Kai gyvenamąją vietą renkiesi pagal partnerio lytį

Tačiau noriu prisidėti prie diskusijos, kurios mano, ir, manau, ne vieno europiečio galvoje – o gal kiek ir viešojoje erdvėje – kelia tiek tokie renginiai kaip „Pride“, tiek neseniai Prancūzijoje priimtas tos pačios lyties santuokas legalizuojantis įstatymas ir ne visai taikūs jį lydėję protestai.

Tai yra diskusija yra apie LGBTQ (angl. lesbian, gay, bisexual, transgender, queer) – lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų ir queer – žmonių padėtį ir teises Europos Sąjungoje, ir kas tas teises turėtų nustatyti ir suteikti.

Kalbant apie Europos Sąjungą ir Europos ekonominę erdvę vienas didžiausių paradoksų mano akimis yra būtent tai, kad trūksta šitokių teisių vientisumo. Europoje sukurtas bendrosios rinkos modelis skatina valstybes vienodinti įvairiausius finansinius parametrus. Turime ir Žmogaus teisių teismų sistemą, kurioje tiriami nusiskundimai dėl žmogaus teisių galimų pažeidimų.

Tačiau vienose ES narėse, tokiose kaip Airija, tos pačios lyties poros ramiai sau augina vaikus. O kitoje šalyje miesto valdžia nesuteikia žygiuotojams leidimo atkreipti dėmesį į mažumų teisių padėtį, nes esą kyla grėsmė moralei (kaip gerai pastebėjo viena draugė, neapykanta mažumoms ir tai, kad kuriama antrarūšė piliečių klasė, laikoma moralės normomis? Į tai beliko taip pat groteskiškai atsakyti, kad tai – gal ne normos, bet tikriausiai turėtų būti saugotinos tradicinės vertybės).

Kitaip tariant, jei eksportuoji automobilio detalę į Ukrainą, nesvarbu, iš kokios esi šalies – privalėsi laikytis tam tikrų nuostatų. Tačiau – štai – jei nori susituokti su mylimu žmogumi, tos nuostatos bus tokios, kaip jau pasiseks, ir priklausomai, kur Europos Sąjungoje gyveni. Padėtis, mažų mažiausiai, keistoka.

Aišku, nereikia ir sakyti, kad bet koks Europos Sąjungos institucijų postūmis šalims narėms vienodinti santuokos apibrėžimus ir kitokias socialines santvarkas ne vienoje iš narių susilauktų daug pasipriešinimo. Čia negalima nepaminėti gal kiek vyresnių žmonių baimės, kad, štai, Europos Sąjunga primes dėl kažkokių priežasčių nepriimtinas vertybes, ir panašiai. Bet, vis dėlto, gal net ir tokios baimės neturėtų būti keliamos aukščiau universalių teisių visiems tokios Sąjungos piliečiams?

Birželio 26–ąją trečiasis amerikietiškosios DOMA (angl. Defence Of Marriage Act) skirsnis buvo paskelbtas nekonstituciniu, o tai sulygina skirtingų ir tos paties lyčių santuokų teikiamus mokestinius ir kitokius legalius privalumus ir apsaugą. Kaip sako tos pačios lyties santuokos gynėjai, JAV reikalingas daug didesnis postūmis lygybės link – tai yra, legalizuoti tokią santuoką visose valstijose. Anot jų, negalime kalbėti apie žmonių lygybę, jei vienoje šalies dalyje tavo santuoka laikoma visaverte, o kitoje ji visai nepripažįstama.

JAV iki tos LGBTQ lygybės yra dar, deja, toloka. Kiek toloka iki tokios lygybės yra Europos Sąjungoje – kitas klausimas, tačiau toks pat opus. Riba tarp „vertybių primetimo“ ir universalių teisių užtikrinimo gal nėra tokia ir neryški, ir abejonės reiškiamos teisėtai. Tačiau iš esmės klausimas išlieka tas pats: kokie šalių narių įstatymai, susiję su žmogaus teisėmis, yra verti būti suvienodinti, kai, jeigu nieko nedaroma, aukojama tam tikros mažumos gerovė?

Iki šiol atsimenu pokalbį su draugu brazilu, kuris, planuodamas ateitį su savo vaikinu iš Australijos, mąstė kraustytis į Belgiją. Kodėl Belgija, klausiu. Atsako: „Aplinkinės šalys irgi trauktų, bet ten negalėtume gyventi susituokę.“.

Ne visiems suprantama padėtis: kai gyvenamąją vietą turi rinktis pagal tai, ar tavo ir tavo mylimo žmogaus santuoką pripažins tos šalies institucijos. Belieka tikėtis, kad vieną dieną šitoks kriterijus nė vienam LGBTQ atstovui nerūpės ir žmonės galės rintis šalį pagal tai, ką heteroseksualioms poroms leidžia jų išskirtinis statusas – tokius, regis, paprastus, veiksnius kaip klimatą ar jūros temperatūrą.

Taigi, gražūs kalnai ar įteisinta santuoka?

Parengė Justina Poškevičiūtė