Ar reikalingas sutuoktinio sutikimas lošiant šeimos pinigais?
Nepaisant to, kad azartiniai lošimai gali sukelti neigiamas pasekmes žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, sutuoktiniui einant į lošimo namus ar lošiant internetu nėra reikalingas kito sutuoktinio sutikimas.
Įstatymas nenumato draudimo sutuoktiniams kaip laisvalaikio praleidimo būdą rinktis brangias pramogas, tarp jų ir apsilankymus kazino, įsigyti brangius pirkinius asmeniniams poreikiams, pavyzdžiui, moteriai nusipirkti prabangią rankinę, o vyrui vardinį kostiumą ar automobilį. Kitaip tariant, užsukus į prabangių prekių parduotuvę ir norint sumokėti už brangų daiktą, jūsų niekada ir niekas nepaklaus, iš kokių lėšų ketinate apmokėti už šį pirkinį.
Šeimos bendru turtu sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu, paprasčiau tariant, nuo šeimos santykių ir susitarimų priklauso, kaip kiekvienas sutuoktinis leidžia šeimos pinigus. Įstatymas nustato tik nedidelę sandorių grupę, kuriems yra reikalingas kito sutuoktinio rašytinis sutikimas: sudarant sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, pavyzdžiui, nekilnojamuoju turtu, vertybiniais popieriais ar bendra įmone. Tokiu būdu užtikrinama sutuoktiniams bendrai priklausančių daiktinių teisių apsauga nuo vieno sutuoktinio savo rizika prisiimtų įsipareigojimų. Nuo priklausomybės azartiniams lošimams neigiamų pasekmių įstatymas tiesiogiai neapsaugo.
Ar yra įrankių apsisaugoti?
Kyla klausimas, ar yra galimybė apsaugoti šeimos turtą nuo į lošimus įnikusio sutuoktinio veiksmų. Atsakant vienu sakiniu, be sudarytos vedybinės sutarties tokių galimybių nėra. Laiku supratus, kad sutuoktinis vis dažniau užsuka į lošimo namus ar lošia internetu, galima būtų paslėpti, išvežti iš namų brangius juvelyrinius dirbinius, paveikslus ar kitą lombarduose lengvai realizuojamą materialųjį šeimos turtą, asmeninius daiktus, tačiau apsaugoti bendrą šeimos turtą nuo skolų išieškojimo be vedybinės sutarties galimybės nėra. T. y. atsiradus skoloms, net ir pripažinus, kad jos yra vieno iš sutuoktinio, antstolis turi teisę į priverstinį išieškojimą iš 1/2 bendro sutuoktinių turto. Tai reiškia, jog antstolis gali priverstinai varžyti net sutuoktiniams priklausantį gyvenamąjį būstą, nepriklausomai nuo to, ar jame gyvena šalių nepilnamečiai vaikai.
Pagal įstatymus, turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Tačiau įstatymas numato galimybę susitarti dėl santuokos metu įgyto turto, sudarant vedybinę sutartį. Ji gali būti sudaroma tiek iki santuokos (ikivedybinė sutartis), tiek jau įregistravus santuoką (povedybinė sutartis). Tokiais atvejais, be kitų sąlygų, galima susitarti, koks turtas bus bendras, o koks – asmeninė kiekvieno sutuoktinio nuosavybė. Kadangi vieno sutuoktinio skolos iš kito sutuoktinio asmeninės nuosavybės negali būti išieškomos, todėl, jeigu sutuoktiniai gyvena būste, kuris pagal sudarytą vedybinę sutartį yra vieno iš sutuoktinio asmeninė nuosavybė, iš tokio turto kito sutuoktinio skolos nebus išieškomos. Tuo pačiu šeimoje susitarus, kad santuokoje įgytas būstas yra vieno iš sutuoktinio asmeninė nuosavybė, kitas sutuoktinis į jį negalės pretenduoti ir skyrybų atveju.
Visiškai apsaugoti turto tik ikivedybinės ar povedybinės sutarties pagalba nepavyks. Pavyzdžiui, jeigu santuokos metu įgytas nekilnojamasis turtas jau yra areštuotas, susitarti, kad šis turtas bus laikomas vieno iš sutuoktinio asmenine nuosavybe, nepavyks. Taip pat prisidengiant vedybine sutartimi nepavyks apriboti skolos išieškojimo galimybių – tokiu atveju vedybinė sutartis arba tam tikra jos dalis teismo keliu gali būti pripažinta negaliojanti.
Tačiau sutuoktiniai yra laisvi susitarti dėl likusio šeimos turto, taip pat į vedybinę sutartį įtraukti nuostatą, jog, vienam iš sutuoktinių pralošus dalį bendrajai nuosavybei priklausančio turto, jis atitinkamai turėtų kompensuoti kitam sutuoktiniui iš savo asmeninio turto ar jam priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dalies. Toks būdas, tikėtina, yra geriausia prevencinė priemonė į lošimus įnikusiam sutuoktiniui pačiam suvokti galimas savo veiksmų pasekmes bei apsaugoti kito sutuoktinio turtinius interesus.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad sudarius vedybinę sutartį ir joje aiškiai numačius, jog tam tikra kiekvieno sutuoktinio pajamų dalis, pervedama į bendrą sutuoktinių sąskaitą, yra skiriama išimtinai, pavyzdžiui, paskolai apmokėti, mokesčiams, vaikų ugdymui ir panašiai, t. y. išskirtinai tik šeimos poreikiams ar bendroms šeimos atostogoms, būtų galimybė bent jau iš dalies apsaugoti šeimą nuo finansinės krizės. Kita vertus, net ir esant tokiam susitarimui, potraukis lošimams gali nugalėtų sveiką protą, o sutuoktinis gali pralošti visas šeimos santaupas. Tokiu atveju lieka galimybė tik teisiniu keliu reikalauti iš sutuoktinio atlyginti jo asmeniniams poreikiams, žalingiems įpročiams išleistas bendrosios jungtinės nuosavybės lėšas.
Lošimas – pagrindas nutraukti santuoką
Svarbu pažymėti ir tai, jog sutuoktinio priklausomybė nuo azartinių lošimų gali būti pagrindas nutraukti santuoką dėl sutuoktinio kaltės. Pagal formuojamą teismų praktiką, esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu. Priklausomybė nuo azartinių žaidimų, kaip ir priklausomybė nuo alkoholio, narkotikų ir kt., yra nepriimtina moralės požiūriu bei nesuderinama su lojalumo šeimai ir pagarbos principais.
Priklausomybė nuo azartinių lošimų, dar kitaip žinoma kaip kompulsyvus lošimas arba ludomanija – tai psichikos sutrikimas, vienas iš impulsų kontrolės sutrikimų. Kompulsyvūs lošėjai negali kontroliuoti savo impulso lošti net ir tuo metu, kuomet supranta, kad lošimas sukelia kančias jiems patiems ar jų artimiesiems.
Taigi finansiškai vieną iš sutuoktinių nuo ryto su tuščia šeimos sąskaita gali apsaugoti tik vedybinė sutartis ir bendros šeimos sąskaitos kontrolė (bei asmeninė sąskaita). Psichologiškai apsaugoti šeimą nuo tokios problemos yra dar sudėtingiau, nes išskirtinai tik pats lošėjas gali apriboti savo galimybę lošti. Šiuo metu Lietuvoje žmogus gali pateikti prašymą Lošimų priežiūros tarnybai, kad nebūtų įleidžiamas į lošimo namus. Tokiu atveju už asmenų, jų prašymu įtrauktų į Apsiribojusių savo galimybę lošti asmenų registrą, įleidimą į lošimų organizavimo vietas atsakingi tampa lošimų organizatoriai. Teismų praktikoje yra atvejų, kai lošėjas, įtrauktas į tokį registrą, prisiteisė iš kazino ten praloštas pinigų sumas.
