Laukiant turistinio sezono ir pavasarinėms nuotaikoms sklandant ore, unikalus muziejus savo kolekciją papildė spirito gaminimo mašina ir nauja vodkos rūšimi, skirta naktiniams klubams ir diskotekoms, kuri yra pristatoma ragavimo salėje. Tai parodo mums dvi vodkos puses: tradicinę ir istorinę, primenančią, kad vodka yra jautri visos Rusijos istorijos vieta, bei moderniąją ir pasaulinę, liudijančią apie tai, kad naujai miestiečių kartai vodka yra paprasčiausiai tik gėrimas.
Slavams gėrimas visą laiką turėjo kitokią prasmę nei Vakarų europiečiams. Vien tik, pavyzdžiui, Rusijos krikštas ir krikščionybės priėmimas yra susijęs su svaiginančių gėrimų vartojimu. Svarstydamas, kurią religiją priimti - krikščionybę, judaizmą ar islamą, didysis Kijevo kunigaikštis Vladimiras prieš tūkstantį metų atmetė islamą, nes šis griežtai riboja stipriųjų alkoholinių gėrimų vartojimą. Tuo tarpu "Rusijoje gėrimas yra didžiulis malonumas, kurio negalima atsisakyti".
Teisybė kunigaikštis turėjo omenyje kitus gėrimus, nes tuo metu vodkos dar nebuvo. Žmonės tais laikais gėrė ne stipresnius kaip 12 proc. laipsnių gėrimus. Vodkos paslaptį rusams atskleidė atvykę Ženevos pirkliai. Tačiau apskritai šiandieninę klasikinę vodką antrojoje 19 amžiaus pusėje išrado didysis chemikas Dmitrijus Mendelejevas. Tuo metu jis atrado, kad 40 proc. vandens ir alkoholio mišinys išskiria daugiausiai šilumos ir yra homogeniškiausias. Jis taip pat išrado pagrindinius šiuolaikinės vodkos pramonės principus.
Iš pradžių vodka neturėjo savo vardo. Ukrainos pietiniuose kaimuose žmonės vis dar vartoja žodį "okovyta", kuris išvertus iš lotynų kalbos reiškia "gyvybės vanduo". Tačiau iki antrojo tūkstantmečio vidurio Rusijos gyventojai pradėjo vadinti bespalvį ir skaidrų gėrimą vodka, kurio pavadinimas kilo nuo rusiško žodžio "voda" (vanduo).
Dievas, duona, vanduo ir vodka buvo pagrindiniai Rusijos ramsčiai. Dievas pasiima tave į savo karalystę, caras duoda duonos kareiviams, vandenį teikia gamta, o vodka yra amžinas valstybės variklis. "Vodka yra skaidri kaip ašara" - toks yra tipiškas rusų požiūris į šį gėrimą.
Rusijos valdžia daugiau ar mažiau sėkmingai naudojo vodką savo tikslams. Pavyzdžiui, Petras Didysis įsakė, kad vodka būtų dalijama darbuotojams, kurie statė Sankt Peterburgą iki pusės įklimpę pelkių vandenyje. Paskutiniųjų dviejų Rusijos carų - Aleksandro ir Nikolajaus valdymo metais vodkos akcizais buvo pagristas valstybės biudžetas. Stalinas pasirašė dekretą, pagal kurį į karą einantiems kariams buvo privaloma skirti šimtą gramų vodkos. Tačiau Michailas Gorbačiovas įvedė vadinamąjį sausą įstatymą, kuris smarkiai pakenkė jo autoritetui. Borisas Jelcinas, atrodo, taip pat buvo kartais priklausomas nuo vodkos.
Valdant Petrui Didžiajam ir Stalinui, vodka taip pat buvo naudojama kaip melo detektorius. Petras tyčia nugirdydavo savo ministrus, kad sužinotų jų slaptus motyvus. Viena populiari rusiška patarlė netgi skamba taip: "Ką blaivus galvoja, tą girtas pasako". Stalinas taip pat nugirdė savo sąjungininkus, kad numalšintų savo įtarimus. Vėliau 19 ar net 20 amžiuje nusikaltėlių vadai mieliau aptardavo reikalus gerdami vodką. Jų manymu, tai buvo teisingiausia.
F. Dostojevskis puikiai jautė mistinę alkoholio galią. Jo romanuose vodka, kaip ir pinigai bei meilė, yra rimtas išbandymas žmogaus moralei. Jis nemėgo blaivininkų. Daugelyje jo romanų epizodų šampanas liejasi laisvai. Savo gyvenimo pabaigoje F. Dostojevskis netgi galvojo parašyti romaną "Geriantieji", kur pats Kristus Paskutiniojo teismo dieną sako: "Ir jūs, geriantieji, eisite į rojų".
Šiandien Rusija prarado mėgavimąsi vodka ir laipsniškai pereina prie alaus. Alaus pardavimai kasmet auga, o vodkos vartojimas mažėja. Gėrimo menas tampa praeitimi, o Sankt Peterburge esantis muziejus šias permainas puikiai įrodo.