Man pačiai tema buvo be galo įdomi, bet nežinojau, kokią auditoriją tokia tema galėtų dominti. Įsivaizdavau, kad diskusijoje dalyvaus daugiausia vadinamojo akademinio teisininkų sluoksnio atstovai, todėl labai nustebau, kai į renginį pradėjo rinktis teisėjai, kurių didžioji dalis dirba aukštesniųjų ir aukščiausiųjų instancijų teismuose ir kurie yra žinomi kaip savo srities profesionalai. Jaunieji mokslininkai su užsidegimu kalbėjo ir diskutavo su auditorija savo tirtąja tema.

Keletas žiūrovų (beje, būtent teisėjai) renginį paliko diskusijai dar nesibaigus. Man tapo aišku, kad tema teisėjams pasirodė svarbi, tačiau dalis jų tikėjosi ne to (arba ne visai to), kas vyko. Renginio pabaigoje dalies teisėjų išėjimo faktą šmaikščiai pakomentavo vienas iš diskusijos dalyvių – jo nuomone, teisėjų, skęstančių milžiniškuose darbo krūviuose, akivaizdoje samprotauti apie teisės principus abstrakčiu teoriniu lygmeniu yra tiesiog nepadoru (galbūt iš diskusijos jie negali „išsinešti“ nieko, kas palengvintų jų vykdomą sprendimų priėmimą). Taigi – kodėl į tokį renginį teisėjai apskritai ėjo ir kaip kalbėtis su jais apie teisės principus, kad jiems nesinorėtų tokio pokalbio nutraukti?

Teisės „griaučiai“

Teisės principai per paskutinius porą dešimtmečių taip įsitvirtino teisinėje terminijoje, kad be jų nebeišeina išsakyti jokio samprotavimo teisės klausimu. Bene visi ginčo teisenos (ir ne tik ginčo) procesiniai dokumentai baigiasi (ar prasideda) ta pačia konstrukcija: „Todėl, remdamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, prašau...“, o toliau jau įrašoma pagal situaciją: „ieškinį atmesti“, „ieškinį tenkinti“, „ieškinį palikti nenagrinėtą“ ir pan.

Principų formuluotės yra tapačios, o teisiniai reikalavimai – skirtingi. Teismai, priimdami sprendimus, veikia panašiai ir išsako savo motyvus, neretai ginčą išsprendžiančią taisyklę sustiprindami principų autoritetu. Dar daugiau – kartais patys teisės principai yra panaudojami kaip sprendžiančioji taisyklė ir jų pagrindu būna priimamas sprendimas, kuris būtų buvęs kitoks, jeigu byla būtų išspręsta išimtinai pagal konkrečiai apibrėžtas teisės normas.

Iš teisės teorijos pozicijų teisės principai nekelia didesnių abejonių. Jau pirmame kurse studentai sužino, kad teisės principai – tai teisės pamatinės, bazinės nuostatos, sudarančios teisės „griaučius“. Jie glaudžiai susiję su teisės ginamomis vertybėmis, o konstitucinių principų atveju – tiesiog su tomis vertybėmis „suaugę“. Teisės principai taip pat reguliuoja mūsų elgesį, tik daro tai kitokiu būdu – nustato siektiną tikslą (paprastai įtvirtina tam tikrą teisės ginamą gėrį) ir nurodo itin abstraktų, plačiai interpretuojamą elgesio modelį. Dažnai pasakoju savo studentams apie įvykį teismo posėdžio metu, kai vienas iš kolegijos narių informavo bylos dalyvius, kad yra bendraautoris knygos, kurią aš recenzavau, paklausdamas, ar niekas nenorėtų teikti nušalinimo. Kai paaiškinu studentams, kad jo elgesį lėmė pamatinis teisės principas „Niekas negali būti teisėju savo paties byloje“, užverda ilgos diskusijos apie beveik beribį teisės principų turinį.

Teisės teorijoje (kuri gerokai pakito nuo tada, kai buvo studijuojama pozityvistinės prigimties „vienos tiesos“ teorija) vis dar pateikiama schema apie teisės principų vietą teisės sistemoje: pirma, principas kaip idėja, veikianti teisę taikančio sąmonės ir net pasąmonės lygmeniu; antra, principas kaip elgesio reguliavimo būdas, veikiantis šalia teisės normų ir padedantis spręsti neaiškius teisinius atvejus; trečia, principas kaip visiškai savarankiškas elgesio reguliavimo būdas, kurio pakanka teisiškai kvalifikuojant teisei reikšmingą situaciją. Taigi terpė diskusijoms apie teisės principų įtaką teisės sistemai – vis dar labai plati.

Sąžiningas žaidimas principais

Vargu, ar kas nors šiandien bandytų įtikinti auditoriją, kad principas veikia tik idėjos lygmeniu – daug daugiau argumentų leidžia manyti, kad būtent remiantis teisės principais išsprendžiamos bylos. O tai reiškia, kad ginčą sprendžiantis asmuo gali pasiremti teisės principu, išaiškinti jo turinį tokiu būdu, kad jis atitiktų faktines bylos aplinkybes ir jo subjektyvų įsivaizdavimą apie vertybinį orientyrą bei elgesio modelį, ir šitaip išspręsti teisinį ginčą. Labai tikėtina, kad sprendimas bus kitoks, negu būtų buvęs laikantis vien teisės normų reikalavimų. Kadangi tokia situacija nėra paprasta, manau, vis dėlto būtų verta šiek tiek užsiminti apie „sąžiningą žaidimą“ principais.

Kalbą apie teisės principus norėtųsi pradėti nuo keleto jų įvardijimo, nes pasakymas, kad teisės principai yra teisingumas, protingumas ir sąžiningumas, – tai iš esmės nieko nepasakymas. Kodėl? Todėl, kad teisingumas, protingumas ir sąžiningumas pirmiausia yra vertybės, kurios egzistuoja prieš teisę ir už jos, ir kurias teisė gina tik tam tikra apimtimi. Norėdami vienodai suprasti, apie ką kalbame, galėtume prisiminti tokias principų formuluotes: „Tas, kas ateina vykdyti teisingumo, turi ateiti švariomis rankomis“, „Pažado privalai laikytis“, „Niekas negali turėti naudos iš savo nusikaltimo“, „Vienodas bylas spręsk vienodai, skirtingas – skirtingai“, „Negali reikalauti neįmanomo“ ir pan. Akivaizdu, kad verbalinė šių teisinių nuostatų išraiška iš esmės skiriasi nuo įprastų teisės normos įprastų formuluočių, todėl taip pat akivaizdu, kad pritaikyti tokias nuostatas faktams įvertinti – taip pat labai sudėtinga.

„Vienodas bylas spręsk vienodai“

Teisės teorijoje (o ir teisinėje praktikoje) nuolat grumiasi dvi metodologijos – teisinio tikrumo ir teisingumo (nepaisant pastarosios polinkio apaugti spekuliacijomis). Kaip tik teisinio tikrumo metodologija įpareigoja teisinius ginčus spręsti remiantis konkrečiomis, apibrėžtomis elgesio taisyklėmis (t. y. normomis), kartojant jau anksčiau panašiose bylose sukurtas tų taisyklių derinimo kombinacijas, kitaip sakant, laikantis precedento.

Galėtume pasakyti, kad šiai metodologijai svarbiausios tokios sąvokos: teisės normos, realaus įstatymų leidėjo ketinimai, teismo pareiga laikytis precedentinės taisyklės. Šias kategorijas (ypač dvi pirmąsias) buvo tiesiog suabsoliutinęs teisinis pozityvizmas, apie kurio „mirtį“ šiuo metu girdime iš pačių įvairiausių teisininkų diskusijų tribūnų. Teisinis tikrumas įpareigoja ginčo sprendėją veikti tokiu pat būdu, kokiu būdavo veikiama kitais panašiais atvejais – „Vienodas bylas spręsk vienodai“. Teisinis tikrumas įpareigoja teismus kartoti sprendimus, priimtus analogiškose (precedentinėse) bylose. Teisinis tikrumas – tai jau savaime didžiulė teisinė vertybė, suvokiant, kad gali pasitaikyti, jog atskiros bylos gali būti išspręstos ir neteisingai.

Kai sprendimą padiktuoja teisingumo jausmas

Galbūt skamba paradoksaliai, bet iš tikrųjų visuomenei daug pavojingesnis yra ilgas bylos nagrinėjimas arba skirtingi panašių ginčų sprendimai, negu ginčo išsprendimas įprastu būdu, neatsižvelgiant į tai, kad jis šiek tiek kitoks nei tie, kurių išsprendimo taisyklė pakartojama. Stabiliose visuomenėse teisiniam tikrumui suteikiama didžiulė reikšmė. Kai taisyklės yra aiškios ir jau buvo pritaikytos, arbitrui nėra reikalo ieškoti didesnės svarbos argumentų teisės principuose. Galima pasakyti net ir griežčiau: teisėjau, jeigu ieškodamas ginčo išsprendimo taisyklės gali apsieiti be teisės principų, tai ir apsieik.

Tačiau teisėje egzistuoja ir kitokios situacijos, pvz., kai teisinis tekstas yra neaiškus arba prieštaringas; kai įstatymų leidėjas pradeda visiškai naujai (kitaip) reguliuoti tam tikras visuomenei nežinomas ir neatpažįstamas situacijas; kai neįmanoma nustatyti, kokie buvo įstatymų leidėjo ketinimai ir pan. Taip pat galima situacija, kai ginčo išsprendimas išskirtinai pagal galiojančias teisės normas pažeistų teisingumo reikalavimus tiesiog nepakeliamu mastu (pasinaudojant G. Radbrucho žodžiais) – štai tokiais atvejais sprendžiant teisinius ginčus turėtų būti pasitelkti teisės principai ir būtent tokiais atvejais mes dažnai esame priversti pasakyti: „Tokio sprendimo reikalavo teisingumo jausmas.“ Tačiau privalome likti sąžiningi ir pripažinti keletą svarbių tiesų.

Teisingumo jausmas ir argumentavimas

Pirma, teisės principų pasitelkimas sprendžiant ginčą visada sukuria išimtį iš bendrojo reguliavimo, o nuo to tiesiogiai ir akivaizdžiai nukenčia teisinio tikrumo reikalavimas. Todėl tai turi būti išskirtiniai, išimtiniai teisiniai atvejai. Tad visi teisinio ginčo dalyviai tokiu atveju turi elgtis atvirai – įrodinėti, kad egzistuoja pagrindas spręsti ginčą kitaip, negu jis būtų išspręstas įprastu būdu, t. y. pagal teisės normų reikalavimus, ir argumentuoti, kodėl reikalinga daryti išimtį. Tokia pat argumentavimo užduotis tenka ir teismui, priimančiam sprendimą. Jis turi pagrįsti, kad teisės principai leidžia daryti išimtį arba priešingai – kad prielaidų išimčiai nėra (ir, pvz., kad egzistuojantis normų kuriamas reguliavimas dera su teisės principais).

Antra, teisės principų taikymas leidžia teisėjams veikti kaip įstatymų leidėjams – kartais teisėjams tenka tuo užsiimti, nepriklausomai nuo to, ar jie to pageidauja. Teisėjų galių kurti ir aiškinti teisę ribos yra tokios nežymios, kad kartais atrodo, jog ta riba yra labiau išgalvota, negu reali. Diskusija dėl teisėjų galios kurti teisę ją aiškinant, perskaityti, ką įstatymų leidėjas „nutylėjo“, ar suvokti tekstą visiškai kitaip, negu suvokia bet koks kitas teisės vartotojas, vyksta visur ir visais laikais, ir apie tai rašoma bene visuose veikaluose, skirtuose bendriems teisės klausimams, teisėjų diskrecijai ar teisinio teksto interpretacijai nagrinėti. Todėl turėtume aiškiai įvardyti – taikydami teisės principus kaip teisinio kvalifikavimo taisykles teisėjai neabejotinai veikia kaip įstatymų leidėjai ir jie turi šį iššūkį priimti atvirai, nemaskuodami savo sprendimų neaiškiais samprotavimais ir argumentais, kuriais (sąmoningai ar nesąmoningai) siekiama nuslėpti patį tikriausią teisės kūrimą.

Trečia, teisės principų taikymas yra sudėtingas tuo požiūriu, kad kiekvienu atveju grumiasi du ar daugiau teisės principų, kurių kiekvienas lemtų skirtingą ginčo sprendimą. Todėl teisėjas turi nuspręsti, koks teisės principas laimės, ir paaiškinti, kodėl taip turi būti. Jeigu byla sprendžiama tik pagal teisės principus arba jeigu dėl principų suformuluojama išimtis, teisėjas įgyja pareigą tai papildomai argumentuoti, pasisakydamas, kodėl pasirinktas būtent toks sprendimas. Sprendime, kuriame remiamasi principais, visais atvejais nepakanka nuorodos į pačius principus, pvz., „pagal teisingumo ir protingumo principus“ (tokia nuoroda apskritai nelaikytina sprendimo motyvu). Turi būti paaiškinta, kaip pasireiškia vieno ar kito taikomo principo turinys konkrečiu atveju, ir pasisakoma dėl konkuruojančių vertybių hierarchijos, jeigu ginče konkuruoja keli priešingų sprendimų reikalaujantys teisės principai. Taigi, jeigu teismas turi pritaikyti teisės principus, jis privalėtų pateikti ir papildomus argumentus. Pvz., jeigu teismas nusprendė atnaujinti seniai praleistą ieškinio senaties terminą, jis turėtų nurodyti motyvus: ieškovas stipriai sirgo, gulėjo ligoninėje, negalėjo net advokato susirasti ir pan. Jeigu teismas atsisako atnaujinti terminą, jis turi motyvuoti, kad teisinio stabilumo ir tikrumo principą laiko svarbesniu, negu vieno ieškovo interesų gynimas.

Apibendrinant tampa akivaizdu, kad teisės principai – labai svarbi ir sudėtinga teisinė kategorija. Iš jų kilo teisė. Jie teisei suteikia griaučius, sujungdami teisės normas į veikiančią sistemą, ir leidžia išspręsti daugumą tarp normų kylančių prieštaravimų. Teisės principai pagrįstai vadinami teisės sąžine ar moraliniu teisės minimumu. Jie gali suteikti daug praktinės naudos, pateikiant visiems suprantamus sprendimo motyvus.

Prisiminus minėtoje diskusijoje pasisakiusio teisėjo susirūpinimą, kad nežinia kaip teisėjui elgtis, kai sprendimas pagal įstatymo raidę yra visiškai aiškus, bet sielą gniaužia blogas jausmas, jog nuskriaudžiamas sąžiningas, bet tiesiog žioplokas žmogus, galbūt būtent principai gali tapti priemone šiam žmogui apginti. Tačiau turime naudotis jais atsargiai, atsakingai ir tik tada, kai būtina. Priešingu atveju principai gali tapti didžiuliu pavojumi funkcionuojančiai teisei.