Lietuvos Respublika šiuo metu yra tam tikro pasirinkimo kryžkelėje: Seime yra registruoti įstatymų projektai, skirtingai siūlantys reguliuoti nurodytus klausimus. Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektu siūloma įteisinti nėštumo nutraukimą iki 12 savaitės dviem atvejais: kai nėštumas gresia nėščios moters gyvybei ar sveikatai; kai yra pagrįstų įtarimų, jog nėštumas atsirado dėl nusikalstamų veikų.
Šiuo įstatymo projektu nėra nustatyta galimybė nutraukti nėštumą moters pasirinkimu. Be to, nurodytu Įstatymo projektu siūloma nuostata, nustatanti, kad visi klausimai, susiję su gyvybės prenatalinėje fazėje apsauga, privalo būti sprendžiami, teikiant prioritetą vaiko prenatalinėje fazėje teisėms, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus.
Išimtiniais atvejais laikytini jau minėti Įstatymo projektu nustatyti pagrindai nėštumui nutraukti.
Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektu siūlomas liberalesnis reguliavimas nustatant, kad moteris savo pasirinkimu nėštumą gali nutraukti iki 12 nėštumo savaitės pabaigos. Šio Įstatymo projektu siūloma nustatyti galimą nėštumo nutraukimą iki 22 nėštumo savaitės pabaigos dėl medicininių indikacijų, kurių sąrašą sudaro Sveikatos apsaugos ministerija, ir pastojus po išžaginimo arba kraujomaišos.
Šia publikacija yra siekiama pateikti Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) požiūrį į minėtas visuomenei jautrias sritis, ieškant atsakymo į keltą klausimą, kurgi turėtume padėti kablelį.
Lietuvai reikia vertinti aplinkybes, kodėl moterys renkasi nėštumo nutraukimą
Vadovaujantis Statistikos departamento bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis už 2012-2013 m., nėštumo nutraukimą laisva valia, t. y. nesant medicininių indikacijų, dažniausiai pasirenka moterys, kurių amžius yra nuo 25 iki 29 metų.
Manytina, kad Lietuva, spręsdama klausimą dėl nėštumo nutraukimo ir gyvybės apsaugos momento reguliavimo turėtų atsižvelgti į tai, kad nėštumo nutraukimą savo valia pasirenka daugiausiai tokio amžiaus moterys, kurios potencialiai galėtų siekti motinystės.
Pastebėtina, kad nėštumo nutraukimas moters pasirinkimu yra sąlygojamas dažniausiai tam tikrų socialinių priežasčių. Todėl Lietuva turėtų įvertinti aplinkybes ir pagrindus, dėl kurių potencialios mamos renkasi nėštumo nutraukimą savo laisva valia.
Gyvybės apsaugos momentas ir nėštumo nutraukimas yra klausimai, kuriuos jau ne kartą nagrinėjo EŽTT – institucija, kuri aiškina ir taiko Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (EŽTK). Kokie yra šio Teismo formuojami standartai nagrinėjamu klausimu?
Nagrinėjant gyvybės apsaugos momento bei nėštumo nutraukimo temą, akcentuotinas ir pabrėžtinas EŽTK 2 straipsnio, kaip saugančio kiekvieno asmens teisę į gyvybę, taikymas. Šios nuostatos atžvilgiu keliamas klausimas: ar negimusio vaisiaus gyvybės apsauga patenka į EŽTK 2 straipsnio taikymo apimtį negimusį vaisių pripažįstant asmeniu? Taip pat nagrinėtinas ir EŽTK 8 straipsnis, kaip saugantis asmens privatų gyvenimą, keliant klausimą: kiek moteris yra laisva pasirinkti nėštumo nutraukimą?
Viena pirmųjų bylų, pasiekusi dar Europos Žmogaus Teisių Komisiją (EŽTT pirmtakę) Paton prieš Jungtinę Karalystę (1980), kurioje konstatuota, jog vaisius yra glaudžiai susijęs ir negali būti vertinamas atskirai nuo besilaukiančios moters. Pabrėžta, kad vaisiaus gyvenimo absoliuti apsauga draustų nėštumo nutraukimą bet kokiu atveju, net kai nėščiosios moters gyvybė atsiduria pavojuje.
Tai reikštų, kad negimusio vaisiaus apsauga yra didesnė vertybė nei nėščiosios moters gyvybė. Pastebėta ir tai, kad nors vaisius nesinaudoja absoliučia gyvybės apsauga, vis dėlto tam tikra apsauga vaisiui pagal EŽTK 2 straipsnį yra galima (apsaugos apimtis nedetalizuota šioje byloje).
Kiekviena Europos Tarybos valstybė turi nuspręsti pati
Kita paminėtina byla R. H. prieš Norvegiją (1992), kurioje potencialus tėvas, pareiškėjas, teigė, kad jo buvusios partnerės pasirinkimas atlikti nėštumo nutraukimą sąlygoja EŽTK 2 straipsnio pažeidimą. Nagrinėjamu atveju moters nėštumas buvo 14 savaičių, motinos gyvybei pavojus negrėsė, nėštumo nutraukimas buvo sąlygotas socialinių priežasčių. Šioje byloje pripažinta, kad nacionalinis teisinis reguliavimas nėštumo nutraukimo srityje yra skirtingas, o valstybės šioje srityje naudojasi suteikta diskrecija, t. y. laisve pasirinkti.
Viena aktualiausių ir akcentuotinų bylų – Vo prieš Prancūziją (2004). Pareiškėja teigė, kad dėl medikų kaltės žuvo vaisius, todėl Prancūzija, atsisakydama vaisių vertinti kaip asmenį ir bausti gydytojus dėl nužudymo, pažeidė EŽTK 2 straipsnį. Nagrinėjamu atveju EŽTT nurodė, kad gyvenimo pradžios momentas yra klausimas, paliktas nacionaliniam lygiui; Europoje nėra mokslinio ir teisinio konsensuso dėl gyvybės pradžios.
Geriausiu atveju valstybes sieja bendras pagrindas, kad vaisius/embrionas priklauso žmonių rasei. Jo potenciali galimybė tapti asmeniu reikalauja apsaugos žmogaus orumo prasme, netraktuojant jo kaip asmens, kuriam garantuojama teisė į gyvybę EŽTK 2 straipsnio prasme.
Pabrėžtinas EŽTT pasirinkimas jautrias sritis – šiuo atveju gyvybės apsaugos momentą (kaip ir, pavyzdžiui, eutanaziją) – priskirti nacionalinės valstybės reguliavimo sričiai. EŽTT, nerasdamas jautriu klausimu Europos konsensuso, t. y. vieningo, nusistovėjusio valstybių požiūrio tam tikru klausimu, jo reguliavimą išimtinai palieka nacionalinei valstybei, kuri turi galimybę atsižvelgti į visuomenės požiūrį konkrečiu klausimu.
Taigi EŽTT neformuluoja privalomojo elgesio standarto ir nagrinėjamu atveju, t. y. nenurodo momento, nuo kurio valstybės privalomai turėtų saugoti gyvybę ar kokiomis sąlygomis turėtų (ne)leisti nėštumo nutraukimą – šis klausimas paliktas kiekvienai valstybei nuspręsti individualiai.
Nėštumo nutraukimas patenka į privataus gyvenimo turinį
Paminėtina ir Evans prieš prieš Jungtinę Karalystę (2007) byla, kurioje pareiškėja teigė, kad Jungtinės Karalystės teisės aktai, reikalaujantys sunaikinti embrioną, kai buvęs partneris atšaukia savo sutikimą dėl jo laikymo, pažeidžia embriono teisę į gyvybę. Nagrinėjamoje byloje EŽTT priminė Vo prieš Prancūziją bylą pabrėždamas, kad nesant konsensuso dėl gyvybės pradžios momento, šis klausimas paliktas nacionalinių valstybių vertinimo laisvei. Be to, EŽTT nurodė, kad embrionui nėra garantuojama teisė į gyvybę EŽTK 2 straipsnio prasme, todėl ši nuostata nagrinėjamu atveju pažeista nebuvo.
Tysiac prieš Lenkiją (2007) byloje pareiškėja kreipėsi į EŽTT dėl EŽTK 8 straipsnio nuostatos pažeidimo: pareiškėja dėl pavojaus jos regėjimui norėjo nutraukti nėštumą, tačiau gydytojai, nors konstatavo, kad nėštumas ir gimdymas kelia pavojų jos regėjimui, atsisakė išduoti pritarimą dėl nėštumo nutraukimo. Vėliau pareiškėja gavo gydytojo pritarimą nėštumui nutraukti dėl pavojaus jos sveikatai. Pareiškėjai kreipusis į ligoninę dėl nėštumo nutraukimo, ši procedūra jai nebuvo atlikta, gydytojui konstatavus, kad pareiškėja gimdyti gali atliekant Cezario pjūvį.
Po gimdymo pareiškėja beveik apako, tapo neįgali. EŽTT nagrinėjamu atveju pripažino, kad yra taikytinas EŽTK 8 straipsnis, nes nėštumo nutraukimas patenka į privataus gyvenimo turinį, o besilaukiančios moters gyvenimas yra artimai susijęs su vaisiaus vystymusi.
Nagrinėjamu atveju buvo nustatytas EŽTK 8 straipsnio pažeidimas procedūrine prasme, nes pareiškėjai nebuvo užtikrintas tinkamas mechanizmas nustatyti sąlygas teisėtam nėštumo nutraukimui. Vadinasi, jeigu valstybė nustato sąlygas nėštumo nutraukimui, turi aiškiai jas reguliuoti ir užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti.
A. B. C. prieš Airiją (2010) buvo pripažintas EŽTK 8 straipsnio pažeidimas procedūrine prasme vienos iš pareiškėjų atžvilgiu: konstatuota, kad trečiosios pareiškėjos atžvilgiu valstybė neužtikrino pakankamos informacijos suteikimo dėl nėštumo poveikio pareiškėjos sveikatai bei jos ligos (vėžio) įtakos vaisiui.
R. R. prieš Lenkiją (2011) byloje Lenkija buvo pripažinta pažeidusi EŽTK 8 straipsnio reikalavimus: nors nacionalinis teisinis reguliavimas užtikrino nėštumo nutraukimą tais atvejais, kai tyrimai patvirtina vaisiaus apsigimimus, pareiškėja šia teise pasinaudoti negalėjo, nes nebuvo užtikrintas tinkamas gydytojų konsultavimas.
Valstybė gali apsispręsti, nuo kada saugo gyvybę
Kokias išvadas galime daryti šios analizės pagrindu? Pirmiausia galime teigti, kad EŽTK 2 straipsnis nesukuria tiesioginės apsaugos negimusiam vaisiui. Vis dėlto primintina, kad Vo prieš Prancūziją byloje EŽTT nurodė, jog embriono potenciali galimybė tapti asmeniu reikalauja apsaugos žmogaus orumo prasme. Tokią teismo interpretaciją galime vertinti kaip siekį užtikrinti visuomenės interesą ginti moralę, riboti abortų skaičių, vengti vėlyvų nėštumo nutraukimų ar nėštumo nutraukimų pasirinkimo dėl nepageidaujamos vaisiaus lyties.
Darytina ir išvada, kad į EŽTK 8 straipsnio taikymo apimtį patenka nėštumo nutraukimas dėl jo sąsajos su moters, potencialaus tėvo privačiu gyvenimu. Absoliutus abortų draudimas gali sąlygoti EŽTK 8 straipsnio pažeidimus, ypač kai iškyla pavojus moters sveikatos ir gyvybės apsaugai. Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju turėtume vertinti konkuruojančius interesus tarp moters gyvybės ir sveikatos, vaisiaus, visuomenės moralės ir visuomenės teisės mažinti abortų skaičių apsaugos.
Ypatingai pabrėžtina, kad tiek gyvybės pradžios momentas, tiek nėštumo nutraukimo reguliavimas yra priskirtinas nacionalinės valstybės reguliavimo sričiai – valstybė gali apsispręsti, nuo kurio momento ji saugo gyvybę ir/ar kokiomis sąlygomis leidžia nėštumo nutraukimą. Tačiau akcentuotina tai, kad jeigu valstybė nustato sąlygas nėštumo nutraukimui, EŽTT pareiga yra įvertinti, ar yra sukurtas tinkamas mechanizmas šios teisės realizavimui, t. y., ar ši teisė nėra deklaratyvi.
Kur dėti kablelį?
Atsakymas į šį klausimą yra priskirtinas nacionalinio įstatymų leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo – kompetencijai.
Valstybė, pasirinkdama griežtą reguliavimą, turi įvertinti, kad toks reguliavimas sukelia atitinkamas pasekmes.
Valstybė, pasirinkdama griežtą nėštumo nutraukimo draudimą, turi atsižvelgti į tai, kad draudimas visuomenėje egzistuojančio reiškinio – aborto – nepanaikins.
Todėl tam tikra prasme valstybė tampa atsakinga už nesaugių (dažnai siejamų su neteisėtais) abortų pasekmes. Pastebėtina, kad valstybė šį klausimą turėtų spręsti kompleksiškai kartu su visuomenės švietimu, taip pat ir tinkamų sąlygų motinystei sukūrimu.
Be to, pastebėtina ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pozicija, pateikta 2014 m. vasario 27 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nurodė, kad „...Konstitucija nesuponuoja tokios Seimo veiklos, kad Seimas visą įstatymų leidybai reikalingą informaciją rinktų pats, nepasikliaudamas kitų valstybės institucijų pateikiama informacija, o tais atvejais, kai yra būtina remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija, jis turi gauti tokią informaciją...“.
Atsižvelgiant į tai, kad gyvybės pradžios momentas bei nėštumo nutraukimas yra klausimai, reikalaujantys specialios (profesinės) kompetencijos, Lietuvos Respublikos Seimas turėtų gauti ir vadovautis atitinkamų kompetentingų subjektų (nagrinėjamu atveju ypatingai aktuali medikų nuomonė) informacija bei nuomone šiuo klausimu.
Dr. Aistė Račkauskaitė-Burneikienė yra Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės instituto lektorė, advokatė.