Lietuvos Respublikos Konstitucija apibrėžia žmogaus teises ir laisves, valstybė garantuoja jų apsaugą, tačiau visais atvejais apginti jas valstybės institucijų turimomis priemonėmis nėra galimybių, todėl baudžiamieji įstatymai suteikia teisę asmeniui gintis pačiam. Baudžiamojo kodekso 28 straipsnis nurodo, kad kiekvienas asmuo turi teisę į būtinąją gintį.
Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti užpuolimo arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Įstatymų leidėjas pripažįsta, kad veiksmai, padaryti esant būtinajai ginčiai, yra socialiai vertingi, nes nukreipti prieš pavojingą nusikalstamą kėsinimąsi, todėl nėra baudžiami.
Todėl asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo formaliai atitinkančią veiką, gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
Būtinoji gintis visada yra susijusi su žalos padarymu užpuolikui. Būtinoji gintis galima ne prieš visus veiksmus, o tik prieš tuos veiksmus, kurie yra pavojingi, kurie nukreipti prieš asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę, ar kitas teises, valstybės arba visuomenės interesus. Pavojingas kėsinimasis taip pat turi būti akivaizdus ir realus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai žala jau daroma arba yra labai aiški jos grėsmė (išsitraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.).
Kaip, kokiomis priemonėmis ir būdais galima gintis nuo pavojingo kėsinimosi, nulemia kėsinimosi pobūdis (vertybės į kurias kėsinamasi – gyvybė, sveikata, orumas; kėsinimosi būdas, besikėsinančių asmenų skaičius, jų naudojamos priemonės, ginkluotumas, kėsinimosi vieta, laikas ir t. t.). Tačiau visais atvejais gynyba turi atitikti tris požymius: žala padaroma tik besikėsinančiam (užpuolikui), žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi ir žala padaroma neperžengiant būtinosios ginties ribų.
Naujasis Baudžiamasis kodeksas, įsigaliojęs 2003 m. gegužės 1 d., lyginant su anksčiau galiojusiais baudžiamaisiais įstatymais, praplėtė būtinosios ginties ribas, suteikė daugiau galimybių ginti save ar kitus asmenis nuo užpuolimo. Pagal šiuo metu galiojantį Baudžiamąjį kodeksą, būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tyčia nužudoma ar sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu taip pat nelaikomi veiksmai, kuomet ginamasi nuo įsibrovimo į būstą arba būtinosios ginties ribos buvo peržengtos dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė užpuolikas.
Įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jų taikymas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Įstatymas taip pat neriboja ir priemonių nuo pavojingo kėsinimosi.
Asmuo, peržengęs būtinosios ginties ribas, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą už padarytą veiką, tačiau tokiais atvejais teismas gali skirti švelnesnę bausmę, negu nustato įstatymas.
Taigi asmuo, gindamas save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimo, gali prieš užpuoliką panaudoti tiek šaunamąjį ginklą, tiek nešaunamąjį ginklą. Priklausomai nuo užpuolimo pobūdžio ir ginamų vertybių ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis. Praktikoje žinomi atvejai, kai asmenys, gindamiesi nuo įsibrovimo į būstą ar gindamiesi nuo gyvybei pavojingo kėsinimosi mirtinai sužalojo užpuoliką ir dėl šių savo veiksmų nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Jeigu asmuo, veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, panaudotų iki užpuolimo neteisėtai įgytą ir laikomą šaunamąjį ar nešaunamąjį ginklą, tai tokiu atveju asmuo atsakytų tik už neteisėtą šaunamojo ar nešaunamojo ginklo įgijimą ir laikymą, o ne už tą žalą, kuri buvo padaryta užpuolikui panaudojant šį nelegalų ginklą. Tačiau, jei, siekiant atremti užpuolimą, besiginantysis užpuolimo metu panaudotų kito asmens nelegaliai laikomą šaunamąjį ar nešaunamąjį ginklą, tokiu atveju besiginantysis neatsakytų nei už užpuolikui padarytą žalą, nei už nelegalaus ginklo panaudojimą.
Baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalis numato, kad už neteisėtą šaunamojo ginklo ir nedidelio kiekio šaudmenų įgijimą, laikymą, nešiojimą, gabenimą numatyta bausmė – areštas ar laisvės atėmimas iki penkerių metų. Baudžiamojo kodekso 258 straipsnio 2 dalis numato, kad už neteisėto nešaunamojo ginklo ar kitokio žmonėms žaloti pritaikyti įtaiso įgijimą ar nešiojimą numatyta bausmė – bauda arba areštas.