinę žalą, jis turės teisę kreiptis į teismą dėl patirtos žalos atlyginimo.
