Teisininko komentaras. Restruktūrizavimas – tik žingsnis iki bankroto?

Restruktūrizavimo proceso tikslas – sudaryti sąlygas juridiniams asmenimis, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto.

Tikslas aiškus, kilnus ir teisingas, tačiau ar jį galima pasiekti vadovaujantis šiuo metu esamu teisiniu reglamentavimu ir kam naudinga galiojanti tvarka?

Manau, kad restruktūrizavimo procesas Lietuvoje iš esmės yra neveiksmingas, išskyrus labai retas išimtis. Dabartinis teisinis reglamentavimas, geriausiu atveju, yra naudingas tik įmonės vadovui ar jos savininkams, kaip laiko vilkinimo priemonė besiruošiant bankrotui ar siekiant kitų tikslų: vien priėmus pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, išieškojimas iš įmonės turto negalimas, iškėlus restruktūrizavimo bylą neskaičiuojami delspinigiai, palūkanos, o įmonės ūkinė komercinė veikla su tais pačiais valdymo organais (priešingai nei iškėlus bankroto bylą) tęsiama.

Kad restruktūrizavimo procesas iš esmės nepasiekia savo tikslų patvirtina ne tik praktika, bet gerai iliustruoja ir statistika: pagal Įmonių bankroto departamento pateikiamus duomenis tik 7 įmonės yra sėkmingai užbaigusios restruktūrizavimo procesą (kurias paanalizavus matyti, jog bent 2 veiklos faktiškai nebevykdo), nutrauktų bylų yra 201, o šiuo metu dar vyksta 136 restruktūrizavimo bylos. Palyginimui baigtų bankroto bylų yra 11 970, šiuo metu vykdomų 4 057, o nutrauktų 165. Atkreiptinas dėmesys, kad visos bankroto bylos yra nutrauktos sudarius taikos sutartis arba atsiskaičius su kreditoriais, o restruktūrizavimo bylos nutraukiamos paprastai nepatvirtinus restruktūrizavimo plano ar dėl kitų priežasčių, ir absoliučiai daugumai jų netrukus yra iškeltos bankroto bylos.

Kitaip tariant, paprastai tik laiko klausimas, kada nutraukus restruktūrizavimo bylą, bus iškelta bankroto byla. Taigi, nutraukimas nelygu nutraukimui, ir tikėtina, kad ne 136 veikiančios įmonės Lietuvoje šiuo metu yra susidūrusios su laikinais finansiniais sunkumais, o šimtais kartų daugiau. Akivaizdu, restruktūrizavimo tikslas išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto yra nepasiekiamas.

Tam gali būti objektyvios ir subjektyvios priežastys.

Prie objektyvių ir, manau, svarbiausių priežasčių galima būtų priskirti Įmonių restruktūrizavimo įstatymo ydingumą. Restruktūrizavimas grindžiamas idėja, kad tiek iškeliant restruktūrizavimo bylą, tiek ir restruktūrizavimo proceso metu būtų visų suinteresuotų asmenų - įmonės dalyvių ir kreditorių - sutarimas dėl įmonės veiklos perspektyvų, nes priešingu atveju būtų sudėtinga pasiekti restruktūrizavimui keliamų tikslų. Tačiau įstatyme yra numatytas 2/3 patvirtintų įmonės kreditorių daugumos privalomas pritarimas restruktūrizavimo plano patvirtinimui. Ir nėra skirtumo, ar kreditoriaus reikalavimas yra užtikrintas įkeitimu, ar ne.

Paprastai, jei tarp kreditorių yra tokių, kurių reikalavimai yra užtikrinti įkeitimu (dažniausiai – bankai), pastarieji yra visiškai nesuinteresuoti įmonės restruktūrizavimo procesu, o kiti kreditoriai (jei parengiami realūs restruktūrizavimo plano metmenys, vėliau ir pats planas) – paprastai sutinka. Taip yra todėl, kad tie kreditoriai, kurių reikalavimai užtikrinti įkeitimu bet kokiu atveju atgaus bent didžiąją savo reikalavimo dalį, o kiti kreditoriai jei restruktūrizavimo proceso metu dar turėtų galimybių patenkinti savo reikalavimus, tai bankroto atveju tokios galimybės jau paprastai tik teorinės.

Be jokios abejonės, yra ir subjektyvių priežasčių, kodėl kartais ne tik nepatvirtinamas restruktūrizavimo planas ir byla nutraukiama, o kartais net apskritai restruktūrizavimo byla yra neiškeliama: tai nesavalaikis restruktūrizavimo bylos kėlimas arba netinkamo, nerealaus restruktūrizavimo plano parengimas, netinkamas bendradarbiavimas su kreditoriais, teisinių ar verslo žinių trūkumas ir panašios.

Bendrai sėkmingas restruktūrizavimo procesas duotų naudos tiek kreditoriams, tiek įmonei, tiek valstybei – dėl to didelių klausimų tikriausiai nekyla, nes alternatyva restruktūrizavimui yra bankrotas.

Apskritai, tiek restruktūrizavimas, tiek bankrotas yra įmonės mokumo problemų sprendimo priemonės. Bankroto atveju realizuojamas nemokios įmonės turtas ir likviduojama pati nemoki įmonė, o iš realizavus šį turtą gautų pajamų tenkinami kreditorių reikalavimai. Restruktūrizavimo atveju kreditorių reikalavimai yra tenkinami laikantis restruktūrizavimo plane nustatytos tvarkos iš pajamų, gautų tiek tęsiant įmonės veiklą, tiek pardavus įmonės veikloje nereikalingą turtą. Dar daugiau, teisės aktai įtvirtina būtent restruktūrizavimo prioriteto principą, nes restruktūrizavimas sudaro sąlygas pasiekti kreditoriaus ir skolininko interesų balansą.

Deja, didesniu pokyčių dėl kilnių restruktūrizavimo tikslų tikėtis neverta, jei nebus pakeistas dabartinis teisinis reglamentavimas ir nesumažinta kreditorių įtaka (pritarimo daugumos mažinimas ar neįskaitymas įkeitimu užtikrintų reikalavimų) ar/ir nenumatyta didesnė teismo diskrecija vertinti restruktūrizavimo būtinumą, realumą ar apskritai prieštaravimų pagrįstumą, ar/ir nekeičiama kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės tvarka (pavyzdžiui, šiuo metu valstybės reikalavimai nėra tenkinami anksčiau, nei kitų kreditorių, kaip numatyta bankroto atveju).

Taigi ir toliau sąžiningiems, protingiems ir apdairiems verslininkams reikia verstis per galvą, kad išlaikyti verslą, nors dažnai net ne nuo jų priklausančių aplinkybių gali laikinai atsirasti finansinių sunkumų, ir toliau jie dažniausiai atsimuš į kartais absoliučiai cinišką, nors formaliai ir teisėtą bankų elgesį. Bet užtai tai visai nebloga galimybė apsukresniems vadovams, nebepuoselėjantiems didelių įmonės perspektyvų, pasinaudoti esama padėtimi ir pamėginti pavilkinti laiką iki bankroto bylos iškėlimo, tuo pačiu pasiekiant ir kitų savo tikslų.

Pateikta informacija yra autoriaus nuomonė ir nepretenduoja į absoliučią tiesą ir negali būti naudojama teisminiuose ginčuose; dėl detalios informacijos, konsultacijos galima kreiptis tiesiogiai www.zvr.lt.