Jungtinėje Karalystėje ir Norvegijoje būtų atsakyta „taip“ per kelias sekundes, Lietuvoje šiam teiginiui pritartų daugiau nei trečdalis, o Lenkijoje ar Estijoje pritariančiųjų būtų dar mažiau. Kodėl į tuos pačius klausimus Europos teismai atsako skirtingai, su kokiais iššūkiais jie šiandien susiduria ir kodėl ypatingą vaidmenį čia vaidina komunikacija?
Prieš Jūsų akis – keturios dilemos, su kuriomis šiandien dažniausiai susiduria Lietuvos teisėjai. Šįkart į jas pažvelgta per užsienio teismų prizmę. Juk norint geriau suvokti, ar teisinga kryptimi juda ir kur link turėtų judėti Lietuva, svarbu ne tik žvalgytis po savo lauką, bet ir aprėpti platesnį kontekstą, tiesa?
Teisėjo misija – šviesti visuomenę
1 DILEMA. Lietuvos teismų sistema Europos kontekste yra viena atviriausių – vieši teismo posėdžiai, viešai skelbiami jų tvarkaraščiai ir priimti sprendimai, kuriuos svarstoma leisti filmuoti, spaudos atstovai nuo ryto iki vakaro išsijuosę atsakinėja į žurnalistų klausimus, o teisėjai vis dažniau stoja prieš kameras.
Gilias demokratines tradicijas turinčiose valstybėse teisėjai ne tik nekomentuoja savo sprendimų, bet ir apskritai neina į žiniasklaidą. Tad kodėl tai turėtume daryti mes? Tokie teiginiai gana dažnai girdimi su teisėjais diskutuojant apie komunikacijos vaidmenį mūsų šalies teismuose.
Ir išties kuo Lietuvos padėtis tokia išskirtinė, kad turime kurti savo taisykles, teisėjus versti prakaituoti prieš kameras, įžūliai siūlydami į elementarius klausimus atsakinėti ne teisine, o paprasta žmonių kalba?
Viena vertus, tokios nuomonės šalininkai puikiai galėtų remtis Didžiosios Britanijos pavyzdžiu (kalbama tik apie Anglijos ir Velso teismus, nes Škotija ir Šiaurės Airija turi atskiras teisės sistemas – aut. past.).
Čia iki XX a. teisėjams viešai komunikuoti apskritai buvo draudžiama, o šiai šaliai būdingas konservatyvumas persikėlė ir į komunikacijos erdvę: teisėjų santykis su žiniasklaida šiandien yra minimalus – interviu jie neduoda ir savo priimtų sprendimų nekomentuoja.
„Teisėjai gali sakyti viešas kalbas, rašyti straipsnius, dalyvauti bendruomenių renginiuose, tačiau interviu duodami tik išimtiniais atvejais. Mūsų nuomone, kuo daugiau komentarų teikiama, tuo teisėjų autoritetas tik mažėja – tą patvirtino ir karališkosios šeimos pavyzdys. Be to, dažnai žurnalistai gilinasi į teisėjų personalijas, pageidauja politinės nuomonės, o tai kertasi su teismų sistemos nepriklausomumo principu – bandome nuo šito apsisaugoti“, – teigia Karališkųjų teisingumo rūmų Ryšių su visuomene ir naujienų skyriaus vadovas, buvęs laikraščio „Independent“ teisės skyriaus redaktorius Stephenas Wardas.
Nepaisant tokios pozicijos, Didžiojoje Britanijoje teismais pasitiki 75 proc. gyventojų. Ar ši praktika galėtų būti sėkmingai taikoma Lietuvoje?
Paanalizuokime situaciją: Lietuvoje pasitikėjimas teisėsauga ir teismais, lyginant su Didžiąja Britanija, yra dvigubai mažesnis, o dar pridėję gilias Jungtinės Karalystės demokratijos tradicijas, aukštą visuomenės teisinio išprusimo lygį, kitokį žmonių mentalitetą bei laiko patikrintą iš esmės skirtingą komunikacijos sistemą galėsime teigti, jog atsakymą turime.
Be to, verta pažvelgti ir į šiauriau esančią Norvegiją, kur dominuojant itin aukštam visuomenės pasitikėjimui teismų sistema (teismais čia pasitiki net 88 proc. gyventojų), neapsiribojama tokia konservatyvia pozicija, priešingai – dialogas ir atvirumas čia išlieka vieni svarbiausių principų teismų veikloje.
Šis teisėjas Norvegijos apeliaciniame teisme eina teisėjo spaudai pareigas. Norvegijoje vyrauja praktika, jog komentarus žiniasklaidai teikia ne pats bylą nagrinėjęs teisėjas, o jo kolega, vykdantis teisėjo spaudai funkciją, – juokaujama, jog jei priimto sprendimo nesupras kitas teisėjas, tuomet jo nesupras niekas.
Pareiga bendrauti su visuomene Norvegijoje grindžiama vienu svarbiausių teismų komunikacijos tikslų – didinti visuomenės informuotumą. „Kuo visuomenė bus labiau išprususi, tuo daugiau ji pasitikės teismais ir jų sprendimais. Kuo gausesnės žinios – tuo didesnis pasitikėjimas“, – sako Oslo apylinkės teismo Komunikacijos skyriaus atstovas Markus Iestra.
Vienintelis kelias į priekį – skaidrumas ir dialogas
2 DILEMA. Ar tikrai reikia garsiai kalbėti apie savo bėdas? Tai dar vienas dažnai ne tik teisėjų, bet ir kitose bendruomenėse Lietuvoje gvildenamas klausimas.
Taip jau yra, jog pripažinti savo klaidas gali tikrai ne kiekvienas, dažniausiai žmonės linkę jas ignoruoti arba slėpti. Mintis, jog turime kažką nutylėti, mūsų visuomenėje atsinešta iš istorinės praeities, tačiau šiandien toks būdas pristatyti savo tiesą nebeveikia. Gyvename informacijos klestėjimo laikais, kai žiniasklaidai virtus vienu dideliu forumu kiekvienas iš mūsų turime tūkstančius būdų skleisti savo žinią, išsakyti savo nuomonę – viskas, ką pasakome ir padarome, šiandien tampa vieša.
Skandinavijos šalyse ši taisyklė jau seniai suprasta.
„Skaidrumas ir dialogas – vienintelis kelias į priekį, šis principas gali būti pritaikomas visur, visai nesvarbu, kokią skirtingą istorinę praeitį mes turime“, – apie tai, kodėl Norvegijos patirtis gali būti pritaikoma ir Lietuvoje, pasakoja teisėjas J. Kapelrudas. Jo nuomone, racionali kritika būtina, neturėtume bandyti užgniaužti diskusijos, cenzūruoti žiniasklaidos. „Su žiniasklaida turime bendradarbiauti, o ne bandyti nuo jos pabėgti. Jai turime suteikti galimybę mus kritikuoti, žinoma, jei tai nėra subjektyvu ir netikslu“, – sako Norvegijos teismų sistemos atstovas.
Teisėjai – demokratinės santvarkos dalis, kuri grindžiama atvirumu ir pasitikėjimu. Todėl teisminė valdžia, būdama atskaitinga savo piliečiams, turi garsiai kalbėti apie savo problemas, užuot tyliai jas slėpusi – tik kalbant, atsiveriant, rodant, kas gera ir kur dar reikia tobulėti, galima tikėtis pelnyti visuomenės pagarbą ir pasitikėjimą.
Štai net ir jau aptartoje itin konservatyvios pozicijos besilaikančioje Didžiojoje Britanijoje atvirumas yra laikomas didele vertybe: „Teismai mūsų šalyje visuomet buvo atviri – mes rengiame spaudos konferencijas, atsakome į faktinius žurnalistų klausimus, investuojame į teisinį švietimą. Tik tokiu būdu galime išlaikyti visuomenės pasitikėjimą, o tai leidžia pritraukti didesnį finansavimą – nauda abipusė“, – sako S. Wardas.
Bendras požiūris – būtinas
3 DILEMA. Mūsų pagrindinė misija – vykdyti teisingumą, mes neturime tapti mašinomis, valdančiomis „piarą“.
Tokias baimes neretai išsako teisėjai Lietuvoje. Ši mintis iš tiesų svarbi ir diskutuotina. Dalis teismų sistemos žmonių komunikaciją suvokia tarsi dirbtinę veiklą, kuria specialiai turėtų būti bandoma paveikti visuomenę, parodyti pagražintą teismų sistemą. O juk komunikacija mus lydi kiekviename žingsnyje – pradedant teismo klientų aptarnavimu raštinėje, baigiant bendravimu su proceso dalyviais teismo posėdyje, todėl ir suvokti jos svarbą šiandien būtina visiems be išimties.
Taisyklė labai paprasta – jei sistemoje nėra bendro požiūrio, rezultato taip pat nėra.
„Būtina, kad patys sistemos žmonės suprastų, kodėl reikia tinkamos komunikacijos, ką ji duoda, kad tiksliai suvoktų savo darbo prasmę ir bendrai kur link juda sistema“, – puikiai šį principą taikydamas savo darbe patirtimi dalijasi M. Iestra.
Nuo ko reikėtų pradėti? Norvegijoje ypatingas dėmesys skiriamas teismų darbuotojų motyvavimui, tinkamoms jų darbo sąlygoms užtikrinti – juk patenkintas darbuotojas yra bene svarbiausias sistemos advokatas, kasdien savo šeimai, draugams ir kitiems skleidžiantis žinią. Todėl dialogas – tiek vidinis, tiek išorinis – būtinas.
Tikslas – kalbėti viena kalba
4 DILEMA. Žiniasklaidos ir visuomenės mums daromas spaudimas atbaido bet kokį norą pradėti dialogą – viskas parašyta nuosprendyje, teisėjas vadovaujasi tik įstatymo raide. Šitaip savo patirtimi dalinasi teisėjai.
Lietuvos teismų bendruomenėje išties dažnai kalbama apie žiniasklaidos ir viešai trimituojančių politikų teisėjams daromą spaudimą, priimant vieną ar kitą sprendimą – bausmės per švelnios, į laisvę paleidžiami didžiausi nusikaltėliai, nors kritika dažniausiai remiasi emocijomis, o ne sprendimo motyvų analize.
Lietuvos teisėjams tenka nelengva dalia atlaikyti šį spaudimą, tačiau su panašiomis problemomis susiduriama ir kitose Baltijos šalyse bei Lenkijoje, kur vienu didžiausių iššūkių šiandien tampa pusiausvyros tarp viešumo ir konfidencialumo užtikrinimas: „Nesusikalbėjimas su pagrindinėmis tikslinėmis grupėmis – žiniasklaida bei visuomene – yra vienas pagrindinių sunkumų Estijoje. Veiksminga komunikacija užtikrina, kad teismo priimami sprendimai bus tinkamai suprasti, suvokiant, jog teismas yra institucija, skirta padėti žmonėms rasti tiesą, o ne juos nubausti. Tik tokiu būdu galima tikėtis didesnio visuomenės palaikymo ir pasitikėjimo“, – puikiai šio regiono šalių situaciją apibūdina Estijos Teisingumo ministerijos atstovė Aliis Pihkva.
Bijodami veltis į dažnai sudėtingą dialogą su žiniasklaida ir visuomene teisėjai mano, jog surašytas sprendimas yra viskas, ko reikia, jis kalba pats už save. Jei gyventume Norvegijoje ar Didžiojoje Britanijoje, to pakaktų, deja, savo šalyje negalime mėgautis tokia prabanga – kiekvienas visuomenės dėmesio sulaukiantis sprendimas privalo būti paaiškintas. Pirmiausia, dėl žemo visuomenės teisinio išprusimo, antra – tik tokiu būdu teismo motyvai bus išgirsti ir jų neužgoš sprendimu nepatenkintos proceso šalys ar jų gynėjai.
Žinoma, čia būtina suprasti, jog dažnai teisėjai viešumo baiminasi, nes Lietuvoje visuomenė klaidingai mano, kad teismas jiems gali teikti bet kokią informaciją. Dažnai tokią nuomonę paskatina ir tarpinstitucinis nesusikalbėjimas, politiniai užkulisiai.
Tik nedidelė dalis žmonių suvokia, jog teisėjus riboja įstatymas, o žiniasklaida, tikslingai ar ne, apie tai apskritai nekalba. Ir visgi didelio pasirinkimo čia nėra – konsensuso ieškoma visose šalyse: „Teisėjus riboja konfidencialumas, jie negali komentuoti politinių klausimų, turi atsargiai teikti komentarus. Tačiau tą darome, nes suprantame, jog tai neišvengiama“, – apie savo patirtį ir dialogo svarbą pasakoja Lenkijos teisėjas Arturas Ozimekas.
Rezultatas – tik laiko klausimas
Pabendravus su kolegomis – teisėjais spaudai bei teismų komunikacijos atstovais iš minėtų Europos valstybių ir pasidomėjus komunikacijos vaidmeniu šių teismų veikloje, peršasi viena išvada – įvairiose šalyse taikomi skirtingi darbo metodai, kurie Lietuvai nebūtinai yra priimtini ir tinka. Tačiau nepaisant egzistuojančių skirtumų kryptis, kur link judėti, gana aiškiai matoma.
Ją puikiai iliustruoja šis M. Iestra, kolegos iš Oslo apylinkės teismo, pastebėjimas: „Turite jauną teisminę sistemą. Jūsų šalyje istoriškai susiformavęs kritiškas visuomenės požiūris į valstybines institucijas, tad natūralu, kad prireiks ir šiek tiek daugiau laiko pasiekti norimą rezultatą. Tačiau sistemingai ir kryptingai dirbdami, siekdami atvirumo bei dialogo su visuomene jį pasieksite – tai tėra laiko klausimas“, – sako jis. O Jūs ar jau pagalvojote, kiek laiko turime?
ĮDOMU
LATVIJA
Informaciją žiniasklaidai teikia teismų atstovai spaudai, teismų pirmininkai ir teisėjai spaudai, kuriems priskirta ši funkcija. Kilus krizinėms situacijoms informacija pateikiama ne vėliau kaip per 2–4 val. po įvykio.
ESTIJA
Estijoje teisėjai paprastai pasisako bendrais teisinio švietimo klausimais, o konkrečius teismo priimtus sprendimus komentuoja teismų atstovai spaudai.
LIETUVA
Informaciją visuomenei teikia teismų atstovai spaudai, tačiau savo priimtus sprendimus visiems suprantama (ne teisine) kalba vis dažniau paaiškina ir patys teisėjai. 2015 m. televizijoje pateikta apie 50 teisėjų komentarų dėl visuomenės dėmesio sulaukusių teismo sprendimų.
DIDŽIOJI BRITANIJA
Su teismų veikla susijusią informaciją teikia teismo atstovai spaudai. Teisėjai viešų komentarų neteikia, interviu duodama tik išimtiniais atvejais, pvz., kasmetinėje Lord Chief Justice spaudos konferencijoje.
NORVEGIJA
Norvegijoje veikia teisėjo spaudai institutas, kuriam priklausantys teisėjai visos teismų sistemos vardu teikia komentarus žiniasklaidai. Per metus vienas teisėjas spaudai pateikia 40–50 komentarų.
LENKIJA
Lenkijoje informaciją žiniasklaidai teikia teismuose dirbantys atstovai spaudai, teismo pirmininkas bei visų skirtingų pakopų teismuose dirbantys teisėjai spaudai. Pagrindinės jų funkcijos: ryšių palaikymas su žiniasklaidos atstovais, informacijos teikimas apie teismų veiklą, komentavimas teisinio švietimo klausimais.