Tauta tarė savo žodį, o naujiesiems Aukščiausiosios Rados šeimininkams reikia kuo skubiau pradėti taisyti pirmtakų klaidas. Ir labai rimtai taisyti, nes mažas rinkėjų aktyvumas rodo, kad beveik pusė gyventojų nebetiki pokyčiais.
Preliminariais duomenis, rinkimuose dalyvavo 52 proc. piliečių. Didžiausias aktyvumas, kaip ir buvo galima tikėtis, Vakarų Ukrainoje, tačiau kuo toliau į rytus – tuo aktyvumas prastesnis. Dėl suprantamų priežasčių jis buvo itin žemas konflikto apimtuose rajonuose. Iš kitos pusės net ir ten daugiau nei trečdalis rinkėjų iki balsadėžių atėjo – tai irgi geras ženklas.
Stebėdamas rinkimus aplankiau 9 rinkimų apylinkes. Reikia pagirti rinkimų organizavimą – jis tikrai buvo geras, o atėjusių į rinkimus žmonių nuotaika – gera, netgi pakylėta. Teko pabendrauti su daug skirtingų žmonių ir mane labai domino, kodėl tik pusė rinkėjų nusprendė išreikšti savo valią? Atsakymai kiek skyrėsi, bet savo esme panašūs: žmonės nebepasitiki politikais, nemano, kad gali ką nors pakeisti, per ilgai jie stebėjo nešvarius politinius žaidimus, oligarchų įtaką, plačiai išsikerojusią korupciją.
Kovo mėnesį pergalę šventė Euromaidano aktyvistai, bet ne tik jie. Gyventojai pasakojo, kad tuomet visa šalis buvo euforijoje ir turėjo didžiulę viltį, kad greitai viskas pasikeis. Keitėsi išties daug kas, bet praėjus 7 mėnesiams tas entuziazmas išgaravo. Tikėjęsi greitų pokyčių, eurointegracijos proceso starto, politinių rietenų pabaigos ir oligarchų įtakos panaikinimo žmonės buvo priversti nežinia ko laukti. Ypač tai pabrėžė jaunesni pašnekovai: daugelis jų draugų, esą net nesivargino eiti balsuoti, nes „vis tiek niekas nepasikeis“. Ar ne dažnai ir mes tai girdime Lietuvoje?
Tokie jaunimo žodžiai – ženklas prezidentui P. Porošenko ir būsimai Vyriausybei, kad reikalai turi keistis iš esmės. Į rinkimus visgi atėjo daugiau nei pusė rinkėjų ir jie aiškiai pasakė, ko jie nori. Daugiau nei pusė piliečių dar tiki valdžia, todėl negalima sau leisti jų apvilti. Privalu parodyti, kad politikai vis dar sugeba teisingai atstovauti juos išrinkusią tautą.
Nors rinkimų rezultatai dar tebeskaičiuojami, bet jau akivaizdu, kad provakarietiškos ir nacionalistų partijos triuškinamai laimėjo rinkimus. Prezidento Petro Porošenkos blokas ir dabartinio premjero Arsenijaus Jaceniuko „Liaudies fronto“ partija kartu sudėjus surinko beveik pusę balsų. Trečioje vietoje – panašias politines pažiūras turinti „Samopomyč“ partija. Iškalbingas faktas, kad į Radą nepateks komunistai – pirmą sykį per Ukrainos nepriklausomybės istoriją. Pakoreguoti tokius gerus rezultatus gali dar rinkimai vienmadatinėse apygardose, nes jose didelę įtaką turi oligarchai.
Visgi, Parlamente turėtų būti realios sąlygos susidaryti už Ukrainos integraciją į Vakarus pasisakančiai daugumai. Belieka tikėtis, kad Ukraina nebenusiris į politines rietenas ir intrigas. Vykstant tokiems dalykams rinkėjų valia paprastai pamirštama, o būsimoji valdžia negali sau to leisti.
Susiklostė puikios galimybės ukrainiečiams pagaliau išvesti savo karo ir korupcijos krečiamą šalį iš esamos padėties. Šiandien labiausiai šaliai reikia skubių reformų teisėsaugos srityje – kova su korupcija turi būti ryžtinga ir kiek įmanoma greitesnė. Supranta, kad rimtos reformos reikalauja daug laiko, greitai jų niekada neįvykdysi, bet delsti irgi negalima. Pradėti nuo smulkių, bet realių žingsnių gali nedelsdamas. Pabrėšiu žodį – realių – nes žmonės privalo pamatyti, kad pagaliau kažkas tikrai keičiasi.
Nors šalis kariauja tikrą karą, Ukrainos laukia dar vienas karas: tikrasis demokratijos išbandymas. Prielaidos laimėti abiejuose karuose yra, reikia tik nedelsti ir jomis pasinaudoti.